2009 m. kovo 29 d., sekmadienis

<>

Yra kvaila važiuoti namo iš darbo apie pusę trečios, o parėjus suprasti, kad štai jau keturios ryte ir nelabai beturi kada miegoti.
O šiaip tai vakar darbe nulaužiau šaldytuvo duris. Ar jau sakiau, kad aš Samurajus?:)

2009 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Samurajaus dienos ir naktys

Įrašo ir savaitės dainelė: Suicide DJs - The Samurai Song.mp3

Kad kas nors apart Monikos ir Irmanto (katrie man šiuo metu atstoja brolį ir sesę) suprastų, kaip greitai bėga laikas ir kad para turėtų prasiplėst iki 27 valandų, jei norime suspėti mokytis, rašyti rašto darbus, dirbti
tikruose darbuose ir toliau sėkmingai gimdyti savo projektą, kuris per šią savaitę įgavo nesveiką pagreitį.
Miegu mažai, maitinuosi tuo, kas papuola pagal dienotvarkę, kuri nuolatos užsitęsia, nes kasdien vis atsiranda Svarbus Susitikimas su iš po žemių atsiradusiais visokiais Naudingais Asmenimis arba šiaip mes turime Pasitarimą, nes nuolatos išlenda kažkas dėl ko reikia tartis ir turėti vieningą nuomonę. Šeima stengiasi nesigilinti, bet leidžia suprasti, kad norėtų mane matyti namuose dažniau ir ne tik prie kompo "besitikrinančią paštą" iki išnaktų. Sese, nepyk, kad neleidžiu miegot :)

Vakar buvo tikrų tikriausia įvykių Atomazga, pasibaigusi kone Idealiai, bet pareikalavusi iš manęs iki šiol aukščiausio lygio nervų fiestos. Dar dabar rankos turputį dreba, bet žinau, kad nieko panašaus daugiau nebus iki pat renginio, kuomet turėsiu vienintelį rūpestį - melstis, kad viskas vyktų sklandžiai ir po to niekas neiškeltų man ikiteisminės bylos už kokį nors šmaikštų pokštą.
Apskritai kalbant, negaliu patikėti, kad viskas taip verčiasi ir kad dirbu būtent tokį darbą. Tai viena iš tų GALIMYBIŲ, kurių negali praleisti ir privalai išnaudoti maksimaliai, tad jaučiu kaip atsakomybė mane slegia prie žemės. Džiaugiuosi savo komanda, kurie mano akyse yra profesionalai - man garbė su jais dirbti ir žinoti, kad jie pakenčia mano nušnekėjimus ir visada gelbsti mūsų didelėse ir neįtikėtinose situacijose.

Užsiminusi apie atsakomybę privalau paminėti, jog jaučiant ją ir suvokiant į vieną krūvą sukritusių veiklų įvairovę, kuomet pasiklystu tarp prioritetų mokslas-šeima-vienintelėsgyvenimogalimybės-darbas, jaučiuosi kaip Samurajus ir pripažįstu sau, kad vos vos "neperdegiau". Laiku suvokiau situacijos rimtumą ir, regis, susitvarkiau. Ačiū savaitgaliniam seminarui už praktinius patarimus, mano naujiems broliams ir sesėms už laiku ir vietoje paplekšonjimus per petį, nes mano būklė užvakar tikrai buvo kone kritinė.

O dabar bėgu toliau rūšiuotis prioritetų ir tau, jei tai skaitai, perduoti Samurajiškų linkėjimų!




P.s. taip, aš žinau, kad čia NINDZĖ.

2009 m. kovo 22 d., sekmadienis

SKY IS THE LIMIT

Paskutinės trys paros buvo Didelis Įvykis, apie kurį labai norisi papasakoti, tik nežinau kaip - man nėra lengva rašyti apie vidines patirtis.

Dalyvavau mano seniau minėtuose "apmokymuose". Tai buvo ilgas ir gana įtemptas seminaras-dienos stovykla būsimiems "Atgajos" stovyklos vadovams paruošti. Čia mes nesimokėme kaip bintuoti rankytes ar kojytes, seminaro metu tikrinome savo motyvaciją, pasiryžimą ir psichologinį tvirtumą.

Iš pirmo žvilgsnio man, kaip ir daugumai jaunų žmonių, linkusių į avantiūras, atrodė, kad praktiškai kiekvienas panorėjęs gali būti vadovu. O patį iššūkio efektą sudaro tai, kad visgi pagalvojau, jog reikės būti su vaikais 10 dienų, ir šitą situaciją sunkina tai, jog niekada nesu pasilikus ilgam laikui su jais, bendravimas atrodė kaip kodas, kurį reikėtų iššifiruoti. Ir, žinoma, faktas tas, kad aš niekada nesu buvusi jokioje stovykkoje mane gąsdino. Realiai net nežinau kaip man šitą įrašą parašyti, kaip išsakyti visas susikaupusias emocijas, iš kurių, tikiu, kad nepavyks "išeiti" kelias dienas, nes ką bedaryčiau - aš galvoju apie tai, kas buvo.

Penktadienis buvo keista, greito siužeto diena, kurioje buvo per daug įvykių, veidų, vietų, kad aš sugebėčiau viską iki galo suvokti.
Anksti ryte vykau į pokalbį dėl leidimo organizuoti renginį, o iš karto po jo, atribojusi savo mintis nuo darbinių reikalų, skubėjau į seminarą, kur spėjau tik trumpai susipažinti su kitais atranką praėjusiais žmonėmis, pasirašyti sutartį su organizacija dėl atsakomybių. Tuoj po to, baisiai atsiprašiusi, grįžau į savo dalykinę sritį ir išlėkiau į Vilnių svarbiam, gana kontraversiškai praėjusiam pokalbiui su labai svarbiais mums asmenimis. Kelionė buvo trumpa, jos metu turėjau labai įdomų, atvirą ir reikalingą man pašnekesį, kuris dabar turi daug įtakos mano santykiams su kolege. Iš tiesų, pajaučiau, kad turiu tinkamą žmogų komandoje ir mes turime labai daug bendro polėkio, tikslų ir, svarbiausia, einame teisingu keliu. Tai buvo pirmasis mano didelis suvokimas šiose parose.
Tuoj po tvarkingai įvykusio svarbaus pokalbio, be jokios pauzės atsipūtimui, ar didelių išvadų darymui lėkiau atgal į seminarą, nes praleisti dalį reiškė labai daug. Praleidau net 5 valandas ir to gailiuosi, nors ir neitin galėjau ką pakeisti. Vakaro eigoje įsitraukiau į mūsų mažos stovyklos veiklas ir tos visos kelionės ir susitikimai atrodė toli ir lyg prisiminimas iš vakar ir tas jausmas buvo keistas. Apskritai, pirmoji diena man kėlė abejonių ir nerimo, nes patį apmokymų procesą buvau mačiusi iš vidaus anksčiau, netgi tose pačiose patalpose, todėl šis seminaras man truputį maišėsi su praeitais ir užduočių žinutes iškoduodavau bent jau sau per greitai. Galvojau, jog kažką nauja išmokti bus sunku - iki tol niekad padoriai nedalyvavau kaip seminaro objektas, o ne vadovas. Negana to, tarp maždaug trečdalio dalyvių nesijautė tokios natūraliai išsivystančios vienybės, ir kas labai keista, motyvacijos - geriausias to įrodymas buvo paskelbta naujiena, kad galėsime pabūti ilgiau ir mano bei vadovų nuostabai, praktiškai niekas šiai minčiai nepasirašė lyg būtų kažko nusivylę. Kitais atvejais būna atvirkščiai - žmonės ima tai, ką jiems norima duoti. Todėl "Šeimos vakaro" metu, kada galėjome ramybėje pakalbėti apie dienos įspūdžius, patirtis, vienoje iš užduočių prisiėmiau sau vaidmenį, likusiomis dienomis stengtis pažadinti bendrumą komandoje, nes buvo truputį nesmagu, kad kažkas nesiklijuoja, nors, regis, to nori visi.
Pakeliui išvežinėjant pakelinukus nors ir buvau po įtemptos dienos, kur įspūdžių būta į valias, bet nejaučiau pilnatvės ir, mano dideliam džiaugsmui likę trise (aš, kolega, bei viena iš vadovių) netikėtai ištarėm slaptažodį "o gal nevažiuokim namo?" ir pasukome vakarienės ir dar vieno pokalbio. Labai nuoširdaus ir tikro, kuris galbūt ir pakeitė mano nusistatymą bei šeštadienio ir sekmadienio eigą. Taip pat man ir Rimui buvo patikėta vesti rytojaus "Šeimos vakarą".

Šeštadienį aš supratau, ką reiškia, iš pirmo žvilgsnio banali, tačiau "Atgajiečių" vadinama išskirtine, misija: "BENDRAUK SU VAIKU, LYG TEN BŪTUM MAŽAS TU".
Rytą pradėjome kieta, energinga mankšta ir pasikrovėme gerų emocijų visai dienai. Iš tiesų, buvau pamiršusi, kokį poveikį tas rytinis ritualas turi. Pirma mintis visgi buvo, kad "o ne, mankšta..", o ją tuoj pat pakeitėa"jeigu tu jau dabar šito nedarysi su visa savo energija, tai ar sugebėsi tai stovykloje?" Beje, nuo pat atvykimo į antrą seminaro dieną jautėsi likusios komandos (
pirmieji neapsisprendę pasitraukė ir taip kiek nuliūdino organizatorius) noras būti artimesniais ir tai, kad kiekvienas tikrai galvojo apie praėjusią dieną, tiek vadovas, tiek seminaro dalyviai.
Dienos programa bvo sudaryta taip, kad palaipsniui suprastume, kokią atsakomybę mes norime nešti ir nuolat tikrintume savo motyvacijos stiprumą. Pradedant "Vadovo - Vadovo" dalimi (apie santykius tarp komandos narių) kalbėjome apie tai, jog svarbu ne tik išmokti bendrauti su būsimu būriu vaikų, bet ir pasirinkti, tinkamus porininkus savo pamainoje, gebėti palaikyti nuolatinę komandos dvasią su jais, KALBĖTIS apie visas asmenines problemas (o kur dar vaikų bėdos!!). O jų gali kilti net didesnių nei su mažyliais: Nuolatiniai lyderiai, paslaptys, konkurencijos jausmas, vidinės krizės, apie kurias nepasakoma atvirai, arba išreiškiama per daug atvirai ir nusispjaunama, taip suverčiant papildomo krūvio kitiems, meilės, skepticizmai, charakterių nesutapimai - visa tai mums patiems gali sugadinti pamainą, sumažinti mūsų indėlio kokybę. Negana to, visas problemas reikia ypatingai slėpti nuo vaikų, nes jie praktiškai jaučia kiekvieną pasikeitimą, nuotaikos susvyravimą. Suvokiau, kad bus tikrai labai sunku atmesti savo įsitikinimą neskirstyti žmonių į geresnius ir blogesnius, į labiau patinkančius ir mažiau. O tai reikės padaryti ir greitai - vos per parą. "Man nesvarbu" su kuo dirbti gali nesuveikti ir sugadinti visas dvi savaites. Taip pat buvo paliesta svarbi tema - kiekvieną vadovą ištinkanti krizė nuo nuolatinio buvimo su žmonėmis. Mano stereotipą, kad ji galbūt būna ne visiems, greitai sugriovė kiti seminaro svečiai, be galo daug patirties turintys itin autoritetingi, Šviesūs Žmonės. Šioje vietoje aš išsigandau, nes iš tiesų žinau, ką reiškia "apsinuodyti bendravimu", (Tai retkarčiais tenka patirti darbe) ir pabijojau, kad nesugebėsiu pamatyti jos užuomazgų savyje, nes stovyklinė forma gali būti rimtesnė, kad nesugebėsiu su tuo susitvarkyti arba, kad būsimi kolegos apie savąsias nekalbės, o Kalbėtis šioje situacijoje svarbiausia. Labai džiaugiuosi, kad pačio seminaro metu apie krizę buvo kalbama labai daug ir duodama daug naudingų patarimų iš asmeninių galingų patirčių kaip iš jos išeiti.
Kita "Vadovo - vaiko" dalimi, psichologė
kalbėjo apie tai, kad 3 šeimos "tėvai" praleisime 24 valandas su 21 vaikais viename kambaryje miegodami, valgydami prie vieno stalo, kartu kurdami, žaisdami, vaidindami ir šokdami. Čia svarbiausia misija - kiekvienas iš mūsų privalo susikurti autoritetą ir jį išlaikyti visos pamainos metu, kiaurą parą, nuolatos palaikant ryšį ir draugišką atmosferą su vakais, kiekvieną iš jų stengiantis pažinti ir perprasti, įgyti pasitikėjimą, kad vaikas pats galėtų įvardinti savo problemas, o ne stengtųsi perteikti jas savo nederamu elgesiu. Absoliučiai visose situacijose reaguoti kūrybingai, tinkamu tonu. Vyko simuliacijos ir nors pateikė vos keletą kiekvienos dienos scenų suvokiau, kad jų bus galybė, sunku net įsivaizduoti, kokių beprotiškų (bet kiekvienam vaikui rimtų ir svarbių!!), kad kiekvienas mažylis turės savo pasaulį ir priemones būti matomam, kiekvieną sekundę dėsis kažkas, ką privalėsi matyti ir į visa tai reikės sugebėti tinkamu laiku, tinkamai sureaguoti. Manau, savoje simuliacijoje elgiausi kiek įmanoma teisingai, bet širdy galbūt norėjau sudėtingesnės, kad mane labiau įvarytų į kampą. Buvo įdomu stebėti kaip sekėsi kitiems. Seminaro pabaigoje gavome kartais elementarių, bet naudingų patarimų, kaip elgtis.
Po "Vadovo - Vaiko" dalies žaidėme vieną iš didžislaptąsimbolinęprasmę turinčių žaidimų "Dardija". Žaidimo taisyklės ilgos ir painokos, jų nedetalizuosiu, bet esmė: trys žmonės ateina į būrį savą kultūrą turinčių "dardiečių" ir pamėginti įminti bendravimo raktą, bei įgyvendinti savo atsineštą simbolinę misiją. Dardiečiai buvo natūralūs kaip vaikai ir vieni tiesiog apie tai negalvodami prisiėmė keistas roles: vieni dėl linksmumo trukdydami susibendrauti, smaginosi, iš kitakultūrių, kiti depseratiškai mėgino neišduoti taisyklių, bet padėti, dar kiti iš viso nesistengė ieškoti kontakto, griebėsi gana drąstiškų priemonių, ir buvo tokių, kurie tiesiog viską stebėjo ir nesivėlė. Buvo žiauriai geras tą suprasti, nes kiekvieną iš mūsų stebėjo žaidimo vadovas ir klausė kaip manai, kodėl taip darei, kaip jauteisi? Ir tas mėginimas suprasti savo elgesį buvo sutapatintas su stovyklos situacija, kai tu, didelis nepažįstamas žmogus ateisi į būrį savotiškų vaikų, kaip jie reaguos, kokius vaidmenis prisiims. Šita simuliacija buvo tikrai labai vykusi, puikiai apgalvota ir, manau, visada pasiteisinanti, nes didelis kalbėjimas, kad bus šitaip ir anaip ne visada gelbsti.
Toliau sekė paskaita apie dienos scenarijų, bet apie tai daug pasakyti negaliu, nes visdar tiksliai nesuprantu, kaip jis kuriamas. Turėsime atskirą susitikimą, kur apie tai mokysimės plačiau. Tikiuosi:) šito išmokti norėčiau.
Šeštadienio atomazga buvo Folko šokiai. O taip, šokti aš nemoku ir prisibijau, tai man atėję iš ankstyvos paauglystės:) Pasirodo, kiti irgi nemokėjo, todėl pasilinksminom besijuokdami iš savęs ir iš kitų. Manau, kad tokios nemokšiškos šokių pamokos "Goštautos" atstovai dar nėra turėję - greit pavargstantys, lipantys ant kojų vieni kitiems, valspolke nepasisukantys, visą laiką besijuokiantys, žioplinėjantys. Po valandos buvome šlapi iki siūlo, pamėlusiais veidais, bet visdar besijuokiantys ir smagūs. Buvo linksma ir svarbiausia - ne tiek pavargom, kiek naujų jėgų įsikrovėm. Čia įvyko vienas iš lūžių, nes stebuklingai įgavau dar daugiau motyvacijos, keistos drąsos ir daugiau ryžto stoti prieš save stovyklos metu. Ko gero, taip buvo todėl, kad per šokius nugalėjau vieną iš savo kompleksų, ėjau prieš save iki galo, pasinaudodama viena nuostabia mintimi "čia nėra ta vieta, kur turiu bijoti apsikvailinti". Atėjo suvokimas, ko iš tiesų aš iš savęs reikalauju.
Apie tai galėjau pagalvoti plačiau "Savęs įvertinimo dalyje", kur atsakinėjome į klausimus "ko mums trūksta?", "kokiomis priemonėmis to pasieksime?" ir "kaip atpažinsim, kad pasiekėme?". Po asmeninių apmąstymų sekė diskusijos trijų žmonių grupelėse, su kuriomis turėsime bendrauti metus (toks buvo savęs vertinimo procesas, beje, labai teisingas) ir jos metu, man pasakius, kad nuo šiol aš pakėliau kartelę sau pačiai ir, matyt, reikalausiu iš savęs per daug, Tomas man ištarė vieną geriausių kada nors girdėtų frazių - "SKY IS THE LIMIT". Jam už tai esu be galo dėkinga, nes tai buvo patys geriausi žodžiai, pasakyti toje akimirkoje. Su ja gavau superinę dozę pasitikėjimo savo jėgomis, gyvenime iškeltais tikslais ir pasirinktomis priemonėmis jiems siekti. Tomai, jeigu skaitai, tai žinok, kad yra dalykų, kuriuos dar norėčiau tau pasakyti:)

Vakaro pabaigai tęsėme tradicija tapusį "Šeimos vakarą". Bijojau jam vadovauti, nes nors sakė, jog yra daugybė modelių, kaip visus suvienyti ir paskatinti apgalvoti dieną, aš nežinojau praktiškai jokių, juk buvau tik viename iš viso! :) Džiaugiuosi, kad Rimas buvo linkęs tiesiog surizikuoti ir mes tą vakarą tiesiog improvizavome. Apie tai, ką man sakė į ausį, aš iki šiol galvoju kaip apie kokią paslaptį. Ir, beje, gitara aš groti beveik nemoku, bet grojau tyliai, kad niekam nerūpėtų, jog kas dvi sekundes klystu ir, jog nežinau, kokį akordą spausiu toliau.

Negana to, kad Šeštadienio seminaro dalis truko 15 valandų ir 8:10 ryte mums vėl reikėjo susitikti, aš išbėgau į koncertą ir ten be jokių vidinių kompleksų atidaviau visą energiją šokiams ir dainoms. Kaip niekada, matyt, kuo labiau esi įkrautas visokio Gėrio, tuo mažiau galvoji apie nuovargį.


Ir jį prisiminiau tik Sekmadienio rytą, kai prabudau 7:52. Nemeluoju, stotelėje stovėjau 8:02 ir sužinojau, jog vairuotojas taip pat pramiegojo(:D), todėl įšokau į pro šalį lyg tyčia lėkusį mikroautobusiuką ir jau 8:14 buvau vietoje:))
Trečiąją dieną seminaro patalpoje jautėsi nuovargis ir šeimyniškumas - dalyviai ramybėje rašė vieni kitiems žinutes, slapti draugai dovanojo paskutiniąsias dovanas. Seminarų metu mes dainuodavom ir paskutinį rytą buvo viena iš stovyklinių dainų dalių, kurioje nustebinau save - užtraukiau "liepą" solo, nors net namuose aš nedainuoju, juolabiau garsiai, o prisijungus kitiems visdar išlikau žmogumi, laikančiu melodiją. Kažkaip iki dabar tebeturiu tos ypatingos energijos požymių, kai regis, jog gali imtis visko, jei tik nori. Žinau tik tiek, kad šitą jausmą paskutinį kartą turėjau vaikystėj ir vėliau praradau.
Paskutinieji lektoriai dalinosi paskutiniaisias išgyvenimais, svarbiomis patirtimis ir patarimais, susijusiais su motyvacijos ir atsakomybės stimuliacija. Man labai patiko stovyklos dailininkės meilės vaikams išraiškos, nors ji jų labai akivazdžiai ir nerodė, bet rask tu man žmogų, kuris nuo pat stovyklos įkūrimo neapleistų vieno iš sunkiausių dalykų - nuolatos ieškoti talentų net pačiuose didžiausiuose užsispyrėliuose, sugebėti juos atrasti ir padėti sužydėti netikėčiausiomis formomis! Pabuvus šalia, supratau, kad neturiu aš fantazijos visai ir tai truputį buvo nuviltis.
Dar suvokiau, kad pamaina gali ir absoliučiai nepasisekti ir ėmiau to bijoti, o žinojimas, jog laikas, kai turėsiu pasirinkti į kurią pamainą vykti, artėja, neramino. Priešpiet išgirdusi pusiau juokais, pusiau rimtai pasakytą idėją ir prisiminusi Tomo posakį pagalvojau, jog jei jau veliuosi į šitą, man labai greitai tapusią labai svarbiu Iššūkiu ir Pamoka, avantiūrą, tai privalau ją išnaudoti maksimaliai. Ir priėmiau patį didžiausią sau mestą iššūkį - pasirinkau save ugdyti su pačiais mažiausiais, kurie iš manęs reikalaus daugiausiai ir, kurių aš labiausiai Bijau, nors ir žinau, kad tai tėra mano galvoje. Jei būčiau pasirinkusi kitaip, turbūt, dabar gailėčiausi, nes jei jau pasiryžau save išmėginti, tai tebūnie tai nebūna taip paprasta.
Paskutinis "Savęs įvertinimas" buvo pats lengviausias, nesitikėjau, kad taip ims ir pavyks įmint savo mįslę per tokį trumpą laiką ir tokiu būdu. Už tai esu dėkinga tiems, kurie stengėsi.

Dienos ir stovyklos pabaigoje "Šeimos vakare", pasijuto, kad visi tapome bičiuliais. Aš specialiai detaliai nekalbėjau apie nė vieną iš tų fantastiškų žmonių, nes žinau, kad dar susitiksime - išsiskirdami vieni kitiems pasakėme "Iki".



***

Tai buvo vienas geriausių dalykų, kurie man kada nors nutiko.

:)
Noriu miego ir kito seminaro, po galais - aš mintimis dar ten.

2009 m. kovo 20 d., penktadienis

Prabėgtukas

Šiandien važiuodamos į Vilnių su Monika nusprendėm, kad šiuo metu dirbame praktiškai savo svajonių darbą, nes nors patiriame daug streso ir jaučiame didžiulę atsakomybę, pats darbas mums yra mielas ir neša didelį moralinį pasitenkinimą.

Paskutinės dienos buvo be proto įdomios. Ateinančios dvi tikėtina, kad bus ne ką mažiau žadančios.
Bet apie viską plačiau tuomet, kai turėsiu laiko:))

2009 m. kovo 17 d., antradienis

Apie ekskursiją į savivaldybę

Nė jokie sniegai anei vėjai nesutrukdė mano šlapiam paltui ir sugadintai šukuosenai šiandien siekti savų tikslų. Neįkainojamas jausmas yra žinojimas, kad tavo idėjos po truputėlį ima realizuotis, komanda tampa motyvuota, ir visi su džiaugsmu imamės darbų, generuojame puikias naujas idėjas.

Šiandien padarytas milžiniškas šuolis pirmyn - už kultūrą atsakingas pusę valandos vėluojantis, šmaikštus, visada labai "jaunas širdy" politikierius po pusvalandžio (o tai yra LABAI ilgas laikas) gana keisto dialogo mums pamojavo žalia vėliava, paskambino vienai gerai tetai, kuri mums padės viską greit sutvarkyti, ir pats davė savąjį numerį "jei kas nors trukdys mums". Viena labiausiai pralinksminusių pokalbio dalių:
"O kodėl pas mane kreipiatės?"
"Nes Jūs juk už kultūrą Kaune atsakingas."
"Ak, taip" (lyg katik atsiminęs)
":))"

Galop išėjome mes iš Mažosios salės visos patenkintos ir palikome vieną ne tokią patenkintą bobutę burbuliuoti, nes taip ilgai tik šposyti su mero pavaduotoju galima, o ne apie reikalus kalbėti.
Kalbant apie savivaldybę, tai man toks jausmas, kad ten nuolatinė kavos pertrauka - kas antras praeinantis asmuo nešėsi arba arbatinuką, arba kelis puodelius. Ir taip ištisas pusantros valandos. Aš irgi taip norėčiau... Tvyranti nuotaika ne kokia, mat pagrindinė liaudis yra pensinio amžiaus bambekliai niekaip nerandantys teisybės šioj žemėj. Nesitebiu, kad jos neranda - visi mūsų siųsti raštai buvo pasiklydę kažkur tamsiuose biurokratijos užkampiuose. O šiaip jaunimas su pozityviomis idėjomis yra sutinkamas draugiškai.


Gerosios vakarinės naujienos: Geroji Teta paskyrė man pasimatymą jau rytoj ryte, o merginos iš Vilniaus - arbatos valandėlę penktadienį.
Yay, važiuosiu sostinės pinigų plovyklų apžiūrėt!

2009 m. kovo 15 d., sekmadienis

Būna dienų lyg tyčia



Šiandien yra tokia diena, kai mąstau, "kas gali būti dar blogiau?" ir TAI būtinai nutinka. Pavyzdžiui, kai aš taip pagalvojau pirmą kartą, nebeturėdama jėgų visur ir viską padaryt, nes plušėjau nuo ankstaus ryto, lakstinėjau kaip bitė su medaus kibiraičiais, supratau, kad užsikimšo kanalizacija ir banketinis tualetas plaukia. Turint omeny, kad tuo metu ir vyko banketas, kuriame būta daug pensinio amžiaus žmonių, reikėjo veikti greitai. Šią nuostabią dieną aš ne tik išsiblizginau 80 taurių, 100 įrankių 5 rūšių, indus ploviau, kavas dariau, daug ir kantriai bendravau su senukais, plikiausi rankas su sriubomis, nešiojau tuščius ne sau priklausančius indus, nes buvo kažkoks antplūdis, todėl dirbau ir barmene vienu metu, vis tikėdamasi, kad nepadegs seneliai banketinės salės, kol kapučinus gaminu, tai dar ir tualetą sėmiau.

Negana to, man tik išvalius viską, supratau, kad karšti antrieji patiekalai tikrai prisvilinti ir kad nežinau ką pasakyti alkaniesiems, nes virtuvėje panika ir betvarkė:D dargi kolegės negalėjome kaip pridera pasveikinti su gimtadieniu, nes įvyko kiaulystės dėsnis ir mūsų dovana pasiklydo ir neatvyko, manau dovana buvome mes visi isteriškai sarkastiški ir paplūdusios kriauklės su plakiojančiais sudegusiais žuvies kepsniais. Kai šefas greit nuvarė gėlių pirkt, būdamas vietoje suprato, kad turi vos... 27ct kišenėj:D tad dovanas dar kurį laiką atstojo mūsų sarkazmas, kol ši situacija užsiglaistė gerberomis.
IR TAIP VISĄ DIENĄ. Stresas ir juokas pro ašaras.

Ir, žinoma, nespėjau į paskutinį autobusą. Šypsausi:)
O šiaip visumoje buvo įdomi diena. Net nesupratau kaip pralėkė, tik žinau tiek, kad mano lapelis, liepiantis man "mokytis po velnių" nepadeda ir aš vėl likau nieko neskaičius.

2009 m. kovo 14 d., šeštadienis

Šampanas, gėlės ir gera diena

Šiandien visi kažkokie geri ne vien dėl to, kad Mamos gimtadienis ir kiekviename kampe skleidžias gėlės, kvepia gimtadieniniu tortu ir tvyro lengvi priekaištai vienų kitiems, kad ei gal nesipykime šiandien:)
Be abejo, negaliu nepaminėt, kad regis, ne tik dėl to, kad apsiaviau sportinius batelius eidama į lauką pasijuto Pavasaris. O Pavasaris toks, kad jį jaučia visi ir visi jie užsimetę sportinius batelius ar šiaip kažką naujo išėjo pasidemonstruoti į pavasarinį miestą. Tik iš to viso gero krantinėj gavosi Pankų Pilis su daug daug šiukšlių. Bet tęsiant apie geruosius dalykus - visur skamba muzika, dauguma šypsosi, nebegalima eiti dviračių taku dėl dviratinio eismo ir niekas nenori, kad saulė nusileistų, kad šalta ir nejauku pasidarytų. Labai smagu tai suprasti, pasiilgau jau gyvo miesto ir pozityvių nuotaikų aplinkui.
O žmonių rodėsi centre tiek daug, kad teko man bėgt pagalbon darban, bet visai dėl to nenusiminiau: vos atėjus pasijaučiau kaip draugų būry, nes tiek daug pažįstamų, mielų veidų lyg tyčia užsuko, visiems sekasi gerai, turime apie ką kalbėtis, darbas ėjosi sklandžiai, o laikas bėgo nepastebimai. Tokiom akimirkom džiaugies žmogus, kad šiuo metu esi Savoje Vietoje.
Iš tiesų nuostabiai praleidau laiką ir gavau gėlių! Visai netikėtai! Jau buvau pamiršus, kad gėlės dovanojamos ne tik per gimtadienį.. Ačiū Justui ir Artiomai - nustebino ne tas žodis!:) dabar skleidžias žiedai gerberų gražiame būtent gerberoms pritaikytame butelyje, kuris ligi šiol dulkėjo vienišas.
O eidama sau knibždančiu gyvybe centru link stotelės namų link prisiminiau, kad mama tikrai norėjo šampano, bet niekas iš mūsų jo taip ir neatnešė, tad visą savo šiandienos uždarbį jam ir išleidau. Rezultatas buvo geresnis už gerą ir man labai smagu, kad viskas pavyko.

Kažkaip viskas labai šviesiom spalvom dabar piešiasi, labai daug neblogų emocijų nuo pat vakar vakaro pasisėmiau. Galvoje skamba muzika ir knibžda rimti kitos savaitės planai: nugalėti nerimus einant pas dantų gydytoją, neleisti į širdį sugrįžti šlapdriboms, išsilyginus kelnių kantus ryžtingai atlaikyti susitikimą su politikais, motyvuoti savo komandą dirbti išvien, nepristigti idėjų, laikyti kumščius, kad gaučiau socialinę ir/arba vienkartinę stipendiją(-as,) parašyti kultūrinės ekonomikos darbą, bei nuvykti į man visai naujoviškus apmokymus ir, aišku, esant progai, gerai pasilinksminti.
Tatai vat didus mano ateities planas, su kuriuo šios dienos ataskaitą ir baigsiu.

Mama, jei skaitai, tai dar kartą Tave sveikinu ;*
O kitiems linkiu Šilumos!

2009 m. kovo 13 d., penktadienis

***

Jei ryte linksmai šviečia saulė, vadinasi, bus gera diena.





P.S. Šiandien rimtai užsiklijavau rimtą lapelį "ant akių" su rimtu užrašu "MOKYKIS PO GALAIS!". Tikiuosi, kad taip ir padarysiu. Tikrai tikiuosi, nesijuokit!

2009 m. kovo 9 d., pirmadienis

Man nepatinka galvoti pavadinimų

Pastebėjau, kad visus šviežiai iškeptus blog'erius veža mintis, kad jie turi blogą ir dauguma jų serga grafomanijos liga "būtinaireikiašiandienkažkąparašyt". Ir nesistebiu, kad apsikrėčiau, nes ką nors darydama ar apie kažką įdomaus mąstydama pagalvoju "čia tai geras, reikės parašyt", tai ir rašau!

Šiandien nusprendžiau, kad bijau, kad niekada neateis pavasaris, todėl kad jį greičiau prikelt savo širdy būtinai nunešiau savo batus pakalti su intencija, kad jau šilta ir štai aš lakstinėsiu su pavasariniais batais ir pavasariniu paltu ir oh come on jau pavasaris! Naivuolė mergiotė - galvoja visi du šito blogo skaitytojai, bet aš žinau, kad ir Jūs laukiat pavasario, tik neišsiduodat taip akivaizdžiai kaip aš.
O šiaip pasak dėdžių-paukščių žieduotojų, į Lietuvą jau sugrįžo pavasario kviesliai: pempės, vieversiai ir kažkokie dar paukščiai, kurie "neturi labai gražaus apdarėlio". Artimiausiu metu jie pasieks ir sostinę, tad nepamirškit dairytis pro langus ir atidžiai klausytis naujų giesmelių.

Paskutinėm dienom aš esu gana išsiblaškiusi ir man sunku sukaupti dėmesį į kaikuriuos dalykus. Pavyzdžiui, eidama-skriedama "su reikalais" per Laisvės Alėją turėjau greituoju būdu dėl laiko stokos užsukt į knygyną, į vieną parudotuvę bei dar šen ten. Dvi vietas skubėdama PRAĖJAU, nes kalbėjausi su kursioke, o laiko sugrįžti nebeturėjau:)) stebinu save, nes šiaip jau taip lyg spragtelėjus prištukais nepamirštu dalykų, apie kuriuos galvoju visą dieną. Arba kai sesuo manęs vis paprašo kokio nors Valančiaus ar Daukanto Simono kūrybų parnešti iš universiteto bibliotekos, aš net žinodama, kad tai turiu padaryt kažkodėl praeinu pro šalį. Nespecialiai, bet nu nežinau, apie tai prisimenu tik parėjus namo ir gavus lengvų priekaištų, kad tu, gyvate, per tave neišlaikysiu koliokviumo ir kaip išvis čia jaustis, kai man tas knygas iš tos pačios bibliotekos turi nešt geriausia draugė, o ne SESĖ? Jaučiuosi kaip blogietė, nes nu juk iš tikrųjų galėčiau.
O taip, lengvai pasiskundžiau. Ir man tai netgi patiko! :}

O dabar apie linksmesnius dalykus - kaikas kitą savaitę visam ilgam savaitgaliui važiuoja į team-building'o apmokymus! Jėjėjė!!
Linksmesnis dalykas #2 - jau gerą savaitę mane labai džiugina vėl atrastas puslapis, kur žmonės giriasi esą apgailėtini.

2009 m. kovo 7 d., šeštadienis

Dovilė vis nori kur nors sudalyvauti

Vakar turėjau labai gerą progą prisiminti, kaip per porą minučių padaryti žmonėms tinkamą, žinoma, teigiamą įspūdį apie save. Tai būtų buvę daug lengviau, jeigu nebūčiau atsitiktinai sugalvojus Atrankoje dalyvauti iš vakaro prieš einant į koncertą (Suicide DJs buvo jėga! aut. past.).
Tik vėlame ryte suvokiau, kad Atrankon (baisus žodis) reikia nueiti paruošus namų darbą/kūrybinę užduotį. Kas tai ir kaip tai turėtų atrodyti neturėjau supratimo, juolab nesijaučiu labai kūrybinga anei labai kažkokiu talentu pasižyminti. Viskas vėlgi būtų buvę labai nesudėtinga, jei būčiau neturėjus popietei planų ir neišvažiavus centran su mintim, kad visgi nuspręsiu eiti ar neiti kone vietoje vis dėl tos kūrybinės užduoties. Nerašyčiau čia toliau jei nebūčiau sugalvojusi eiti, nes pagalvojau, kad tik dėl tokių dalykų sutrukdyti sau patirt kažką gero yra neverta. Ta proga, eidama per Akropolį nugvelbiau laikraštį.
Vietoje pasijaučiau nejaukiai, nes sėdėjome gana oficialiame kambaryje su oficialiai nusiteikusiais "seniais"-vertintojais ir ~11 gana sumišusių kandidatų. Taip, aš ten gerokai suskydus sėdėjau todėl, kad galvoje skambėjo tik viena - Stipriai Kitaip dainelė apie garso operatorių ir jokia mintis niekaip neatėjo. Buvusį jausmą galiu palyginti su beždžionėle. Pirmieji pristatymai neatrodė nors virsk per galvą, tai supratau, kad čia užtenka parodyti kažką smagaus ir mielo, kad tave atsimintų. Todėl atėjus mano eilei aš ir padainavau tą dainelę apie garso operatorių (taip nustebinau ir save pačią) bei padariau porą lankstymų su laikraščiu, kurie ne iki galo pavyko. Shame on me:) prieš mane buvusi mergaitė lankstė gerves, o Rimas kalbėjo apie tai, kad sutaria su kompais, todėl kaip ir pasijuokiau iš jų abiejų. Po manęs ir vėl sekė gervių lankstymai, todėl galop jautėmės kaip lankstinių seminare.
Kitas etapas buvo jaukesnis, nes visi galėjome valgyti tortą ir žaisti man labai patikusį team-buildingo žaidimą, laukiant eilės eiti pasitikti savo likimo bandant atsakyti į simuliacinius klausimus "ką darytum jeigu" kitoje patalpoje.
Kalbant apie žaidimą, jo esmė buvo kalbėti vienam iš žaidėjų apie save vieną minutę, o kitą klausyti, paskui keistis partneriais ir vėl iš naujo. Keista, bet niekam nesinorėjo sakyti to paties tam naujam partneriui, o tikslas gi suintriguoti taip, kad norėtum su partneriu kalbėti apie viską ir vėliau. Tai pavyko visiems, nes arba visi ten buvo lyderiai, arba vieno tipažo žmonės, kuriuos vienijo ta pati motyvacija daryti gerus darbus be atlygio. Įdomu tai, kad tame žaidime dalyvavo ir vienas iš vertintojų ir dauguma bandė jam per minutę savotiškai įsiteikti, kalbant kokie mes esame nesavanaudžiai kaip gyvenime dirbame savanoriškai, kaip mums patinka bendrauti ir išmėginti save, tik kiekvienas tai padarė savaip žaviai. Supratau, kad taip buvo todėl, kad praktiškai pagal žmogaus matomą nuotaiką ir minimalias žinias apie jį tu automatiškai pasirenki ką sakyti ir yra žiauriai malonu matyti, kad per tokį trumpą laiką tavo partneris nori tavęs klausti, tačiau to daryti negali.
Pati simuliacija praėjo geriau negu aš tikėjausi. Nė velnio nenutuokiau ko galėtų paklausti ir kaip galėčiau išsisukti, bet pasikrovus pasitikėjimo savimi iš lauki amojo nužingsniavau su šypsena. Ten klausimai buvo apie situacijas, su kuriomis dar nesu susidūrusi, nes lendu į reikalą susijusį su vaikais, o aš iš tiesų nevisada ir tikrai ne viską žinau apie tai, kaip elgtis su paauglizmo protrūkiais. Supratau, kad iki šiol pasirinkti darbai mane išmokė visuomet pasiruošti planui A, B ir C, kurie mane ir veda į priekį. Ilgai netrukau, sulaukiau palankumo ženklų ir turą baigiau.

Pati Atranka (o, jau nebe taip baisiai skamba!) man labai patiko, nes ten buvę žmonės buvo neįtikėtini ir tos trys valandos tiesiog praskriejo domintis ir atrandant dalykus apie superįdomius dalyvius, kurie, pasirodo visada buvo aplink, bendrus interesus, tikslus ir svarbiausia mane pačią.
Nekantriai laukiu rezultatų:)

2009 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Kažkas panašaus į Laimę

Kai aš galvoju, kad man dabar gyvenime nelabai yra lengva gaudytis, nuotaiką įtakoja pro šalį plaukiantis debesėlis, visi kažkuo nuvilia ir vėl manau, kad per daug galvoju apie dalykus, kurie nepriklauso nuo manęs,- žiūriu filmus apie paprastą paprastų paprastai gyvenančių žmonių laimę.

Vienas iš tokių, vos vakar šmėžavęs monitoriuje - Laikas būti laimingam.




Jaučiu simpatiją tokiems nelaimingiems, bet apie laimę kalbantiems ryškiai gana menko biudžeto filmams, lengvai apsieinantiems be pompastikos.
Be abejonės, iš karto pradėjus žiūrėti prisiminiau "4 mėnesiai 3 savaitės ir 2 dienos", bet tai gana natūralu, o ir šiaip čekai labai puikiai sugeba paliesti problemas ir sujaudinti žiūrovą per savo postsovietinės buities absurdiškumą, kuri labai padeda pajausti liūdną realizmą ir suprasti herojus, kurie visuomet atrodo super natūraliai. Kalbant apie aplinką, tai buvo gana sudėtinga suvokti ar tai vyksta dabar, ar visa jau buvo, nes gyvenimas atrodo toks minimalistinis, o kartais išlendantys neslepiami nauji automobiliai, Kalėdų proga gautos video kameros ar muzikiniai centrai suglumina. Vadinasi, žmonės tiesiog taip paprastai gyvena. Net susimąstau, kodėl LT kine taip mažai buities įtraukiama į siužeto vingius, daugiau kažkodėl į herojus dėmesys kreipiamas.. Na, neskaitant Balkono, aišku, kuris praktiškai tik ir laikosi ant kuriamos atmosferos, bet ne apie tai čia juk..
Filmas tikrai super - moderniosios visuomenės problemos, ligos ir ydos paprastų žmonių gyvenimuose. Kartais pamirštu, kad tokius dalykus galima vaizduoti ne tik dokumentiniuose filmuose ir visa tai dar gali atrodyti nesuvaidinta. Įtraukė, išlaikė dėmesį ir pabaigoje labai labai maloniai nustebino, taip palikdamas minčių - vadinasi, gavau ko tikėjausi.

Dabar mintyse dėstosi kažkuo panašios tematikos trejetukas: jau minėtas "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos, "Padėk sau ir Dievas tau padės" bei "Laikas būti laimingam". Ir kietos širdies, nepermaldaujamas blizgučių arba trilerių ir siaubų mėgėjas manęs čia niekada nesupras.

p.s. man visada patinka čekiško alaus reklamos čekų filmuose.

2009 m. kovo 3 d., antradienis

Apie vis prabėgančias dailias kiaulaites man per kelią

Nors mintyse sau žadėjau nekopypeistinti savo senų įrašų, versti naują, baltą lapą, bet negaliu susilaikyti nesulaužius šios minties dėl vieno - kiaulystės dėsnių. Pagalvojau, kad būtent jie sąlygoja galybę keistų įvykių mano gyvenime ir ateityje čia būsiantys mano kasdienybės aidai tikrai siesis su jais. Neabejoju, kad sąrašas tikrai pailgės ir galbūt pasidarys įdomesnis. O dabar plačiau apie tai:

Dažniausi kiaulystės dėsniai (toliau K.D.), pasitaikantys bent kartą per savaitę, yra susiję su autobusais. Taigi, trumpai apie juos.
Į centrą galiu važiuoti dviem būdais:
a) tiesioginiu autobusu, kuris kartais ilgėliau važiuoja, mat aplanko visas traukos vietas, kur pasitaiko kamščių ir panašių trukdžių.
b) netiesioginiu autobusu. Juo važiuojant arba reikia eiti, arba eiti ir perlipti į kitą. Su juo net kažkiek greičiau retsykiais būna.
Visada jei laukiant atvažiuoja reisas B ir aš pamąstau, kad gal lipt, bet nusprendžiu to nedaryt, nes tuoj atvažiuos reisas A, pastarasis tiesiog arba taip vėluoja, kad aš pavėluoju, arba iš viso neatvažiuoja.

Taip pat pasitaiko ir panašių dėsnių, kai gali rinktis, į kurią stotelę eiti pasivaikštant, ir pasirenki patrauklesnę, bet tolesnę, tai nespėjus į autobusą supranti, kad jei būtum likus artimesnėj, būtum suspėjus. Tada lieki vegetuoti stotelėje su bobutėmis maždaug dvidešimčiai iššvaistytų minučių.

Neseniai praėjusi sesija supažindino mane su nauja kiaulyste. Jei aš jaučiau, jog parašiau egzaminą maždaug apsidraudžiamam, mažiausiam galimam pažymiui, tai būtinai gauvau nedaug mažiau arba tiek, kiek jaučiau, tačiau jokiais būdais ne daugiau, o būdavo, kad gana dažnai daugiau gaudavau. Tai neramina mane.

Dar vienas rimtas K.D. jau pradėjęs kelti nerimą yra vyrai. Čia nesileisime į smulkmenas, tik struktūriškai išnagrinėsime atvejus.
Aš:
a) arba susižaviu (kas mano gyvenime itin retai pasitaiko) ne tais vyrais;
b) arba nuolatos [ne]stipriai skaudinu tuos, kurie nę tą [t.y. mane] pasirenka;
c) arba mums nelemta būti kartu.
Vyrai:
A) arba šiaip susižavi kaip pažintimi. Normalu ir visiems pasitaiko :}
B) arba mane ilgam ir skausmingam laikui turi širdy ir vis kartas nuo karto bando sugrįžti, atnaujinti ryšį, aktyviai ir viltingai bendrauti.
C) iš varianto A bando tapti bent jau draugyčiais.
D) staiga iš draugų sumąsto tapti ne tik draugais.

Taigi, variantai dažniausiai kertasi taip: a-B; a-atitikimo nebūna, a-A(?), b-B, b-C, b-D, c-A, c-D, c-B.

Taip pat pasitaiko ir SMSinių K.D. Jei jau parašo koks nevykėlis ir neduokdieve parašau bent "?"(ką gali žinot, gal pažįstamas žmogus rašo), jie pristoja mėnesiams, nors daugiau iš manęs nesulaukia nė vieno simbolio.
Ką jau kalbėti apie pasiteiravimus kas rašo man čia.

Dar, kartkartėmis, kai jau žinau, kad pavėluosiu, kai taip slenka autobusas ir pranešu, tai tada būtinai atvažiuoju-atskrieju per anksti ir nerandu kolegos, nes tas irgi vėluoja. Jei nerašau - viskas okei.
Jei aš vėluoju, o tas jausmas man yra vienas nemaloniausių, bet neturiu pinigų sąskaitoje, tai būtinai kolega irgi vėluoja, tik daaar labiau ir apie tai, aišku, nepraneša.

Žavingas K.D.: kai bandai laimėti, tarkime, Carlsbergo taurę ir vis žavingai bandai dar kartą ir niekaip nelaimi, tai atėjęs draugas, arba žmogus prie gretimo stalo būtinai ją laimi.
Arba, kai gurkšnoji ko nors iš visų mažiausiai su intencija neprisigerti, būtinai jautiesi apsvaigusi kaip reikiant. Arba įdomiame vakarėlyje iš viso negali net apsvaigti, kai kiti aplinkui jau įšilę, nors vartoji +- tiek pat.

Tam kartui užteks, nors kiaulystės dėsnių mano gyvenime yra hyper daug.
Ir taip taip aš tikrai jaučiuosi atsakinga už dalykus, kurie labai netiesiogiai nuo manęs priklauso, arba, apie kuriuos nereikia tiek daug galvoti.

 
Blogger design by suckmylolly.com