2009 m. kovo 22 d., sekmadienis

SKY IS THE LIMIT

Paskutinės trys paros buvo Didelis Įvykis, apie kurį labai norisi papasakoti, tik nežinau kaip - man nėra lengva rašyti apie vidines patirtis.

Dalyvavau mano seniau minėtuose "apmokymuose". Tai buvo ilgas ir gana įtemptas seminaras-dienos stovykla būsimiems "Atgajos" stovyklos vadovams paruošti. Čia mes nesimokėme kaip bintuoti rankytes ar kojytes, seminaro metu tikrinome savo motyvaciją, pasiryžimą ir psichologinį tvirtumą.

Iš pirmo žvilgsnio man, kaip ir daugumai jaunų žmonių, linkusių į avantiūras, atrodė, kad praktiškai kiekvienas panorėjęs gali būti vadovu. O patį iššūkio efektą sudaro tai, kad visgi pagalvojau, jog reikės būti su vaikais 10 dienų, ir šitą situaciją sunkina tai, jog niekada nesu pasilikus ilgam laikui su jais, bendravimas atrodė kaip kodas, kurį reikėtų iššifiruoti. Ir, žinoma, faktas tas, kad aš niekada nesu buvusi jokioje stovykkoje mane gąsdino. Realiai net nežinau kaip man šitą įrašą parašyti, kaip išsakyti visas susikaupusias emocijas, iš kurių, tikiu, kad nepavyks "išeiti" kelias dienas, nes ką bedaryčiau - aš galvoju apie tai, kas buvo.

Penktadienis buvo keista, greito siužeto diena, kurioje buvo per daug įvykių, veidų, vietų, kad aš sugebėčiau viską iki galo suvokti.
Anksti ryte vykau į pokalbį dėl leidimo organizuoti renginį, o iš karto po jo, atribojusi savo mintis nuo darbinių reikalų, skubėjau į seminarą, kur spėjau tik trumpai susipažinti su kitais atranką praėjusiais žmonėmis, pasirašyti sutartį su organizacija dėl atsakomybių. Tuoj po to, baisiai atsiprašiusi, grįžau į savo dalykinę sritį ir išlėkiau į Vilnių svarbiam, gana kontraversiškai praėjusiam pokalbiui su labai svarbiais mums asmenimis. Kelionė buvo trumpa, jos metu turėjau labai įdomų, atvirą ir reikalingą man pašnekesį, kuris dabar turi daug įtakos mano santykiams su kolege. Iš tiesų, pajaučiau, kad turiu tinkamą žmogų komandoje ir mes turime labai daug bendro polėkio, tikslų ir, svarbiausia, einame teisingu keliu. Tai buvo pirmasis mano didelis suvokimas šiose parose.
Tuoj po tvarkingai įvykusio svarbaus pokalbio, be jokios pauzės atsipūtimui, ar didelių išvadų darymui lėkiau atgal į seminarą, nes praleisti dalį reiškė labai daug. Praleidau net 5 valandas ir to gailiuosi, nors ir neitin galėjau ką pakeisti. Vakaro eigoje įsitraukiau į mūsų mažos stovyklos veiklas ir tos visos kelionės ir susitikimai atrodė toli ir lyg prisiminimas iš vakar ir tas jausmas buvo keistas. Apskritai, pirmoji diena man kėlė abejonių ir nerimo, nes patį apmokymų procesą buvau mačiusi iš vidaus anksčiau, netgi tose pačiose patalpose, todėl šis seminaras man truputį maišėsi su praeitais ir užduočių žinutes iškoduodavau bent jau sau per greitai. Galvojau, jog kažką nauja išmokti bus sunku - iki tol niekad padoriai nedalyvavau kaip seminaro objektas, o ne vadovas. Negana to, tarp maždaug trečdalio dalyvių nesijautė tokios natūraliai išsivystančios vienybės, ir kas labai keista, motyvacijos - geriausias to įrodymas buvo paskelbta naujiena, kad galėsime pabūti ilgiau ir mano bei vadovų nuostabai, praktiškai niekas šiai minčiai nepasirašė lyg būtų kažko nusivylę. Kitais atvejais būna atvirkščiai - žmonės ima tai, ką jiems norima duoti. Todėl "Šeimos vakaro" metu, kada galėjome ramybėje pakalbėti apie dienos įspūdžius, patirtis, vienoje iš užduočių prisiėmiau sau vaidmenį, likusiomis dienomis stengtis pažadinti bendrumą komandoje, nes buvo truputį nesmagu, kad kažkas nesiklijuoja, nors, regis, to nori visi.
Pakeliui išvežinėjant pakelinukus nors ir buvau po įtemptos dienos, kur įspūdžių būta į valias, bet nejaučiau pilnatvės ir, mano dideliam džiaugsmui likę trise (aš, kolega, bei viena iš vadovių) netikėtai ištarėm slaptažodį "o gal nevažiuokim namo?" ir pasukome vakarienės ir dar vieno pokalbio. Labai nuoširdaus ir tikro, kuris galbūt ir pakeitė mano nusistatymą bei šeštadienio ir sekmadienio eigą. Taip pat man ir Rimui buvo patikėta vesti rytojaus "Šeimos vakarą".

Šeštadienį aš supratau, ką reiškia, iš pirmo žvilgsnio banali, tačiau "Atgajiečių" vadinama išskirtine, misija: "BENDRAUK SU VAIKU, LYG TEN BŪTUM MAŽAS TU".
Rytą pradėjome kieta, energinga mankšta ir pasikrovėme gerų emocijų visai dienai. Iš tiesų, buvau pamiršusi, kokį poveikį tas rytinis ritualas turi. Pirma mintis visgi buvo, kad "o ne, mankšta..", o ją tuoj pat pakeitėa"jeigu tu jau dabar šito nedarysi su visa savo energija, tai ar sugebėsi tai stovykloje?" Beje, nuo pat atvykimo į antrą seminaro dieną jautėsi likusios komandos (
pirmieji neapsisprendę pasitraukė ir taip kiek nuliūdino organizatorius) noras būti artimesniais ir tai, kad kiekvienas tikrai galvojo apie praėjusią dieną, tiek vadovas, tiek seminaro dalyviai.
Dienos programa bvo sudaryta taip, kad palaipsniui suprastume, kokią atsakomybę mes norime nešti ir nuolat tikrintume savo motyvacijos stiprumą. Pradedant "Vadovo - Vadovo" dalimi (apie santykius tarp komandos narių) kalbėjome apie tai, jog svarbu ne tik išmokti bendrauti su būsimu būriu vaikų, bet ir pasirinkti, tinkamus porininkus savo pamainoje, gebėti palaikyti nuolatinę komandos dvasią su jais, KALBĖTIS apie visas asmenines problemas (o kur dar vaikų bėdos!!). O jų gali kilti net didesnių nei su mažyliais: Nuolatiniai lyderiai, paslaptys, konkurencijos jausmas, vidinės krizės, apie kurias nepasakoma atvirai, arba išreiškiama per daug atvirai ir nusispjaunama, taip suverčiant papildomo krūvio kitiems, meilės, skepticizmai, charakterių nesutapimai - visa tai mums patiems gali sugadinti pamainą, sumažinti mūsų indėlio kokybę. Negana to, visas problemas reikia ypatingai slėpti nuo vaikų, nes jie praktiškai jaučia kiekvieną pasikeitimą, nuotaikos susvyravimą. Suvokiau, kad bus tikrai labai sunku atmesti savo įsitikinimą neskirstyti žmonių į geresnius ir blogesnius, į labiau patinkančius ir mažiau. O tai reikės padaryti ir greitai - vos per parą. "Man nesvarbu" su kuo dirbti gali nesuveikti ir sugadinti visas dvi savaites. Taip pat buvo paliesta svarbi tema - kiekvieną vadovą ištinkanti krizė nuo nuolatinio buvimo su žmonėmis. Mano stereotipą, kad ji galbūt būna ne visiems, greitai sugriovė kiti seminaro svečiai, be galo daug patirties turintys itin autoritetingi, Šviesūs Žmonės. Šioje vietoje aš išsigandau, nes iš tiesų žinau, ką reiškia "apsinuodyti bendravimu", (Tai retkarčiais tenka patirti darbe) ir pabijojau, kad nesugebėsiu pamatyti jos užuomazgų savyje, nes stovyklinė forma gali būti rimtesnė, kad nesugebėsiu su tuo susitvarkyti arba, kad būsimi kolegos apie savąsias nekalbės, o Kalbėtis šioje situacijoje svarbiausia. Labai džiaugiuosi, kad pačio seminaro metu apie krizę buvo kalbama labai daug ir duodama daug naudingų patarimų iš asmeninių galingų patirčių kaip iš jos išeiti.
Kita "Vadovo - vaiko" dalimi, psichologė
kalbėjo apie tai, kad 3 šeimos "tėvai" praleisime 24 valandas su 21 vaikais viename kambaryje miegodami, valgydami prie vieno stalo, kartu kurdami, žaisdami, vaidindami ir šokdami. Čia svarbiausia misija - kiekvienas iš mūsų privalo susikurti autoritetą ir jį išlaikyti visos pamainos metu, kiaurą parą, nuolatos palaikant ryšį ir draugišką atmosferą su vakais, kiekvieną iš jų stengiantis pažinti ir perprasti, įgyti pasitikėjimą, kad vaikas pats galėtų įvardinti savo problemas, o ne stengtųsi perteikti jas savo nederamu elgesiu. Absoliučiai visose situacijose reaguoti kūrybingai, tinkamu tonu. Vyko simuliacijos ir nors pateikė vos keletą kiekvienos dienos scenų suvokiau, kad jų bus galybė, sunku net įsivaizduoti, kokių beprotiškų (bet kiekvienam vaikui rimtų ir svarbių!!), kad kiekvienas mažylis turės savo pasaulį ir priemones būti matomam, kiekvieną sekundę dėsis kažkas, ką privalėsi matyti ir į visa tai reikės sugebėti tinkamu laiku, tinkamai sureaguoti. Manau, savoje simuliacijoje elgiausi kiek įmanoma teisingai, bet širdy galbūt norėjau sudėtingesnės, kad mane labiau įvarytų į kampą. Buvo įdomu stebėti kaip sekėsi kitiems. Seminaro pabaigoje gavome kartais elementarių, bet naudingų patarimų, kaip elgtis.
Po "Vadovo - Vaiko" dalies žaidėme vieną iš didžislaptąsimbolinęprasmę turinčių žaidimų "Dardija". Žaidimo taisyklės ilgos ir painokos, jų nedetalizuosiu, bet esmė: trys žmonės ateina į būrį savą kultūrą turinčių "dardiečių" ir pamėginti įminti bendravimo raktą, bei įgyvendinti savo atsineštą simbolinę misiją. Dardiečiai buvo natūralūs kaip vaikai ir vieni tiesiog apie tai negalvodami prisiėmė keistas roles: vieni dėl linksmumo trukdydami susibendrauti, smaginosi, iš kitakultūrių, kiti depseratiškai mėgino neišduoti taisyklių, bet padėti, dar kiti iš viso nesistengė ieškoti kontakto, griebėsi gana drąstiškų priemonių, ir buvo tokių, kurie tiesiog viską stebėjo ir nesivėlė. Buvo žiauriai geras tą suprasti, nes kiekvieną iš mūsų stebėjo žaidimo vadovas ir klausė kaip manai, kodėl taip darei, kaip jauteisi? Ir tas mėginimas suprasti savo elgesį buvo sutapatintas su stovyklos situacija, kai tu, didelis nepažįstamas žmogus ateisi į būrį savotiškų vaikų, kaip jie reaguos, kokius vaidmenis prisiims. Šita simuliacija buvo tikrai labai vykusi, puikiai apgalvota ir, manau, visada pasiteisinanti, nes didelis kalbėjimas, kad bus šitaip ir anaip ne visada gelbsti.
Toliau sekė paskaita apie dienos scenarijų, bet apie tai daug pasakyti negaliu, nes visdar tiksliai nesuprantu, kaip jis kuriamas. Turėsime atskirą susitikimą, kur apie tai mokysimės plačiau. Tikiuosi:) šito išmokti norėčiau.
Šeštadienio atomazga buvo Folko šokiai. O taip, šokti aš nemoku ir prisibijau, tai man atėję iš ankstyvos paauglystės:) Pasirodo, kiti irgi nemokėjo, todėl pasilinksminom besijuokdami iš savęs ir iš kitų. Manau, kad tokios nemokšiškos šokių pamokos "Goštautos" atstovai dar nėra turėję - greit pavargstantys, lipantys ant kojų vieni kitiems, valspolke nepasisukantys, visą laiką besijuokiantys, žioplinėjantys. Po valandos buvome šlapi iki siūlo, pamėlusiais veidais, bet visdar besijuokiantys ir smagūs. Buvo linksma ir svarbiausia - ne tiek pavargom, kiek naujų jėgų įsikrovėm. Čia įvyko vienas iš lūžių, nes stebuklingai įgavau dar daugiau motyvacijos, keistos drąsos ir daugiau ryžto stoti prieš save stovyklos metu. Ko gero, taip buvo todėl, kad per šokius nugalėjau vieną iš savo kompleksų, ėjau prieš save iki galo, pasinaudodama viena nuostabia mintimi "čia nėra ta vieta, kur turiu bijoti apsikvailinti". Atėjo suvokimas, ko iš tiesų aš iš savęs reikalauju.
Apie tai galėjau pagalvoti plačiau "Savęs įvertinimo dalyje", kur atsakinėjome į klausimus "ko mums trūksta?", "kokiomis priemonėmis to pasieksime?" ir "kaip atpažinsim, kad pasiekėme?". Po asmeninių apmąstymų sekė diskusijos trijų žmonių grupelėse, su kuriomis turėsime bendrauti metus (toks buvo savęs vertinimo procesas, beje, labai teisingas) ir jos metu, man pasakius, kad nuo šiol aš pakėliau kartelę sau pačiai ir, matyt, reikalausiu iš savęs per daug, Tomas man ištarė vieną geriausių kada nors girdėtų frazių - "SKY IS THE LIMIT". Jam už tai esu be galo dėkinga, nes tai buvo patys geriausi žodžiai, pasakyti toje akimirkoje. Su ja gavau superinę dozę pasitikėjimo savo jėgomis, gyvenime iškeltais tikslais ir pasirinktomis priemonėmis jiems siekti. Tomai, jeigu skaitai, tai žinok, kad yra dalykų, kuriuos dar norėčiau tau pasakyti:)

Vakaro pabaigai tęsėme tradicija tapusį "Šeimos vakarą". Bijojau jam vadovauti, nes nors sakė, jog yra daugybė modelių, kaip visus suvienyti ir paskatinti apgalvoti dieną, aš nežinojau praktiškai jokių, juk buvau tik viename iš viso! :) Džiaugiuosi, kad Rimas buvo linkęs tiesiog surizikuoti ir mes tą vakarą tiesiog improvizavome. Apie tai, ką man sakė į ausį, aš iki šiol galvoju kaip apie kokią paslaptį. Ir, beje, gitara aš groti beveik nemoku, bet grojau tyliai, kad niekam nerūpėtų, jog kas dvi sekundes klystu ir, jog nežinau, kokį akordą spausiu toliau.

Negana to, kad Šeštadienio seminaro dalis truko 15 valandų ir 8:10 ryte mums vėl reikėjo susitikti, aš išbėgau į koncertą ir ten be jokių vidinių kompleksų atidaviau visą energiją šokiams ir dainoms. Kaip niekada, matyt, kuo labiau esi įkrautas visokio Gėrio, tuo mažiau galvoji apie nuovargį.


Ir jį prisiminiau tik Sekmadienio rytą, kai prabudau 7:52. Nemeluoju, stotelėje stovėjau 8:02 ir sužinojau, jog vairuotojas taip pat pramiegojo(:D), todėl įšokau į pro šalį lyg tyčia lėkusį mikroautobusiuką ir jau 8:14 buvau vietoje:))
Trečiąją dieną seminaro patalpoje jautėsi nuovargis ir šeimyniškumas - dalyviai ramybėje rašė vieni kitiems žinutes, slapti draugai dovanojo paskutiniąsias dovanas. Seminarų metu mes dainuodavom ir paskutinį rytą buvo viena iš stovyklinių dainų dalių, kurioje nustebinau save - užtraukiau "liepą" solo, nors net namuose aš nedainuoju, juolabiau garsiai, o prisijungus kitiems visdar išlikau žmogumi, laikančiu melodiją. Kažkaip iki dabar tebeturiu tos ypatingos energijos požymių, kai regis, jog gali imtis visko, jei tik nori. Žinau tik tiek, kad šitą jausmą paskutinį kartą turėjau vaikystėj ir vėliau praradau.
Paskutinieji lektoriai dalinosi paskutiniaisias išgyvenimais, svarbiomis patirtimis ir patarimais, susijusiais su motyvacijos ir atsakomybės stimuliacija. Man labai patiko stovyklos dailininkės meilės vaikams išraiškos, nors ji jų labai akivazdžiai ir nerodė, bet rask tu man žmogų, kuris nuo pat stovyklos įkūrimo neapleistų vieno iš sunkiausių dalykų - nuolatos ieškoti talentų net pačiuose didžiausiuose užsispyrėliuose, sugebėti juos atrasti ir padėti sužydėti netikėčiausiomis formomis! Pabuvus šalia, supratau, kad neturiu aš fantazijos visai ir tai truputį buvo nuviltis.
Dar suvokiau, kad pamaina gali ir absoliučiai nepasisekti ir ėmiau to bijoti, o žinojimas, jog laikas, kai turėsiu pasirinkti į kurią pamainą vykti, artėja, neramino. Priešpiet išgirdusi pusiau juokais, pusiau rimtai pasakytą idėją ir prisiminusi Tomo posakį pagalvojau, jog jei jau veliuosi į šitą, man labai greitai tapusią labai svarbiu Iššūkiu ir Pamoka, avantiūrą, tai privalau ją išnaudoti maksimaliai. Ir priėmiau patį didžiausią sau mestą iššūkį - pasirinkau save ugdyti su pačiais mažiausiais, kurie iš manęs reikalaus daugiausiai ir, kurių aš labiausiai Bijau, nors ir žinau, kad tai tėra mano galvoje. Jei būčiau pasirinkusi kitaip, turbūt, dabar gailėčiausi, nes jei jau pasiryžau save išmėginti, tai tebūnie tai nebūna taip paprasta.
Paskutinis "Savęs įvertinimas" buvo pats lengviausias, nesitikėjau, kad taip ims ir pavyks įmint savo mįslę per tokį trumpą laiką ir tokiu būdu. Už tai esu dėkinga tiems, kurie stengėsi.

Dienos ir stovyklos pabaigoje "Šeimos vakare", pasijuto, kad visi tapome bičiuliais. Aš specialiai detaliai nekalbėjau apie nė vieną iš tų fantastiškų žmonių, nes žinau, kad dar susitiksime - išsiskirdami vieni kitiems pasakėme "Iki".



***

Tai buvo vienas geriausių dalykų, kurie man kada nors nutiko.

:)
Noriu miego ir kito seminaro, po galais - aš mintimis dar ten.

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com