2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Apie Laukimą

Vienas iš blogiausių jausmų, su kuriais nemoku susidoroti, yra dėl susiklosčiusių atsitiktinių aplinkybių atsiradęs Laukimas. Šis jausmas man niekada neatrodo nei gražus, nei romantiškas - tuomet esu nerami, kiek irzli, sarkastiška, pasimetusi ir nekonkreti būtybė, kuri ir atrodo ir yra labai įsitempusi. Ji laukimo būsenoje nesugeba laiko, per kurį laukia, panaudoti darant kažką vertingo, nors tikrai gali ir turi ką veikti.
Nesvarbu, kad dalykas, kurio Laukiu galbūt yra smulkus, nedidelis, tačiau manyje kelia nemenką įtampą, nerimą ir stabdo laiką, nes aš žinau, jog planavau, specialiai kažką atidėjau, o dabar tiesiog esu nežinioje, kuri neaišku kada pasibaigs. Juokingai vaikštau ratais, negaliu susikaupti, taigi, negaliu ir skaityti knygos, mokytis, klajoju padebesiais, visada jaučiuosi pasiruošus Laukimo pabaigai ir negaliu savęs jokiems kitiems dalykams užimti. Ar jau minėjau, kad laikas tuomet sulėtėja? Tai pati blogiausia Laukimo ypatybė, kurios už viską labiau nemėgstu, nes atrodo, jog Laukimas niekada nesibaigs ir Laukimo objektas bus užkeiksnotas mintyse iki išprakaitavimo.
Šį kartą radau išeitį, kuo save sudominti - rašau blogą ir kaip tik man įspusėjus Laukimas baigėsi. Šitas jausmas yra neįkainojamas:D

Ta proga linkiu ir Jums ir sau pačios geriausios dienos!

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com