2009 m. gegužės 10 d., sekmadienis

Šis įrašas bus netrumpas.

Apie tai, kaip įsivėliau į "Atgajos" bendruomenę, bei praeitus stovyklos vadovų rengimo etapus kalbėjau anksčiau.
Šį penktadienį-sekmadienį buvo paskutinysis seminaras, vykęs Smarliūnų stovyklos teritorijoje. Kuo gi jis ypatingas? Į jį atvyko ~100 būsimų vadovų, praėjusių 7 seminarus Vilniuje ir Kaune ir būrys esamų vadovų, atlaikiusių nors vieną pamainą ir tai buvo kažkas panašaus į mano pirmąją stovyklą gyvenime.
Iš Smarliūnų parsivežiau labai labai daug dviprasmiškų įspūdžių, kuriuos, nors ir jaučiuosi labai pavargusi, šiame įraše norėčiau susisteminti. Viskas man yra džiazas ir ne kitaip. Kadangi nemoku struktūruotai rašyti , o stengiuosi įžvelgti viso ko pliusus ir minusus, stambiai pasakoju apie viską iš eilės, todėl tikrai praleisiu galybę pokštų ir smagių detalių, kurios šį pasakojimą padarytų daug įdomesnį bei galbūt šviesesnį:)

Kelionė nebuvo labai ilga, tačiau nors ir iš viso karavano aikštelę palikome pirmi, Rimo GPS pagalba Smarliūnus pasiekėme paskutinieji apie 17.43 popiet :) Keliavome su dar trimis man tada dar nepažįstamomis merginomis, senu geru rokenrolu, bei nei vieno iš mūsų kuprine po mano kojomis. Bendrauti su Atgajiečiais tikrai nesunku - visus vienija kažkas labai gero.
Atvykus mus pasitiko registracija bei kambarių paskirstymas - šauniame "bendrabutėlyje" turėjau ieškoti pamainos trumpiniu pažymėto kambario. Jį ir tris dviaukštes lovas radau antrame aukšte. Nustebino tai, jog mūsų sąrašėlis, kabėjęs ant durų, buvo gana trumpas, aš, žinoma, nieko nepažinojau ir tai intrigavo.
Pastate vyravo pažindinimosi nuotaikos, šioks toks sąmyšėlis, kaip vaikai tyrinėjome aplinką, bei būsimą seminaro programą. Greit susiradau likimo draugų, lygiai taip pat laukiančių atvykstančiųjų, taip pat smagu buvo sutikti jau pažįstamus, tačiau seniai matytus žmones ir nusišypsoti vieni kitiems. Iš praėjusio seminaro Kaune buvome vos keliese ir visi skirtingose pamainose.
Pagaliau atvykus pilnutėliam būsimais vadoviukais autobusui iš Vilniaus, mūsų komanda pagaliau beveik susirinko. Kiek nejauku pasidarė dėl to, jog nors mūsų 8, bet net 5 asmenys buvo iš vieno seminaro, kuris, beje, buvo visai neseniai, tad ir ryšys tarp jų nuo pat pradžių atrodė stiprus. Drauge su komandos kuratore, kaip ir įprasta, aptarėme mūsų lūkesčius ir tikslus, taip pat gavome seminaro misijas, kurias išsiaiškinome, bei patraukėme vakarieniauti.

Stovyklavietėje buvo keli nesklandumai: nebuvo šilto vandens, bei dėl kažkokių priežasčių maistą gamino patys "Atgajiečiai". Bet pastarasis faktas nekėlė jokių problemų - vakarienė (ir apskritai visas maistas, kurį virėjų komanda gamino) buvo soti ir skani, bei jos metu buvome supažindinti su valgyklos tradicijomis ir pokštais. Buvo smagu:)

Kaip ir priklauso kiekvienai stovyklos pradžiai, vakare teko žaisti susipažinimo žaidimus, taip mėginti pažinti būsimos komandos narius. Taigi, komandą sudarė: antrus metus vadovu dirbsiantis vaikinas, įdomus akrobatas-žonglierius ir pankas pagal gyvenimo būdą, mergina, kuri šneka tik tada, kai tikrai turi ką pasakyti, dvi aktyvios seserys, vaikinas, kuris daugumą faktų apie save tiesiog slėpė, bet visą stovyklos laiką atrodė nuoširdus ir paprastas, bei vėliau prie seminaro prisidėjusi moksleivė, turinti aktorinius gabumus, bei daugybę kitų talentų, kurie daro ją įdomia asmenybe ir kuri autoritetą turėjo dar prieš atvykdama į seminarą. Mus kuravo prieš tai man seminarą vedusi kieta mergiotė, kuri, deja, kuravo ir visą Smarliūnų seminarą, tad nuolat turėjo plėšytis į 17 dalių. Komandiniai žaidimai sekėsi gana neblogai, dėl to, kad penki žmonės buvo pažįstami dar prieš atvykstant į Smarliūnus, taigi komandos branduolys ir tam tikras pasitikėjimo vieni kitais laipsnis jau buvo.
Nepasakyčiau, jog man buvo sunku tam tikra prasme lyg ir ateiti į savą ratą, tačiau užėmiau gana keistą poziciją, kuri ne visai man būdinga, jaučiausi lyg kažkas slopintų mane. Apskritai, "Atgajos" seminarai ir buvimas tarp žmonių, kurie daug metų dirba šį nuostabų darbą su vaikais, mane veikia kažkaip netikėtai ir taip suteikia daug peno savianalizei. Aš nuolat stebinu save, pati nesuprasdama, kaip perlipu per save ir ryžtuosi įdomiems sprendimams.
Po žaidimų ėjome į pirmą mano gyvenime "laužą", pamačiau ir pajutau kaip viskas atrodo ir ta atmosfera man buvo vienas smagiausių dalykų per visą savaitgalį. Ypatingai geras emocijas viso seminaro metu kėlė išlydėjimo į "Šeimos vakarus" dalis.

"Seku seku pasaka,
Vilkas rijo ašaką,
Ant raudono kelmo,
Ant močiutės delno..."

Vėliau penktadienio naktį šią nuostabią lopšinę tyliai ir švelniai dainavo keletas nepažįstamų kolegų tiesiai mums už durų. Tai buvo labai labai gražu.

Pirmasis "Šeimos vakaras" buvo jaukus ir maloniai ilgas. Neslėpsiu, jog būtent ši "Atgajos" stovyklų dalis, skirta nusiraminimui, man yra pati artimiausia ir laukiamiausia dienos dalis, kuomet gali išklausyti kitą, bei pamėginti garsiai atsakyti į klausimą "kaip jautiesi?". Man garsiai kalbėti apie tokius dalykus yra nauja, sudėtinga ir įdomu, o be to, paskutiniu metu nuolat ilgiuosi ramybės, o "Šeimos vakarai", kurių būtinas atributas žvakės, jos duoda labai LABAI daug. Taip pat ir peno apmąstymams prieš miegą.
Tačiau seminaras Smarliūnuose nebuvo poilsio stovykla - tai taip pat ir mokymosi procesas, tad po "Šeimos vakaro" turėjome pasitarimą (tokius turėsime kasnakt dirbdami), kuriame reikėjo aptarti rytojaus kūrybinį egzaminą, tuo pačiu turėjome pagalvoti apie rytinės misijos įgyvendinimą. Tiesą sakant, sekėsi labai labai sunkiai. Čia lyg ir ėmė ryškėti iniciatyvos laikytojai, ėmė matytis individualūs kiekvieno būdo bruožai. Supratau, jog į šią stovyklą, į visus procesus turbūt natūraliai žiūriu perdėm rimtai, lyg kontekste tai atrodė keistai, nes komandos nariai pasirodė nemotyvuoti kurti kažką bendro, ieškoti kažkokios bendros idėjos. Mano nuomone, labai labai stipriai skyrėsi žmonių patirtys, taigi ir idėjos rutuliojosi lygmenimis nuo žemo stereotipinio/neįgyvendinamo/absurdiško iki per kieto, jog padarytume dėl to, jog ne visi "pagauna" esmę, prasmę arba tiesiog tingi knistis prie įgyvendinimo. Pasitarimą baigėme apie antrą valandą nakties praktiškai nulinėje stadijoje. Iš rytojui suplanuotos programos (kuri atitinka programą, kurią gauna kasdien vaikai) supratome, jog laiko praktiškai neturėsime, bet vistiek nutarėme laukti ryto, kuris yra protingesnis už vakarą. Užmigome.. kada kam pavyko.

Rytą buvome prikelti žavingos dainelės, sudalyvavome nevisai pavykusioje mankštoje (lauke lijo), o ekspromtu visai neblogai įvykdę užduotį ir suvalgę linksmus pusrytėlius, kaip vaikai keliavome į akademijas. Jų buvo net šešios ir visos truko po valandą. Teko sušilti šokant, dainuoti, būti kūrybingiems, gauti labai praktiškų žinių, bei padėti sutvarkyti stovyklos aplinką. Akademijų metu pradėjo ryškėti komandos susiskaidymas, nes nuolat reikėjo laukti rūkančiųjų, kurie sudarė pusę mūsų. Einant kažką kartu daryti vėlgi reikėjo palaukti, kol dalis parūkys, nes to negalima atidėti. Kad ir kaip būčiau geranoriškai nusiteikusi, bet tokie dalykai tikrai trukdė ir kiek erzino. Kaip ir nuolatinis vėlavimas, kurį praėjusieji veiksmai vis iššaukė, taigi, tvarkaraštis nuolat tempėsi, teko jį vytis. Visus šiuos dalykus pastebiu, nes esu komandos žmogus ir nuolatos atrodė, jog komandą reikia kažkam tempti. To apsiimti nei galėjau (dėl susidariusio branduolio), nei galop norėjau, vien dėl to, kaip būdavo nugesinamos idėjos. Situacija pamažu darėsi sudėtinga. Nežinau, kas dar tai pastebėjo, bet eigoje tikrai tapau "komandos sąžine", kuri stengėsi tiesiog kiek įmanoma švelniai priminti tam tikrus dalykus.
Visas laisvas laikas tarp akademijų prabėgdavo išsiskaidant pagal kiekvieno interesus, kai tuo tarpu visos komandos aplink telkėsi kūrybinei užduočiai, kuriai, akivaizdu, jog duoto laiko (40 pasiruošimo minučių) tikrai neužteks. Jei ir susiburdavome, buvo sunku susikoncentruoti į produktyvų darbą, ties trečdaliu proceso vis išsiskirdavome, nes "spėsime":)
Po Akademijų ir pietų turėjome scenarijų arba kitaip namų darbų peržiūrą. Čia buvo kiek liūdna, jog... pamiršau pataisyti savo dienos scenarijų, o kiti arba pamiršo ir neparašė iš viso, arba buvo sukūrę dieną prieš paskubomis. Tad analitinė dalis ir buvo tokia kone beviltiška, nes vienam iš mūsų dienos programos kūrimas pasirodė iš viso neįdomus dalykas (!), o kiti jautėsi pavargę po ilgų Akademijų, mažai miegotos nakties ir dalyvavo nepersistengdami. Šioje vietoje prigavau save žiūrinčią į viską lyg kiek per giliai, nes iš visų kitų požiūrio atrodė, jog gilintis nereikia. Ta prasme, jaučiausi kvailai dėl to, kad man rūpi, sužinoti kuo daugiau ir kuo tikslingiau perteikti užduotyse. Natūraliai prisipildžiau neigiamų emocijų. Paprastai tokie dalykai manyje neužsilaiko, bet būtent po scenarijų peržiūros praktiškai visą vakarą viduje jaučiau destrukciją, susierzinimą, nusivylimą ir kitus nekokius jausmus.
Dalis komandos petraukų tarp programos etapų metu ėmė būti tikraisiais savimi, lyg nusiimdavo kaukes, ir tapdavo labai netolerantiškais, nemaloniais ir atgrąsiais. Išryškėjo lyderis, paskui kurį seka dalis komandos, o kiti arba atsiriboję dėl turimo seminarinio statuso arba tiesiog lieka stebėti ir nesikišti, tarp jų buvau ir aš, suirzusi, nusivylusi. Daug dalykų man nepasirodė priimtini, absoliučiai prieštaravo tiek stovyklos, tiek asmeninėms vertybėms. Aš, žinoma, neneigiu, jog buvo komandoje žmonių, su kuriais mielai dirbčiau drauge, tačiau vis dažniau ėmiau svarstyti, ar verta mesti sau TOKIO dydžio iššūkį, pasirašant dirbti drauge su visais dešimt dienų.
Kūrybinę užduotį mes vis gi įvykdėme. Repetavome likus dviems minutėms iki pasirodymo, nes komandos branduoliui buvo svarbiau gražiai atrodyti, nei įsigilinti į tai, jog kostiumai nėra esmė. Džiaugiuosi, jog spaudžiant terminams komanda galop susvienydavo, susiimdavo ir viską atlikdavo kiek galėdavo maksimaliai, susikaupus, tad su užduotimi susitvarkėme. Apie kokybę reikėtų spręsti tik įsigilinant į aplinkybes:) Apskritai, kūrybinių užduočių pristatymai man paliko daug gerų įspūdžių, tačiau dėl prarastos vidinės pusiausvyros neijaučiau gerai. Bendrosiose veiklose, pvz peržiūros, vakarienė, kur būdavo daug žmonių, komanda elgėsi lyg niekur nieko ir aš tikrai ėmiau nesuprasti kame čia šuo pakastas. Ar tai gerino savijauta? Ne.
Šeštadienį mums pasisekė turėti net porą didelių užduočių - po kūrybinės užduoties mums reikėjo skubiai suorganizuoti sukvietimą bei pasirūpinti pačiu laužu. Tai nebuvo lengva, nes mūsų komandoje tam ryškiai buvo per mažai narių. Organizuojant laužo sukrovimą vėl pasireiškė mūsų vienybė - spaudžiant terminui, komanda vėl rūkė, susinešus didžiąją dalį šakų tik vienas vaikinas ir aš krovėme laužą ir prašėme pagalbos kitų vyrukų, nes mūsiškiai vaikinai arba ėjo dar šakelių ieškoti, arba buvo nežinia kur. Su merginomis pastatėme vartus. Draugiškai, vieningai, bet pats darbas ėmė vykti tik tuomet, kuomet nebeturime kur bėgti, nors aš visą laiką praktiškai motyvavau narius kažką daryti iki kol pavargau.
Dienos metu praktiškai neturėjome laiko bendrauti su kitais žmonėmis. Tad po vakarienės netyčia sutikusi savo Kauno seminaro draugus pasijaučiau geriausiai visoje dienoje, nes galėjau pagaliau būti rami, kad jie tikri. Buvo labai gera pakalbėti tiesiog apie bendruosius įspūdžius, dalykus, kuriais gyvename, suprasti, kad turime šį tą bendro ir tikrai egzistuoja ryšys, kuriuo galbūt truputį retsykiais abejojome. Apskritai, man buvo gera sutikti žmones, kuriuos aš pažįstu, nes buvimas su ne iki galo suprantamomis asmenybėmis labai labai vargino morališkai.
"Laužas" prabėgo ekspromtu, bet kaip jau minėjau, ekspromtai mums ir pavykdavo geriausiai, suartindavo labiausiai. Tik laužas buvo nekokybiškai sustatytas ir sudegė per greitai, nors sukrovėme tikrai gražų. Na, bet šią situaciją pavyko pataisyti ir mes smagiai praleidome laiką. Būtent bendrosios programų dalys kaip bendrieji pietūs, Laužas, Akademijos dėjo didžiausius pliusus visai stovyklai, nes šie dalykai turi savo dvasią, kuriai negaliu likti abejinga ir iš kurios pasisemiu daugiausiai gerų dalykų ir ramybės.
"Šeimos vakaras" buvo komplikuočiausia dalis visoje dienoje. Jo metu arba tylėjome, arba kalbėjome apie bendruosius dalykus, arba tiesiog apie kažką. Taip įvyko todėl, kad... visi buvo pavargę, apatiški, dalis nusivylę, dalis tiesiog šiaip užsidarę, kiti tiesiog šiaip iš principo nedaro dalykų, kuriuos jiems liepia daryti. Man "Šeimos vakaras" yra svarbiausia dienos dalis, kur gali pasidalinti dalykais, kurie neramina, įsikrauti teigiamos energijos, ramybės, tarpusavio supratimo. Tam tikros formos nenorą tiesiog vykdyti dar vienos programos dalies aš suprantu kaip psichologinį aspektą. Jei dabar negali vien dalyvauti tai... kaip padarysi kai reikės tai daryti maksimaliai su būriu vaikų, kuriems labai labai rūpės tai, ką pasakysi, kaip pasakysi, kaip "Šeimos vakaras" bus pateiktas? Nežinau, ar reikėjo man savo nuomonę šiuo klausimu pasakyti garsiai, kuomet pradėjome kažkiek kalbėti apie tai, kas mūsų galvose, nors tai dariau kiek įmanoma taktiškiau, bet manau, kad apie problemas reikia kalbėti.
Kitą dieną girdėjau gandus tarp žmonių apie tai, kad mūsų "Šeimos vakare" vyko negeri dalykai.

Apskritai tai, sėdėjimą prie žvakių mums tempė tyčia, dėl pačios geriausios viso seminaro dalies, už kurią visai senbuvių "Atgajiečių" komandai esu nepaprastai dėkinga, nes suprantu, kaip tai buvo sunku padaryti. Tuomet, kai praktiškai gulėjau pasiruošusi miegui, mus iškrapštė iš lovų tam, jog pakrikštytų.
Nieko panašaus negalėjau tikėtis, pati ceremonija, kurios metu iki 4 ryto šalome lauke, pučiami vėjo, šlapi iki kelių, buvo maksimaliai profesionalus itin subtilus performansas sujaudinęs iki širdies gelmių ir privertęs įsimylėti "Atgają" dar labiau.
7 deglai, 100 tyloje skendinčių, keliaujančių siluetų, daug skirtingų sutiktų personažų ir perimtų nuotaikų, tokia jauki tyla, rūke paskendęs ežeras, tolumoje skambanti sutartinė, visą laiką gaubianti paslaptis, kuriai jauti pagarbą, subtilios šviesos, debesuota pilnatis, aktoriai-mėgėjai (kaikurie atrodę kaip profesionalai) su įtraukiančiais pasirodymais, mezgama intriga istorija-kelione tas kelias valandas pavertė itin reikšmingomis. O tokių dalykų tiesiog nenupasakosi - jie regimi ir jaučiami tik čia ir dabar.. Man tai buvo panašu į keistą, labai malonų sapną, kurį sapnuoji tik kartą.

Tačiau po 20 valandų trukusios dienos programos ir sugrįžimo į kambarį rimtyje, pagarbiame nuovargyje, kuomet norisi tiesiog įkristi į lovą, pamiršti visas negandas, nes jos nublanksta prieš tokius didelius jausmus, kuriuos dabar išgyveni ...kaikurie iš mūsų sugebėjo laabai greitai visa tai sunaikinti. Aš jaučiau maksimalią įmanomą nepagarbą daliai mūsų iš tų žmonių, kurie yra mūsų komanda, bet stengiausi išlikti rami, atsiriboti, nes desperatiškas kolegos bandymas diplomatiškai išspręsti situaciją buvo, švelniai tariant, nukenksmintas. Neatsimenu, kaip pavyko atsiriboti ir trumpam užmigti iki kito netyčinio incidento, po kurio šiaip taip ramiai sulaukiau ryto.

Sekmadienis vėl buvo tarsi naujas lapas. Tarsi penktadienis, kuomet įvykiai ir tarpusavio santykiai vystėsi lyg niekur nieko, atsargiai, ramiai ir draugiškai. Tik kaikurie iš mūsų atrodėme truputį susikrimtę.
Nuostabia dalimi tapo susitikimas su visais Kauno seminaro dalyviais, trumpi pokalbiai apie patirtis, patarimai vieni kitiems, sentimentai ir planai į ateitį pakėlė nuotaiką. Vėliau sekęs laisvas laikas leido pagaliau susisiekti su žmonėmis, su kuriais susitikti neturėjai progos dėl programos intensyvumo, bei jaukiai ant pievutės tiesiog pakalbėti apie gyvenimą su kaikuriais komandos nariais.
Dainų ir atsisveikinimų dalys su visais mielais akcentais visuomet yra pilnos begalinio gėrio, nors didelės dalies žmonių, su kuriais praleidai šias tris dienas ir nepažįsti - juk visus vienija vienas tikslas, panašios vertybės, noras pasisemti kažko vertingo ir svarbiausia - išmokti perduoti tai tiems, kurie to lauks.

"Velykų rytą lelija pražydo
Ne dėl manęs vieno, o dėl viso svieto"

1 komentarai (-ų):

Dalia rašė...

Puikiai suprantu. Panašiai ir aš jaučiausi, bet galiausiai nuo šeštadienio popietės mūsų grupė pasiekė harmoniją. O nubirus pertekliui (mūsų buvo penkiais per daug), neliko žmonių, kurie bent kiek erzintų

 
Blogger design by suckmylolly.com