2009 m. birželio 30 d., antradienis

Burbt

Sakyčiau, jei rytas prasideda šokiais pokiais virtuvėje pagal Jason Mraz - I'm Yours ir sumuštinuku rankoje - bus gera diena! :)





O šiaip vakar buvo labai smagus įvykis prie M. Žilinsko galerijos - Burbuliavome.

2009 m. birželio 28 d., sekmadienis

Apie buitį

Man kažkaip labai sunku sugrįžti į ritmą, visko tiek vyksta aplink, bet aš vistiek save uždarius laikau praėjusioje savaitėje, nepaleidžiu, visur matau dalykus, kurių baisingai ilgiuosi. Ir nujaučiu, jog laikysiuos šitam kokone dar ilgai, o papasakoti kažkam apie tai tiesiog neišeina.
Nuo trečiadienio sugebėjau normaliai miegoti tik vieną naktį, vis dar jaučiu miego trūkumą, išsiderino maitinimasis. Vos grįžusi suvokiau, kad sesija baigta, praslinkau per plauką, jog gavau visokių siuntinių, visokias sąskaitas blokuoja, kad brolis baigė universitetą ir rytoj jam diplominiai, kad neturiu ką šia proga apsirengti, nes nesiruošiau tam, tuo pat metu mane pagavo draugai ir taip aš sudalyvavau gimimo dienos šventime prie ežero, nors paprastai kažkaip privengiu visokių palapinėjimų su uodais ir beveik visi mano drabužiai prašėsi skalbimo. Tą vakarą sėdėjau sau prie laužo ir niūniavau pati sau daineles. Į kitą gimtadienį eiti atsisakiau, nes jaučiuosi per daug liūdna ir pavargusi, be to, visi reikalauja dėmesio, nes pabėgti dešimčiai dienų iš tokios cirkuliacijos nebuvo tokia jau gera idėja. Vis dar neperskaičiau visų gautų darbinių ir nevisai laiškų, bet už tai susirinkau visas stovyklines nuotraukas ir mėgstu į jas vis nostalgiškai spoksoti... kokią valandą ar dvi. Iki dabar nesuprantu kas vyksta šeimoje, nesigaudau mieste, man trūksta oro, nuoširdumo, o šiandien dar atsirado mano piniginė, dėl kurios turėjau galybes problemų. Nežinau kaip į šitą įvykį teisingai reaguoti, nes dabar sėdžiu kaip dešimt litų gavus, o aštuoniasdešimt praradus:))
Kambaryje chaosas, galvoje taip pat ir aš visai nežinau ką man daryti.

2009 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Apie 68 žmones, kuriuos sutikau Rojuje

ĮSPĖJIMAS: Gyvenimas drauge su “Pasakomis ir legendomis” ir visomis būtybėmis man buvo toks didelis išgyvenimas, kad negaliu nurimti, kol neparašysiu bent kiek panašaus į tobulą blogo įrašo. Šiame įraše yra 1 995 žodžiai, tad skaityti smagu tik tada, kai esi tam pasirengęs. Man kaip visuomet yra super sudėtinga išreikšti jausmus raštu, bet bandau, nes labai labai norisi!

Išvykimo išvakarėse buvo labiau nei neramu širdyje dėl visokių dvejonių abejonių, pranešamų nekokių orų ir kitų dalykėlių, bet susitikus Povilą visi tie nerimai kiek nugaravo. Ačiū jam, kad padarė ratą, atvažiuodamas manęs pasiimti, ir visą kelią tempė mano nepamatuojamai sunkią D&G tašę. Už tai jam atidaviau keletą sumuštinaičių traukinyje, kur mes neblogai patriukšmavome, dalindamiesi rūpestėliais ir džiaugsmais iš kasdienybės.
Kelionė Vilniumi buvo kaip visuomet su nuotykiais – nors ir žinojau, kur mums išlipti, bet nenumačiau galimybės, jog troleibusuose ne visuomet kalba teta, pranešanti stoteles, tad sausakimšame transporte su visu bagažu užimdami maždaug 3-4 keleivių vietas vos nepražiopsojome savo kelionės tikslo.
Žalianamyje jaučiausi normaliai ir nekantriai laukiau išvykimo. Komanda pasipildė naujais žmonėmis, susipažinome su būsimais „bosais“, išklausėme saugos instruktažą, sužinojome, kad vaikų bus vos 52(!) ir kartu su galybe bagažo visose autobusiuko kertėse bei keistu vairuotojo draugu, išvykome į Zelvą. Pakeliui tyrinėjomės vieni kitus, daug kalbėjome apie tikslus, siekius ir dabartį.
Koks gi įspūdis aplankė atvykus į vietą? Toks ąąąą Rojaus kampelis, man miesto mergiotei, mažai laiko praleidžiančiai kažkur gamtoje! Poilsiavietė aplink gražuolį ežerą, smagiai atrodantys smagūs namučiai, iš vidaus buvę dar smagesni nei iš smagios išorės, galybė erdvės, mažas, mielas paplūdimys, du labai gražūs lieptai, ant kurių vaikams buvo uždrausta kelti kojytes, tyla, ramybė, gamta, saulėkaita, smagi kompanija, įsikūrimo nuotaika ir noras valgyti:) Viskas paliko nemažą įspūdį!
Kadangi ne ilsėtis, o dirbti į stovyklavietę atvykome, kibome formuotis komandą, pasitelkiant įvairius žaidimus ir bendrąsias veiklas. Jautėsi, kad seminariniai žaidimai yra baigti – su mumis nebebuvo elgiamasi kaip su mokinukais (šį skirtumą pastebėjau vos tik atvykus į stovyklą). Per dvi dienas nuveikėme tikrai nemažai: susipažinome su Zelvos galvomis, virtuvės damomis ir jų kulinariniais šedevrais (4 kartus per dieną!), visa likusia administracija (dailininke, muzikante, gydytoja), susitvarkėme ir pasiruošėme aplinką vaikų priėmimui, visą dieną pliaupiant lietui statėme būsimos programos griaučius, vėliau skirstėmės į šeimas – pagal pajautimus, norus ir charakterius, padedant viršaitei ir padėjėjai. Labai džiaugiuosi pastaruoju procesu, nes visą savaitę praleidau su išties puikiais žmonėmis! Vakarą prieš pamainos pradžią analizavome būsimus vaikus, skirstėme juos į kambarius, stengėmės sukurti teigiamą atmosferą jiems apsigyventi su mumis. Pasiruošimo metu nebuvo jokios įtampos, jaučiau paskatinimą ir palaikymą, su mumis buvo dalijamasi patirtimi. Tačiau mes tikrai buvome žiopliai ir nemažai dalykų padarėme ne taip kaip turėjome, bet visa tai mums buvo atleista, netgi neišgirdome nė pusės žodžio apie tai, ačiū tiems atlaidiems žmonėms!

Priėmimo diena man buvo Didžioji Akimirka, nes tiesiogiai susidūriau su absoliučiu chaosu. Kai pagaliau atvyko visa šeima visi dalykai, kuriuos ruošiau tiesiog dingo iš galvos, suvaldyti jaunimėlį buvo sunku, nežinojau nuo ko pradėti, visi jie man atrodė vienodi tik su skirtingais vardais, neturėjau supratimo kaip prieiti, labai jautėsi nepatyrimas kažkiek momentais išsigandau, nes vaikų juk tik 12. Berniukai tiesiog siautėjo, na o aš su jais sykiu, bandydama įvesti nors šiokias tokias taisykles, kad visi liktų su rankytėm ir kojytėm :). Ir visi liko! Tik būta daug žalių kelienių džinsų ir pirmųjų ašarų gavus kamuoliu į galvą. Ėmė ryškėti mūsų visų tiek tėvų, tiek vaikų charakteriai.Na ir kaip mano mini užrašuose parašyta: „mergaitės dievina vadovus, o berniukai nekenčia mergaičių“. Pirmasis šeimos vakaras buvo labai stiprus – vaikai įsitraukė ir domėjosi jo prasme ir buvo nuoširdūs, nors tai buvo tik pirmasis bendras vakaras.

Nepameluosiu sakydama, kad savaitė tiesiog skriete praskriejo ne tik vaikams - veiklos buvo tiek daug, kad atsiminti, ką veikėme vakar buvo sunku. Už tą nuostabią belaikę aurą labiausiai dėkoju administracijai. Visą stovyklos veiklą truputį konspektavausi savo jausmus savo paslaptingame sąsiuvinyje su lipduku-saldainiu, kurį gavau dovanų, man buvo galybė pirmų kartų, visų nuotaikos keitėsi kas porą valandų, energijos protrūkiai taip pat. Kūrybinė programa mane visą savaitę tiesiog vežė – maudžiausi pramogose, kurias susikurti ten buvo kaip du kart du paprasta. Suvaidintų personažų jau nebeskaičiuoju! Reikia bėgti – leki priekyje, reikia kurti, pasakoji kaip nuostabu yra tai daryti, rodai kaip tai paprasta, reikia žaisti kvailiausius įgrįsusius žaidimus – rodai, kokie jie vis dar yra nuostabūs, leidi kurtis paslaptis, keletą išduodi, leidi pasijusti svarbiems, garsiau už visus dainuoji ir labiausiai iš visų aplink šoki, domiesi įvairiausiais dalykais, išmanai Poltergeistus, kompiuterius, diabolus, tektonikus, rankdarbius, mamų pasiilgimus ir juos supranti, papūti visas nuoskaudas ir apkabini ką reikia. Jaučiausi hyperaktyvi - visa atiduota energija sugrįždavo su kaupu ir uždegdavo vaikus.Stebėjausi, kaip visą savaitę kėliausi su nuotaika ir pakankamu jėgų kiekiu visai dienai. Galvoju, jog tam įtakos turėjo tai, jog pati niekada nebuvau buvusi jokioje stovykloje apskritai. Tuo pačiu ir didėjo indėlis į programos kūrimą. Pradžioje prie jos kūrimo prisidėjau minimaliai, stengiausi būti maksimaliai naudinga, suprasti „Atgajos“ sistemą ir manau, jog įpusėjus savaitei įsitraukti pavyko. Džiaugiuosi, jog dienotvarkėse tikrai turėjome laiko ir sau ir kitiems, taigi, galėjau apgalvoti savo veiksmus, įsigilinti į jausmus, parašyti laiškus, visus apžiūrėti, apkabinti, palaikyti ar paprašyti palaikymo iš kitų. Didžiausia spyrį minkšton vieton gavau iš gydytojos, kuri pasirodo, gydė ir moralines ir fizines ligas. Su kiekviena diena ir kiekviena savo veikla, kuri reikalavo užsiimti su visais stovyklos vaikais paeiliui, aš vis labiau prisirišdavau prie savo šeimos slibiniukų, kasdien vis labiau žavėjausi, tyrinėjau ir mylėjau. Dėl to tarpais ir širdį paskaudėdavo ir dabar yra truputį liūdna. Žavėjausi ir ne savo slibiniukais, labai daug sužinojau ir apie kitų vaikų istorijas, gilinausi ir į jas, jei reikėjo stengiausi padėti ir pradžiuginti. Kiekvienas vaikis buvo kaip stebuklas prie kurio reikėjo rasti priėjimą, o jį suradus atsiverdavo jo patirtys ir pasauliai iš kurių daug ko išmokau ir dėl daug ko stebėjausi. Sakysit, kad tai ir taip aišku, bet čia turėčiau paaiškinti, kad vaikai iki stovyklos man buvo nesavarankiškų velnių verkšlių gauja, kuriai neturiu kantrybės! Be to, pasaulis iš kurio atėjau paskutiniu metu buvo labai komplikuotas, sunkus ir piktas dėl visokių mikroklimatų.
Kalbant apie mano santykį su vaikais, itin įsiminė jausmas, kuomet iškilo situacija, jog trūksta dviejų berniukų ir mes jų niekur aplinkui nematome, nors visa stovykla turėtų būti čia. Apibėgau kokius aštuonis garbės ratus aplink stovyklą su tokiu siaubu širdyje ir panikos išmuštu veidu, kol galop suradau juos įsimaišiusius į svetimas šeimas, kas jiems buvo visai nebūdinga, ir buvo jie buvo gerokai užsigrūdę. Tai buvo labiausiai išgąsdinęs ir sukrėtęs jausmas per kokius tris pastaruosius mano gyvenimo metus. Atradusi berniukus čiut susivaldžiau nepravirkus ir šiaip suvokiau kokie tie mažyliai man brangūs yra ir visai ne todėl, kad esi už juos atsakinga. Realiai negaliu to tos akimirkos motinystės jausmo žodžiais paaiškinti, bet tai buvo tikrai labai įspūdingas suvokimas.
Tikėjausi stovykloje išvengti Chaoso dienos, kuomet keisimės šeimomis, vaidmenimis ir panašiai, bet tai įvyko taip greitai, kad ekspromtu gavome nakvoti kitose lovose, keltis naujuose amplua, išsimušant iš vėžių ir staigiai persikūnijant į naujus kiek akmeninius personažus. Tą dieną pernešiau labai labai sunkiai. Be proto ilgėjausi savo vaikų, kažkaip neįprastai širdį skaudėjo, visą dieną neradau vietos naujame name, viduje šėliojau, išorėje stengiausi išlikti mama naujiems vaikams, paskatinti jų kūrybiškumą, nerodyti savo vidinių žvėriūkščių ir visaip suktis iš situacijos laukiant kol “mus išgelbės” (pavyzdžiui, viltingai dėliojant saldainius kiekvienam savo mažuliui ant lovos) ir viliantis naujų emocijų iš vaikų dienos pabaigoje. O tokių buvo ir labai daug, gera sugrįžti, pasijusti laukiamai. Akmenėlį nuo širdies nuridenome visi kartu savo rankutėmis.

Vienas ypatingai svarbus dalykas – stovykloje savyje prikėliau Muziką. Visos muzikinės programos dalys man buvo energijos užtaisas. Namuose visuomet stengdavausi išvengti grojimo gitara, garsesnio dainavimo už niūniavimą – o stovykloje ne tik mečiau tai iš galvos, bet ir esant reikalui griebdavausi gitaros ir bedainuodama ir šokdama visur ir visada, blitz sumąsčiau, kad esu labai kieta dainuotoja ir netgi ritmo laikytoja (nesugebu elementaraus būgnelio pamušti) ir kartu su dar dviem Džiaugsmo Princesėmis vedžiau muzikinę akademiją, kur visi grojom kuo galėjom, kuo mokėjom, išradinėjom naujas muzikytės formas ir ritmus iki užkimimo. Apskritai, mūsų kolektyvas buvo super muzikalus – visur skambėjo kokia nors melodija: prie stalo, vonioje, per susirinkimus, einant pro šalį, rengiantis miegoti,keliantis ryte, prie Laužo, po Laužo, prieš Laužą, akademijose, spektakliukuose, laisvalaikyje, naktimis, dienomis, rytais, sapnuose. Galbūt todėl ir dabar man galvoje skamba gausybė melodijų, o civilizuotos muzikos vis dar negaliu priimti.


Dievinu mažus stebuklus, o jų tarp „Pasakų ir Legendų“ radau ypatingai daug. Visa vadovų komanda buvo kaip milžiniškas Šviesulys, kuriuo žavėjausi ir kaip vienu vienetu ir kaip kiekviena dalele atskirai, apie kiekvieną iš jų kone knygą galėčiau parašyti, bet to nedarysiu, nes praktiškai viskas buvo pasakyta tiesiai į akis paskutiniąją mūsų naktį drauge. Žavėjausi viskuo, visur, visada, to paprasto gėrio kasdieniuose dalykuose buvo tiek daug aplinkui! Patirtys gauti iššūkiai, priemonės jiems įveikti, mokymasis iš to manyje kėlė Pagarbą. Buvimas kartu buvo didelė dovana – sykiu mes tikrai buvome Geroji galia. Tie keli naktiniai pasivaikščiojimai man buvo kaip stebuklingas šaltinis, iš kurio gėriau Gerumą, Ramybę ir atradau vertybes, kurių iki šiol nepastebėjau pasaulyje.

Mažas stebuklas man buvo Vakarinė Kava. Rytais nebūdavo kada apie tai galvoti, dieną taip pat, bet vakarais prieš miegą tatai buvo kažkoks fenomenalus pasimėgavimo ritualas, toks atsipalaidavimas ir išvis nelabai žinau kaip tatai paaiškinti, bet buvo ultrasiautulinga ją gerti būtent naktį :))
Gamta man buvo magija. Pamatyti žalčiai, žemuogės, gėlės, Mėnulio Halas, naktinės erdvės, debesys, pagoniškos idėjos, Jupiteris, žvaigždynai turėjo jėgos. Paslaptingas laužas, slaptos maudynės, pašnibždesiai, slepaintis nuo kerčių turinčių galybes akyčių ir ausyčių buvo toks džiaugsmelis, kurį labai miela prisiminti. Itin labai įsiminė, ir kuomet vieną iš paskutinių naktų mes sėdėjome ant liepto po šiaurės pašvaiste, kairiau stebint kylantį Jupiterį (taip taip!), kitoje pusėje regėjome pusę nakties tolumoje be pertraukos šėlstančius žaibus, gėrėme arbatą, valgėme triufeliukus, dainavome gražiausias dainas ir klausėmės gamtos šėlsmo, apsigobę sava Šviesa ir plonomis paklodėmis nuo vėjo. Buvo kažkas fantastiško:)
Kurti mažus stebuklus taip pat buvo jėga. Paskutinį vakarą mes aukcione pardavėme paslaugą keturiems kiečiausiems stovykloms vaikams: pasivaikščiojimas su krentančiomis žvaigždėmis ir arbata. Dėl prieš tai vykusio Laužo ir ko gero apskritai paskutinio vakaro idėjos, jie buvo tokie sujaudinti tų paprastučių bengališkų ugnelių, žvakelių, romantiškos nakties jausmo, termoso su vos gyva pusvandene arbata, kad net man buvo milžiniškas įspūdis, kaip tie vaikai ten mainėsi, atsivėrė, išsipasakojo ir džiaugėsi vieni kitais iki pasikūkčiojimo.
Dar negaliu pamiršti mažo stebuklo vardu Žemuogės, kuomet skaudančia galvele parlingavau prie vaikų, kuriančių programą ir man iškilmingai buvo įteikta smilga su lygiai septyniomis žemuogėmis. Niekad gyvenime nebūčiau to tikėjusis:) o ir žemuogių buvau nevalgius nuo laikų pas močiutę kaime.
Praktiškai savaitės pabaigoje Atgajietiškai krikštyjome vaikus. Tai buvo didžiausias išgyvenimas iš visų - mylimiausiosios sutartinės atlikimas man paliko neišdildomą įspūdį – jaučiau harmoniją, atsiribojimą nuo erdvės ir pilnatvę viduje. Užsibūriau ir tie kerai liko veikti dar porą parų. Apsakyti to žodžiais negaliu, bet ar gi to reikia?:) Dedu šiam dalykui patį didžiausią pliusą Visatoje, nes dalyvauti kaip krikštyjamam žmogiukui buvo viena, bet atsidurti atlikimo epicentre buvo daug daug įspūdingiau!

Stovykloje nebuvo kalendoriaus, pinigų, interneto, negyvos muzikos, laikrodis tebuvo priemonė pamatuoti, kiek laiko liko iki pietų, civilizaciją atstovavo kartais suskambantis telefonas, kaip niekad gerai girdėjosi paukščių čiulbiėjimas, visur vaidenosi žalčiai ir viskas buvo natūralu, pradedant gamta, vertybėmis, baigiant emocijomis. Kaip ir minėjau atitinkamiems žmonėms, man stovykla buvo ne nuovargis, o poilsis ir Gyvenimo Pamoka, tik nežinau kaip apie tai papasakoti.

Ir nors mūsų vaikai išsiskiriant neatrodė labai nuliūdę, jaučiu, kad savo misiją mes įvykdėme – padarėme Laimingesniais ir juos ir save. Lenkiu galvą savo šeimos galvoms, kuriomis visą laiką besąlygiškai pasitikėjau. Tikiuosi, kad šie nelaiko jokių akmenaičių širdyje ar nebando dėliotis mechanizmų kas būtų, jei būtų - mums PAVYKO, mielieji, pavyko!
O paskutinė para, praleista su komanda buvo tobula. Pirmą kartą taip nuoširdžiai sutikau Joninių rytą, nors ir patalpoje (lijo kaip visada), bet su vidinėmis šviesomis, iš kažkur dar buvusia energija, švelniomis dainomis, vėliau rytiniu lieptu, sutartinėmis, gamtos garsais, šokiais pievoje ir linksmais paskutiniais pusryčiais.

Jaučiu tokią pagarbą mūsų bendrai vienybei ir jausmui, kad visada buvai laukiamas, suprantamas. Čia daug rašyti ir nebereikia – vieni kitiems pasakėme praktiškai viską ir tai yra labai gera, nes kone kiekvienas dabar žinome kas, kaip ir kodėl. Nors išsiskyrėme tik vakar aš jau dabar jų visų be proto ilgiuosi ir tyliai dėkoju visiems man leidusiems tas dešimt dienų šitaip DŽIAUGTIS.

Vieną žiemą, o gal vasarą,
Vieną rytą, o gal vakarą,
Susitikom netikėtai, o galbūt visiems laikams

2009 m. birželio 14 d., sekmadienis

Dar nespėjus užsigydyti pūslių nuo irklų ir išsikasyti visų mašalų įkandimų, teko pirkti naują flakonėlį purškalo nuo uodų, nes rytoj išvykstu į stovyklą!:)
Manęs laukia dešimt išbandymo dienų su mažaisiais slibinais Atgajos stovykloje, Zelvoje, Pasakų ir legendų pamainoje!


Sakau iki! :)
*mojuoja nosine*

2009 m. birželio 13 d., šeštadienis

Nuotykiai Dzūkijos miškuose

Išdidžiai pareiškiu, kad vakar, 2009 metų birželio 11-ą dieną, aš, būdama dvidešimties, neblogos sveikatos būklės ir geros nuotaikos, pirmą kartą plaukiau baidare Ūlos upe!
Tiesą sakant, iš pradžių draugauti su baidare ir madam M. joje sekėsi sunkiai - nei į priekį, nei atgal, desperatiškas makalavimasis upėje, kelnytės darėsi vis šlapesnės ir šlapesnės, pastangos vis didesnės - dvi individualistės sėdi baidarėje ir stengiasi tapti komanda bei suprasti, ką tas irklas daro:)) "Ar matai kaip gražu?" "Ne, negaliu žiūrėt, stengiuos irkluot!" - BOOM. Didus uždavinys buvo suprasti ką reiškia "kairė" ar irklas kairys, ar į kairę reik plaukt su dešiniu irklu. Manau, jog po kokių dešimties sudėtingai susiklosčiusių užkliuvimų ir apsisukimų mes supratom, kaip reikia irkluoti, kad įsirėžtumėm į kliūtį ne priekiu, o šonu! Užsispyrėlės susitramdė pačios, pusiau juokais, pusiau rimtais nutarę, kad geresnio team buildingo turbūt nebūna. Pasivyti kitus buvo beprasmiška, tad stengėmės mėgautis kelione rėkdamos kareivišką skanduotę "Mano batai buvo du", seną gerą jūreivišką dainą "Mėnesiena" ir kitas linksmas dainas tinkamas plaukti. "Turiu laivelį mažą/ plonų plonų lentučių/ jį man padarė tėtis,/ kad jūūūūūrininku būūūčiau!" - SUK Į DEŠINĘĘ!

Kelias akimirkas jaučiausi kaip atsidūrusi filme "Aš esi tu", kai pagrindinis herojus irklavo miške - tokie panašūs vaizdai, tokia tyla ir ramybė aplink, tylūs vandens garsai, paukščiai, uodai, maloni žaluma aplinkui, viskas buvo nauja, kelė susižavėjimą, jaudulį ir šiaip labai labai atitrūkau nuo civilizuotų rūpesčių, nes visas pašalines mintis vijo pirmojo irklo stebėjimas ir galvojimas apie plaukimo techniką. Man tai buvo malonu.

Tačiau antroji trąsos dalis po sočių pietų prie ežero buvo kiek kitokia, kuomet ėmė jaustis, kad rankytės ima pastebimai silpti, Perkūnas kažkur netoliese smaginasi, ir kad mes vėl imame atsilikti nuo visų, nors ir plaukiame stabiliai, sutartinai. Priplaukus užtvanką, kur reikėjo persinešti baidares, ėmė lyti lietus. Smarkiai smarkiai!:) Tai mums, nuotykių medžiotojams, pasirodė visai Jėėėė, tad užsimetę lietpaltaičius, vienus iš stilingiausių šios vasaros aksesuarų, plaukėme toliau. Jausmas buvo geresnis nei maudynių ežere lyjant - maudynės baidarėje daug daug smagiau!
Tik ne taip smagu yra, kai pastebimai išsenka jėgos, o trąsos pabaiga akivaizdžiai yra per toli, kad įveiktum su šypsena, bet to, turbūt, ir reikėjo tikėtis. Aplink nė baidarės... medžių vandeny vis daugiau ir daugiau... tave apima sarkastiškos idėjos, visos kliūtys, beje, sudėtingėjančios, tampa "bebrų užtvankomis" arba "nu kas čia dabar" (kai supranti, kad niekaip nepraplauksi), gražūs šlaitai "ir vėl kalnas", įstrigimai "nu fak nu", posūkiai "nu kodėl" ir kitos proceso dalys įgauna savaip šaunius vardus. Poroj vietų mintyse labai norėjosi pasiduoti, bet kadangi nežinai kur esi, kiek dar liko, aplinkui nė baidarės ar žmogaus ir nėra kur dingt, ne irkluoji, o graibstai vandenį toliau! Madam M. priekyje dainavo baidarės dainas, o aš tuo tarpu tylėdama stengiausi. Paskui abi pasikeikėm, paburbėjom, paplūduriavom ir plaukėm toliau dar porą ilgų kilometrų, kol išvydom jau supkuotas visų baidares ir šiek tiek piktdžiugiškas kolegų šypsenas:)

Finiše pasijautė kaip labai pavargau:) Manau, kad panašiai nusikalė ir madam M., kuriai labai dėkoju už kantrybę ir gerą nuotaiką baidarėje. Mes ĮVEIKĖM! :)
Po viso plaukimo apturėjom labai mielo laiko jaukioje stovykloje, kur visi buvo vištos kepimo, UNO ir tarpusavio santykių ekspertai. Kažkaip nedaug tenka taip stovyklauti ir nedažnai taip smagiai pasibūti prie laužo, ypač kylant ultra tirštam rūkui. Tik man tikrai visai nebiškį skaudėjo rankas, todėl teko vykt namo nelaukus ryto su ankstyvuoju ekipažu.
Apie pačią kelionę namo tikrai galėčiau romaną parašyti, nes tas rūkas man paliko neišdildomų įspūdžių ir keistų jausmų, bet tai nebesisieja su šio dienoraščio pavadinimu, tad gal kada nors, kitomis aplinkybėmis.

Iš esmės, kaip ten bebūtų, man išvyka ir plaukimas LABAI patiko ir nors po to galvojau, kad jei kartoti, tai gal negreitai, dabar manau, kad visai leisčiaus dar sykį pasitaikius progai! Tai buvo puiki iškrova, moralinis poilsis ir tiesiog vienas iš naudingų išbandymų, į kuriuos visą šią vasarą leidžiuosi.
Jaučiuos dėkinga kelionės organizatoriams, kiek labiau nei jiems mano baidarės draugei - panelei Puikuolei ir Martynui, kad šitaip pasiaukojančiai vairavo pusę nakties.
Turiu ką prisiminti!

2009 m. birželio 10 d., trečiadienis

Gyvenimas be LSP

Gyventi studentui be LSP* yra nelengva! Tuo galėjau įsitikinti ilgus pusantro mėnesio po gimtadieninės piniginės vagystės. Šaunusis Robinas vagių karalius turėjo nusivilti joje radęs tik kelis litus, na o man tai buvo ir gražiausios pasaulyje pinigąlaikyklės *atsidūsta* ir asmens dokumento *atsidūsta x2* ir super daug šaunių vizitinių ir kreditinių kortelių praradimas *ilgas atodūsis*.
Ir ką gi per tuos pusantro mėnesio aš pastebėjau?
Pirmiausia, be LSP praktiškai visur moki dvigubai, pradedant viešuoju transportu, baigiant įvairiomis studentiškomis ir ne tik pramogomis, bei tai, kad tavo senoji gražiausios piniginės pasaulyje versija yra tikrai niekam tikusi. Be viso to, bandymo viską atgauti metu tavęs ima nemėgti SA**, LSAS***, Swedbank (nebeužtenka žvaigždučių:( ), SEB (čia irgi) ir kitos įstaigos, na ir šiaip pase man vos šešiolika ir atrodo, kad kažką valgau..
Pirmą mėnesio dalį kažkaip pravažinėjau su brolio studentišku nuolatiniu, bemokėdama visur už prarastas korteles visas baudas ir pan, vis teikdama tą juokingą pasą su juokinga nuotrauka, bei pravargau mėgindama sužinoti, kaip gi man tą LSP atgauti.
Antrąją mėnesio dalį bandžiau sužinoti įmokos kodą ir procedūrą, nes kas kartą SA pateikdavo vis naujesnę ir įmantresnę informacijos versiją, vis sunkiau atsakinėjo į mano klausimus, kol galop parašiau piktą laišką koordinatorei, kad negaunu informacijos, kurią turėčiau gauti. Ši žinoma, supyko supratusi, kad nevykdo savo darbo, ir per penkis laiškus kuomet mes bendravome vistiek nesugebėjo negauto mistinio laiško informacijos man persiųsti:) vykdėme išvirkštinę įmokos procedūrą, todėl tai iššaukė dar daugiau nepaprastų nuotykių, kuriuos čia aptarsiu! Po to dar pasikeitė įmokos suma ir mokėjau dvigubai daugiau nei įprastai, nes nesikreipiau į policiją (neturėjau ką ten pasakyti):}
Liūdna, bet: Čiuožykloje mokėjau pilną kainą, biliardo ir boulingo nežaidžiau, nes be LSP brangu, į kiną taip pat nėjau, kopijavimo paslaugomis, kurias buvau išsipirkusi nebesinaudojau, į koncertus bilietų su nuolaida taip pat negalėjau įsigyti, tarpmiestinių kelionių stengiausi vengti.
Nuo mėnesio vidurio nebevažinėjau su brolio nuolatiniu, nes pagavo, kad neturiu pažymėjimo ir nusivedę į gėdingąjį ARGUS mikriuką bandė išpešti iš manęs kyšį:} kai pasakiau, kad neturiu pinigų dėl vagių karaliaus Robino kaltės nepatikėjo, ir pasiūlė nustatyti tapatybę policijoje. Bet žavingas apsaugos darbuotojas mano šuniuko akytes suprato teisingai ir paėmęs mano paskutinį banknotą išlaipino. Sakot, nu negi Dovilė buvo tokia durna, kad iš dekanato nepasiėmė pažymos, kad studijuoja. Pasiėmė! Tik... niekam vat nereikėjo jos:) Nuo to laiko kiekvieną dieną už autobuso bilietėlius sumokėdavau apie penkis-šešis litus! :) esant reikalams ir dešimt!:)
O prireikus pasiekti sostinę senoji gražiausios piniginės pasaulyje versija vėl smarkiai nukentėjo. Įsivaizduokit: sumoki 2lt nuvažiuoti iki stoties, 21lt į vieną pusę, Vilniuje dar kažkiek transporto bilietėliais, 21lt atgal ir dar bilietėlis už 2lt namo. Studentiška šventė!:) Pliusai: mažiau išleidau saldumynams.

Kadangi vykdžiau atvirkštinę LSP pergaminimo procedūrą, kažkaip pavyko praleisti anketos pildymo etapą, tad kai pagaliau pažymėjimą pagamino, yesssss turėčiau sakyti aš, bet dėl užrašo Vilniaus Universitetas jį ir turėjau atsiimti Vilniuje! Siurprizas!:) Na, reakcija buvo "užkągimanšitaip?" ir mintis, kad čia pokštauja kažkas, nes supratau, kad teks kažkam vėl rašyti laišką , nes na jau ne, nevažiuosiu aš pilna kaina į sostinę:D LSAS atstovė susinervino ir pažadėjo LSP man parsiųsti į Kauną. Kadangi aptingau čia visą biurokratiją vardint, toliau seka trumpoji pasakojimo versija: Nuėjau pasitikrinti į pasirinktą banką ar išvis šita procedūra vyksta. Procedūra, žinoma, nevyko (jau nebesistebėjau), banko darbuotojai, administratoriai ir šiaip suinteresuotieji kažkodėl šita situacija labai susirūpino labai nuoširdžiai, kas mane labai nustebino, aišku, dar pasiūlė kreiptis į SA ir LSAS, bet kai pasakiau, kad visi manęs ten nekenčia, jie suprato, ir nors persiuntimų nedaro, per tris dienas šį reikalą sutvarkė ir po pusantro mėnesio nuo vagystės aš pagaliau turiu savo aukso vertės kortelę!

Šiandien mano naujojo LSP gimtadienis! *nori šventę švęst*
P.s. ta proga manęs MAXIMOJE ir paprašė jo pasižiūrėjimui.

---
Vis dar nesupratusiems apie ką šis dienoraštis, paaiškinimai:
*LSP - Lietuvos studento pažymėjimas. Dokumentas suteikiantis tau geriausias privilegijas Lietuvoje! Tinka vartoti begalybėj įstaigų, kur gali pasilinksminti ir šiaip geriausias draugas keliaujant iš miesto į miestą.
**SA - Studentų atstovybė. Vieta, kurioje studentai ne dirba, o linksminasi.
***LSAS - Lietuvos Studentų atstovybių sąjunga. Aukštesnė SA kategorija, kuri bent jau rūpinasi kažkuo. Bet ar gi jų funkcija ne tokia ir yra?:)

2009 m. birželio 7 d., sekmadienis

Nemėgstu galvoti pavadinimų

Aš vis sugaunu save kažkuo besižavinčią - taip mane veikia bet kokia talentingų žmonių iniciatyva, o paskutiniu metu esu laiminga tokių sutikti. Jaučiu, kaip mano mėgstamos muzikos, filmų, parodų, aktorių, knygų ar šiaip skaitinių spektras pastebimai plečiasi, kultūriniai poreikiai auga ir tai stipriai įtakoja dalykai, į kuriuos vis veliuosi ar tiesiog patenku netyčia.

Vėl panėriau į filmus, kur visi gal ir ne visai laimingi, bet turintys savitą požiūrį į pasaulį, savas taisykles ir žmonės iš savęs yra nuostabūs. Tai grąžina suvokimą, kad pasaulis gali būti pasiutėliškai šaunus.
Vakarais skaitau pasakas. Dabar slovėnų (mama visą vaikystę jas skaitė), kur vyrauja požiūris, jog jei tavo poelgiai teisingi, sąžiningi ir nesavanaudiški, tai tu esi Gražus žmogus, o tokie gyvena ilgai ir laimingai, visada gauna karalystę ir ką nors puikaus. Kartais skaitau garsiai, nes paskutinį kartą garsiai skaičiau tik mokykloje, tad visai pasimiršo jau intonacijos gabumai. Šiaip yra juokinga garsiai skaityti ir suprasti, kad tavo forma yra nekokia šitoje sferoje:)

2009 m. birželio 2 d., antradienis

Birželio antrosios atradimai

Geriausia vieta mokymuisi namuose - virtuvė!

Geriausia priemonė efektyviam mokymuisi - normalūs konspektai iš paskaitų lankymo. Jų pas mane nėra.

Viliuosi, kad rytoj mane lydės sėkmė!


P.s. gerbiu buhalterius.
P.p.s. UNO yra super kabliuojantis žaidimas ne tik realybėje, bet ir internete. Šiaip žaisti jį skatinu visus, bet... nepropaguokite to per sesiją:)
P.p.p.s. Mano žandikaulis šiąnakt kažkaip susirakino. Kenčiu nepatogumus, jei žinote, ką man daryti, praneškite.

2009 m. birželio 1 d., pirmadienis

Planai

*plojimai*

Šiandien prasidėjo vasara!

*audringi plojimai*


Vadinasi, metas pakalbėti apie šiam puikiam sezonui numatytus dalykus:
Ilsėtis man nelemta, užsidirbti irgi, bet pažadėjau sau nepraleisti progos iš visko išpešt maksimaliai daug gerų įspūdžių!
Visų pirma, tai man liko išlaikyti keturis egzaminus, kad universitetas nuriedėtų nuo mano galvos. Tikslas - aštuoneto vidurkis ir jis yra pasiekiamas.
Apie nusimatančius darbus: nuo gegužės mėnesio prisidedu prie "Einam 2009" Rotušės aikštės scenos gyvavimo, užsiimame tam tikra prasme "Talentų medžiokle". Nežinau kiek laiko jam pavyks išgyventi (planuojama visą šiltąjį sezoną), bet esu įsitikinusi, kad tiek neištemps. Šiaip patirtis čia nebloga, o įspūdžiai įdomūs, tik savaitgalius vis tenka paaukoti.

Jau už dviejų savaičių išmėginsiu save Mamos vaidmenyje "Atgajoje", "Pasakų ir legendų" pamainoje su daug daug mažų slibiniukų. Man vienu metu ir labai smalsu ir baisu, nes atrodo tiek ruoštasi ir vistiek viskas ne taip kaip tikėtasi:) nežinau ką galvoti, kaip čia morališkai ruoštis nepasiruošiamam, bet faktas, kad tikrai bus nelengva. Šiokia tokia nežinia, bet smagu pagalvoti, kad pagaliau nustojau tik svajoti apie tokius iššūkius, o ėmiausi veikti.
Žadu perskaityti krūvą knygų ir pamatyti kalną gerų filmų. Turiu sąrašą!
Grįžusi iš stovyklos kaip ir dirbau taip ir dirbsiu projekte "SiluetasLT". Velniškai didelis ir puikus tai reikalas, o mano pagrindinis darbas ten - kad kuo daugiau Lietuvos žmonių sužinotų apie mus. Tad nieko plačiau ir nekomentuosiu, nepasakosiu, verčiau pažiūrėsiu kaip darbais pavyks apie žygį prabilti. Liepos pabaigoje nusimato beveik dvi kulminacinės savaitės ant ratų, skubant, grožintis Lietuvos gamta, lekiant ir, tikiuosi, džiaugiantis. Juk Lietuvos vardui jau tūkstantis metų!
Nespėjus pasibaigti žygiui, pabėgsiu įsikvėpti, atsigauti ir atsakyt sau į vidinius klausimus Taize vienuolyne, pakeliui aplankant Paryžių (sako, nepamačius ramiai numirti negali), Berlyną ir Niurnbergą. Pagaliau dvi savaitės atostogų! Aš net pagalvėlę autobusiniam miegui nusipirkau, taip laukiu nesulaukiu kelionės:) Beje, man reiškiasi ir "antro karto" sindromas. Žiūrėsim kaip gi ten išeis.
Grįžus švęsime "SiluetoLT" (ir beveik visų metų triūso) pabaigą Pažaislio vienuolyne!

O tada baigsis vasara! :)

 
Blogger design by suckmylolly.com