2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

SveIkinuosi is Latvijos pasienio, Rokiskio rajono Ignotiskiu dvaro sodybos! Rašau iPhone telefonu, tad klaidų bus o ir rasysiu trumpai. Lietuviai yra be proto svetinga tauta, o šitas zygis pamažu tampa masine svente bei didele gyvenimo pamoka! Padai jau kiek pusleti, bet ispudziai neįkainojami! Čia tapau žygio vadų, vyr. Fotografu, it specialiste, muzikante, atstove spaudai ir keliautoja, žinoma. Žmones Aukštaitijoje kuo nuosirdziausi ir mes kuriAme svente apsilankydami, pabendraudami, o sie mums visus save atiduoda sutinka su duona, druska, gėlėmis dideliais būriais, modami is toli. O si vakarą, mes nakvojame privačiame dvare, kuris visas paliktas mums! Tiesiog už tai, kad esame čia. Apie bendrazygius kada nors papasakosiu atskirai- jie nepaprasti! O šiam kartui tiek: sekite maršrutą kvetkai - aditiskis mūsų projekto puslapyje! Nuolatos fotografuoju ir siunciu.

2009 m. liepos 24 d., penktadienis

Chą, išvykstu anksčiau :)
Paminėsiu, kad kuprinę vos pakeliu ir keliauju į Panevėžį viešuoju transportu su ja ir dar 20kg maisto, dviem vėliavomis (Valstybine ir projekto), laptopu ir visokiais akumuliatoriais, GPS navigatoriumi, kurį turiu saugoti kaip savo akį.
Internetą turėsiu, bet laptopo baterija nelaikys turbūt tiek, kiek reikėtų - po visų žygiavimų siųsiu foto ir video reportažus, bei skubiai rašysiu apie nuotykius. Bet kokiu atveju, ką nors sarkastiško parašyti per ateinančias vienuolika dienų pažadu ir čia :) o šiaip, stebėkit mano nuotykius ir blogus oficialiame "Siluetas LT" puslapyje ties maršrutu Kvetkai - Adutiškis! Ir palaikykit, jei išeis, nes tai labiau nei didelis išbandymas, man, miesto mergyčkai!

Sy jū!

2009 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Apie iššūkius.

Nežinau kaip Jūs, bet aš išeinu pėsčiomis aplink Lietuvą :) Na gerai gerai, aplink 1/6 Lietuvos perimetro. Tokia galimybė kolkas man pirma ir vienintelė - Lietuvos mačius pakankamai nedaug, maršruto kilometražai nėra dideli, objektai įdomūs, projekto idėja, kas rytą prikeliantys skambučiai tikrai turi paslaptingos veržlios jėgos, o kur dar tas iššūkio jausmas!
Rengiuosi dešimčiai dienų, man miesto vaikui, gyvenimo palapinėje, košės su uodais valgymo, nesiskundimo laiko. Bus gerai! O ir jei nebus, aš tikrai pakentėsiu. Pažadu!

Būsiu atvira, norėtųsi tik žygiuoti, bet ant pečių užkrauta daugiau nei daug dalykų, kurių turėčiau nepamiršti, pasirūpinti, pavyzdžiui, kaip išgyventi su tokia suma pinigų maistui ir dešimčia žmonių, moderniosios technologijos, kurias nuolatos reikės prižiūrėti. Sakysit, kvaila, jūs patyrę žygeiviai, vežtis laptopą į mišką, bet man tai būtina ir bus vienas didelis balastas, su kuriuo teks kažkaip tvarkytis. Ar aš tam pasirengus, nežinau, bet sužinosiu jau visai netrukus - neabejoju, jog šita kelionė mane tikrai daug ko išmokys. Nekantrauju pradėti!

Iškeliauju jau šeštadienį. Keliaujam drauge?

2009 m. liepos 22 d., trečiadienis

Apie vieną ilgiausių dienų mano gyvenime

O taip, būta tikrai daug įvykių su galybe įspūdžių! Ilga diena - ilgas ir įrašas!
Šiandien dalyvavau pirmoje savo spaudos konferencijoje. Na gerai, ne savo, o mūsų projekto, kuris startuoja už trijų dienų, bet aš tikrai labai stengiausi, kad ji įvyktų! Labai labai nervinausi visą rytą, man jau taip būna, kad kai gaunu nors menkiausią viešą vaidmenį kame nors, baisiai pergyvenu, nes man labiau (pa)tinka likti už kadro. Tai ir vaikštinėjau ratais visa įsitempus, irzli, balta, nežinanti ko čia griebtis, reikli visiems iš eilės ir konkreti. Na, bet mokomės,- juk žmonės dirbantys kultūros srityje dažnai turi būti supermenai ir sugebėti viską, būti patyrę visko ir taip toliau, visi žinot.
Itin daug streso teikė mintis, kad nors išsiunčiau galybę kvietimų ir priminimų, niekas neatvažiuos. Jo dar daugiau pridėjo žinia, kad kai su išlygintais marškiniais išeidinėjau iš namų sužinojau, kad atvyks ir Kauno miesto meras, kuris nežadėjo atvykt o ir turėtų šnekėti paskutinis, bet pareiškė norą prabilti pirmas ir taip sujaukti mano konferencijos scenarijų :)) Tiesą sakant, šio noro aš nepaisiau, blogietė. Tada, atvykęs kolega pareiškė, kad neturėjo laiko galvoti kalbą, nors aš jam labai konkrečiai parašiau apie ką jam reikės šnekėti, o ekspromtininkas jis nelabai koks. Dar vėliau, žygeivių klubo atstovas pasakė, kad jis neis šnekėti, nes jis... informatikas :) nu nei juoktis nei verkti norisi, kuomet žmonės iš anksto praneša, kad dalyvaus, bet ateina ir išsidirbinėja. O man visai nejuokinga. Vėliau radosi savanoris. O tada, o tada buvo didžioji akimirka, kuomet atvyko trys žurnalistai, du iš jų buvo na, tarkim, dėl vaizdo, o tik vėliau atvykusi reporterė iš Lietuvos Radijo taip pavėlavo, kad vos spėjo pagriebti pagrindinius herojus keliems žodeliams. Atvyko ir laikinai einantis mero pareigas Marijampolės vicemeras, o ko paklausti aš jo nelabai turėjau ir kalbėdama pamiršau įterpti kažkaip iš tos visos įtampos, bet situaciją kiek išgelbėjau vėliau. Po visko, gerdama kavutę su visais ir bandydama užlaikyti merą, jaučiausi fantastiškai siautulingai, kaip numetus dvidešimt kilogramų ir šiaip su nuotaika, žvali ir lengva :) Na, o šiaip šnekėti buvo smagu, juk apie nuveiktus darbus ir dar smagia gaida :)

Lengvumo jausmą greit panaikino sekęs susirinkimas ir kiti moraliniai spaudimai iš šalies. Galvojau išprotėsiu, kai suvokiau kiek yra laiko ir kiek daug visko reikia nuveikti, su kuo susitikti, ką nusipirkti ir šiaip, kad jau finišo tiesioji :} Na bet nieko, priverstinio apsipirkinėjimo džiaugsmai vėl kiek stabilizavo situaciją. Nekreipkime dėmesio į tai, kad aš su marškiniais ilgom rankovėm (išėjau kai šalta buvo), o karšta kaip Sacharoje.

Ir taip, diena tuo dar nesibaigė! Po poros valandų vėl sėdėjau kitam susirinkime iš tos pačios operos, bet su kita sfera ir kiek kitais žmonėmis ir visai negalėjau susikaupti :) Data buvo pakeista ir.. aš negalėsiu dalyvauti ten, kur labiausiai norėjau per visus metus darbo! Visokios šyzovos mintys skraidžiojo, pradėjo skambinti visokie kitokie projektai su labai jau kvailai keistais jų vadovais, aš nesveikai norėjau valgyt, nes išėjau anksti ryte ir neturėjau laiko ir pinigų tam, o dar laukė daug svarbių klausimų ir, žinoma, kuprinės pasiėmimo ceremonija iš Nidos. Susirinkime išsikrovė telefonas, neatlaikęs įtampos ir dėmesio man :)

La grande journe

O DABAR, JUSTE, JEI SKAITAI, TAI ŽINOK, KAD NORĖČIAU TAU KĄ NORS NEGERO PADARYT,
nes važiuojant pasiimti kuprinės spec paskambinau tau ir paprašiau gauti adresą, kuriuo man reikia nukeliauti. Tai buvo NETEISINGAS adresas ir aš pasiklydau Šilainiuose. Ir pasiklydau ne šiaip sau, bet labai rimtai, nes:
1) mano telefonas buvo išsikrovęs su sunkinančia aplinkybe, kad visi numeriai yra telefono atmintyje, o tarp būtinųjų esančių sim nebuvo tų, kurių reikėjo. Juk niekada negali žinoti, kuris va šiandien bus tas ypatingai svarbus numeris, galintis tave išgelbėti.
2) Ta gatvė, kurios ieškojau pagal nurodymą turėjo tik nelyginius skaičius. Man reikiamas namas buvo lyginis. Vaikštinėdama valandą laiko supažindinau gal dvidešimt žmonių su faktu, kad jie gyvena ten, kur nėra namų su lyginiais numeriais, nors jie ten gyvena jau maždaug po penkiolika metų ir to iki šiol nežinojo :) maniau, kad pusė šilų mane buvo apstoję ir visi labai geranoriškai norėjo padėt, bet negalėjo, nes šilainiai yra tas rajonas, kur temstant niekas niekada tau nepasakys, koks namas yra šalia, ką čia apie tokią keistą aplinkybę kalbėti, kaip mistinis adresas ir aš visiems gražiai besišypsanti.
3) Niekas iš sutiktųjų negalėjo man padėti niekam paskambinti, nes man reikėjo identiškos nokia baterijos, o tokias turi tik keli modeliai. Perfect!
4) Piniginėje nebuvo nė cento, apie bankomatų paplitimą Šilainiuose aš tikrai nieko neišmanau.
5) Depseratiškai apsukus penktą garbės ratą su tokiu idiotišku jausmu, kad nemoku apsakyt, temstant, viename iš urlaganų rajonų, pamačiau jog, mano autobusas pravažiuoja. O tai buvo paskutinysis. Iki namų ~3km Vilijampole, o aš vis dar atrodau kaip iš spaudos konferencijos. Tik išraiška ne tokia happy.
6) Aplink nė vieno taksi, kurio bent galėčiau paklaust kame čia reikalas yra. Stoviu vidury šilainių su koše namo numerių ir nė vienu iš jų į tą pusę, negaliu niekeno paprašyt pagalbos, neturiu pinigų, nesveikai noriu valgyti, esu siaubingai pavargusi ir neturiu kaip grįžt namo.

Pamačiau vieną pasiklydėlį taksi, kuris mane pametėjo dar labiau gilyn į Šilainius, ale galbūt tinkamu adresu, nes gatvė galėtų kiek kitaip vadintis. Dykai :) Geriausias dėdė visoje dienoje, nors net pati nežinojau ar tai yra tai ko man reikia. Mane pasitiko kodinės laiptinės durys, tuomet savęs klausiau, kas dar man galėtų nutikti? Visgi, pavyko kažkur kažkam paskambint. Tik vis nepataikiau į reikiamą butą ir jau galvojau, kad ta moteris mes pro langą ką nors į mane. Žinot gi, kai jau nesiseka, tai nesiseka ir esi tos valandos ponas idiotų idiotas. Kai pagaliau skambinau į duris, nuoširdžiai meldžiausi, kad būčiau ten kur reikia... ir buvau! Po "labas" sekė pasakymas, kad tavo namų ieškau jau daugiau nei valandą laiko ir visos jau išvardintos priežastys. Ir krūva netikėtų ašarų, per kurias nepavyko padoriai paaiškint situacijos.
Neatsimenu, kada paskutinį sykį verkiau. Nidai teko glostyt mane kol pavyko susiimt, kažkoks nenormalus beviltiškumas apėmė, nes dabar esu kelionės tiksle, BET kaip man iš jo išsikrapštyti? Atsiminkime sunkinančiąsias aplinkybes apie piniginę ir bankomatus.
Dar pasiskundžiau turputį Monikai, vėl truputį kūkčiodama, nes nu situacija tikrai buvo man apgailėtina, ir galop ačiū broliui, kad netyčia buvo namuose, kad mane pasiėmė iš tos baisios vietos, kur atrodo, kad kiekvienas praeivis tau kažką negero padarys, ir pakeliui tyčiojosi :)

THE ZAPPY END

2009 m. liepos 20 d., pirmadienis

Pozityvus įrašas apie pozityviai praėjusį pozityvų savaitgalį Latvijoje

Šeštadienio rytmetį kėliausi labai anksti, išvakarėse pėsčiomis parėjusi iš Šilainių į Vilijampolę tam, kad susikraučiau kuprinę kelionei prie jūros į didžiausią Baltijos šalyse muzikos ir menų festivalį "Positivus" Salacgryvus miestely, Latvijoje. Šita para buvo kažkas tokio!
Pradėkim nuo to, kad ten važiuoti pasiūlymą gavau visiškai netikėtai sėdėdama parodos atidaryme, apsispręsti buvo velniškai sunku dėl finansinių padėčių, bet reikėjo suktis labai labai greitai ir po visų vidinių velnių, greitų skambučių žmonėms, kurie galėtų įspirt man šiknon, aš sutikau! Na, o dabar apie kelionę, praleidžiant galybę gerų dalykų. Trumpai, aišku, neišeis, nes man niekada neišeina;]]

Prieš aštuonias ryte įšokau į šaunųjį kelionės mašiniuką, pozityviai pasisveikindama ir prsistatydama pusei pakeleivių, kurių nepažinojau, ir mano džiaugsmui su manim niekas nepasisveikino! Vyy, Dovilė nesiparina, juk į Pozityviu pavadinimu pavadintą festivalį važiuoja, skamba gera muzikytė, žemėlapis pas šturmaną, saulė nesveikai kaitina, kondyškė normaliai neveikia ir viskas yra okei, apart to, kad bijojau, kad durys važiuojant atsidarys, bet neatsidarė! Pakeliui klausėm Blue October, Travis, Semisonic, Billy Idol ir kitų vien tai atmosferai mašinoje dėjo pliusukus.
Viskas buvo kaip ir pagal planą, sustojom Panevėžyje, vėliau degalinėje ir pagaliau pasiekėm Lietuvos - Latvijos sieną! Artėjo mano pirmasis kartas pas braliukus, širdy man buvo ramu tol, kol pasienietis nesustabdė ir nepaprašė paso, o jo, pasirodo, aš neturiu! :D Neturėjo ir vairuotoja:D "o dabar tai EPIC FAIL",- pagalvojau aš, pasijusdama kaip šūdo gabalas, juk porą šimtų kilų jau nuvažiavom ir šiaip 2/5 keleivių be pasų į Latviją varo, bet kadangi paskutiniu metu dėl sudėtingo gyvenimo raukšlių aš esu super išsiblaškius ir elgiuosi taip, kad net pati savim stebiuosi (sorry visi, kas kenčiat tai), kažkaip pakankamai okei toj situacijoj laikiausi. Pirmas kartas Latvijoj ir jau norėjo neįleist:D bet įleido! Pagrasino nenormaliom baudom, emigracijos tarnybom, paprašė kyšio, nedavėm, nusišypsojom ir lets go to Positivus'09!
Taigi, pasigrasinę muziką, drauge su trimis žmonėmis kaip žmonėmis, dvi noname įvažiavo į Latviją! Šalis pasitiko viskuo kaip namuose: IKI, Rimi, Maxima ir kitomis linksmybėmis. Pirmą kartą įvažiavau į tą gražią sostinę Rygą, susižavėjau dydžiu, eismu ir šturmanės ir vairuotojos koordinacija - išvažiavom iš pirmo karto! Labai fainas tas kelias į Salacgryvu buvo fainu pajūrio ruožu, apskritai, fainai ten viskas buvo sutvarkyta kitaip tariant, visi palankūs ženklai pakeliui mėtėsi nusimatančiam geram Sinead O'Connor koncertui :}

Pagaliau pasiekus Salacgryvu jautės, kad visi ten "šventę švenčia" jau nuo vakar, susimokėjome už įvažiavimą, bet ne už kempingą, nes realiai žadėjome miegoti "belekur", pasistatėme mašiną ir pagaliau pagaliau ėjom maudytis į išsvajotąją jūrąą!!! Pakeliui mus apieškojo, kad nieko negalėtume įsinešt(:[), atėmė vandenį (:[ x2) paprašė bilietų ir, o lietuvių dievai, latvės lietuviškų bilietų skaityt nemokėjo ir uždėjo mum dar ir kempingo juosteles, taigi, po sukelto krizenančio šumo ir papildomo klausimo su šaltakraujišku rusišku Aistės "da", reiškusiu "taip, su kempingu", mes sutaupėm 100lt:D Viduje aura buvo vavavyva, kadangi neturiu su kuo palygint, tai man ten jėga viskas atrodė - music is all around ir mentalitetas itin įvairaus amžiaus žmonių labai tinkantis pasirodė, tokia šventė, visko daug ir fainai, bet kultūringai.
Jūra, jūra, jūra iš karto pasitiko su gerom žiniom - ČIA NĖRA PERSIRENGIMO BŪDELIŲ! Taigi, Dovilė nugalėjo savo kompleksus ir persirengė viešoje vietoje. O tada dar geriau - jūra buvo iki kelių! Taip, iki kelių ir ne giliau. O kur giliau, ten sėdėjo latviškas Mičas Bakenonas ir sakė, beware, čia jau plūduras:D žiauriai gerai išsimaudžiau, o vėliau žiauriai gerai išsitepiau kremu, iš įdegio juokiuosi iki dabar:D

Po šauniųjų maudynių jūroj iki kelių, grįžom, pasistatėm palapinę stovėjimo aikštelėj, šiek tiek išgėrėm ir ėjom pasižmonėt ir pasiklausyt pirmo taikinio - panelės Džurdžos. Prieš tai įsimaišėm į minią grojant vienai iš vietinių grupių, apsimesdamos, kad suprantam ir dainavom solidariai su latviais. O per Jurgos valandą išsitūsinau kaip reikiant: išrėkiau gerklę ir vėliau buvo "nei rankyčių nei kojyčių" viskas buvo iššokinėta ir išplota, o taip per Jurgos koncus tėra buvę vos kelis kartus (los patrankose pavyzdžiui kadais) ir šiaip už LT reikėjo kaip reikiant atbūt, nes tautiečių nebuvo daug, o ir J su grupe buvo vieninteliai iš mūsų šalies, o tai reiškė vienintelę progą padainuot lietuviškai ir šiaip žinot visų dainų visus žodžius :} aišku, nepamirškim ir fakto, kad tai buvo pirmas pilnas pasirodymas kurį stebėjom. Taigi, cypaudama po koncerto, pripažinau baisų faktą, kad latviškas alus yra šūds su bruknėm ir, kad reikėtų persirengt, nes aš visa kiaurai šlapia.


Vėliau prie scenos grįžom tik prieš pat Sinead O'Connor. Klasiškas pasirodymas! Buvo nesveikaaai gerai! Užsihipnozavau ten ir galbūt nervinau tuos, kurie nežinojo, ko čia klauso, savo palaikymu:} gaila tik, kad šitaip publikai reikalaujant sugrįžti į sceną, ji to nepadarė.. net nežinau kaip tai vertint, bet vistiek AŠ JĄ MAČIAU GYVAI! Ir taip, ji grojo "Nothing Compares 2 You"!

O po to visi 20 000 žmonių masiškai plaukė klausytis MOBY, kuris ten irgi buvo ir visus šokdino į orą! Labai kokybiškas pasirodymas su visais geriausiais gabalais, kuriuos turi :} pabaigos klausėmės pliaže ant smėlio, tatai buvo gera muzikinė pabaiga ir dėl to mano galvoje buvo kopa smėlio :}
Naktis praėjo greitai, arba, kitaip tariant, saulė tekėjo per greitai, todėl ji mane ir prikėlė... apie penktą valandą ryte. Paskui dar trumpam nuėjau nusnūst ir prikepiau prie čiužinio *juokiasi*. O šiaip tai buvo labai labai gera prabust su gera daina mintyse iš vakar dienos. Papusryčiavę ir susitvarkę pajudėjom link Rygos, pakeliui sustoję maudytis ten, kur nėra plūdurų ir, žinoma, persirenginėjimo būdelių.



Ryga yra vienas gražiausių miestų, kuriuos mačiau! Aišku, sekmadienio popietę nieko ten daug nepanuotykiausi per kelias vlandas, bet architektūra kokia ten! Susižavėjau... Pagrindinis tikslas neturint žemėlapio buvo surasti Brėmeno muzikantų skulptūrą kažkur centre :} Taigi, pasistatę mašiną kažkur prie ekonomikos ministerijos(?) išėjome Brėmenų medžioti ir po kelių ratų kvadratų aplink senamiestį pasigrožint vis viskuo, nusiprausiant fontanėlyje, radom! Aš ir Aistė bučiavome asilą, o Agnė lietė Gaidį! Sugalvojau norą ir dabar turiu naują hobį - stebėsiu ar išsipildys.
Vėliau aptikome prekybcentrį ir ėjome ten pasigaivinti kondicionieriaus teikiamais malonumais, bei nusipirkti valgyti. Su maistu patraukėm prie Dauguvos ir prisėdę ant pievutės buvome apkandžiotos vietinių vabalų žudikų ir keistai traukėme vietinių našarnikų dėmesį :) pavyzdžiui, prieina vienas nebylys su rusiška lentele ir kol mes skaitome kas ten parašyta, jis paima mūsų bulves ir šaukštą ir nueina. Oook, nors ne pinigų prašė..
Išvažiuojant vėl susiradome pramogų, pavyzdžiui, sekti paskui kitą lietuvių mašiną, nes nu jie irgi juk iš Rygos išvažinėja, tai nereikės žemėlapiu naudotis. Bet kadangi Agnė (kuri buvo be paso), švelniai tariant, drąsiai tą mašiną persekiojo, tai virto į nesveikas lenktynes kertant keturias juostas intensyviame eisme ir panašiai:D o paskui, o paskui abi mašinos kiek priklydo ir labai juokėsi :}
Kelionė atgal buvo labai nuotykinga, kokius tris kartus įvažiavome į nesveiką liūtį, kokias dvidešimt minučių ieškojome Babilono Panevėžyje tam, kad valgydamos bulvinius blynus klausytume lietuviško šūdpopsio ir gertume girą iš puodelių su Gaideliais. Kalbant apie važiavimą per audrą, tai mane buvo aplankę vienas iš tų keistų jausmų, apie kurį užsiminiau, rašydama apie kelionę per Rūką.. Žodžiu, man tai buvo įspūdinga. Autostradoje nebuvo juostų, Kaunas skendo ir ir ir nuostabių Agnės vairavimo lietuje gebėjimų dėka apie pusę dešimtos vakare aš, gyva, sveika ir laiminga, grįžau namo!

Ką aš galėčiau pasakyti apie mūsų kompaniją? Nors ir sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, bet žmonės su kuriais keliavau buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Kelionė buvo fan-tas-tiš-ka!! Man buvo gera būti su žmonėmis, kurie tikrai klausosi muzikos, o ne išsidirbinėja dėl vaizdo, kaip ne kartą yra tekę susidurti. Man patiko bendra moteriška atmosfera, ir iš viso buvau laaabai atsipalaidavus (ir išsiblaškius, pardon), viskas taip paprastai ir nuoširdžiai ir ačiū joms visoms!

2009 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Apie miestietiškas pramogas

Šiandien ėmiau ir pagalvojau, kad šią savaitę beveik neišleidau pinigų, bet tikrai nemažai pamačiau! Tad trumpai apie viską:

Pirmadienį, dalyvavau Burbuliatoriuje, kuris šį kartą dalyvių skaičiumi gerokai pranoko praėjusį ir buvo dar smagiau pasisocializuoti su miestiečiais gražų vasaros vakarą vienoje iš labiausiai merdėjančių Kauno centro vietų. Kas labai įdomu, apžvelgę teritoriją su drauge nutarėme, kad šios vaikiškos pramogos dalyvių amžiaus vidurkis ko gero viršyjo 20! Muilo burbulai daro stebuklus! Taip pat gerina savijautą ir grąžina gyvenimui spalvų ir džiaugsmo.
Vėliau su gražia kompanija pajudėjome į Vytauto parką, kuris jau užsidarinėjo, nes visuomet norėjau vieną supynę išmėginti maksimaliai, bet fiziškai neturėjau tiek jėgų. Deja, net ir su p. Vytautu mums nepavyko to tikslo pasiekti, bet... būtinai kada nors! Ir nors kiek pykino po praėjusio bandymo, palaikiau kompaniją Aistei laivelyje iki kol pasidarė stipriai negera :)
Nusileidę į Laisvės aveniu aptikome šokėjus, kurie gražų vasaros vakarą tiesiog šoko street dance dėl savęs ir tatai užskaitau kaip nemokamą koncertėlį.
Dienos išlaidos: Burbuliatorius - burbulai 2Lt, Vytauto parkas - 4Lt. Viso: 6Lt

Paskutiniu metu labai pamėgau parodų atidarymus - tai tikrai įdomūs reiškiniai gal net vėliau atskirai apie tai parašysiu, nes stebiu kaip šie evoliucionuoja, juokiuosi iš lietuviškos anglų kalbos, domiuosi kas ateina, ką atveža į miestą apžiūrėti ir pan. Antradienio popietę apsilankiau lietuvių ir japonų parodos "Rain meets the Sun" atidaryme ir nepasigailėjau - tai viena įdomiausių parodų pastaruoju metu ir pagaliau padoriai atidaryta. Be to, regėjome du performance'us, dalyvavo didžiulė japonijos delegacija net su vaikų choru, būrys oficialių asmenų ir tikrai nemažai susidomėjusių kauniečių. Džiugu!
O vakare skubėjau į Amfiteatrą, kur kvietė projektas "Kinas mieste", rodęs 1959m. V. Žalakevičiaus filmą "Adomas nori būti žmogumi", kurį, beje, seniai norėjau pamatyti. Kalbant apie aplinką - tobula vieta lauko kinui, sėdėti gana patogu, vaizdas aplinkui malonus akiai, ypač tuomet, kai užsižiebė tiltas ir patemo. Nors aplinkui buvo labai daug alkoholio ir keistų žmonių keistų šnekų prieš seansą, tikrai maniau, kad pusė auditorijos atsistos ir išeis vos pamatę kas čia ir apie ką, bet ne - po visko dar ir plojimai aidėjo! :) O galutinis mano įspūdis apie šį filmą -nu, kodėl dabar niekas tokių puikių filmų nekuria?
Dienos išlaidos: 0,99Lt už krekerius, kuriuos radau kuprinėj likusius nuo bliuznakčių.

Trečiadienį kultūriniu įvykiu užskaitysiu mūsų rengiamo projekto susirinkimą, nes ten labai jau daug kultūrščikų ateina ir labai atvirai narsto kultūrinius klausimus. Ten, beje, ir nemokamos kavos gauni :))
Na, o vakare, pagriebusi Aistę už parankės, skubėjau į Senamiesčio Žiogo koncertą, kuriame grojo vieni ultra mieli pradedantieji dpoezininkai, kuriuos įsimylėjau dar vykdant projektą "Einam 2009" Rotušės aikštėje, Ieva Narkutė, kurios kažkodėl niekada normaliai nebuvau girdėjus, bei mano neitin mylimas K. Smoriginas. Taip jau išėjo, kad ėjau praktiškai dėl pirmųjų atlikėjų, bet koncerte susižavėjau visais visais! Tai įtakojo labai gražus vakaras, kultūringa publika, ramybė širdyje, nuostabi aplinka, gera garso kokybė, minkšta pagalvė, ant kurios praleidau koncertą, ir gera kompanija. Buvo labai gražu! Vienas iš tų vakarų, kuriuos smagu prisiminti žiemos vakarais.
Dienos išlaidos: Tiesą sakant, nulinės:)

Na, o šiandien, ketvirtadienį, ieškojome kur praleidus kultūrinę pokerio popietę, sėdėdami viename iš Pizza Jazz pliaupiant lietui, nes būtent dėl jo negalėjome vykti prie ežero (Laurynas baisiai žvejot norėjo) ir sumąstėme, kad metas apsilankyti Tado Ivanausko Zoologijos muziejuje esančiame visai pašonėje. Ir apsilankėme! Taip išsprendėme Lauryno bėdą, nes ten juk buvo žuvų, žinoma, tokių kokių jis niekada nepagautų. Muziejus - jėga, tik dauguma eksponatų jau kiek praradę spalvą. Didžiausią įspūdį man paliko skambanti nuostabi klasikinė kiek sovietinius multikus primenanti muzika imituojanti gamtą. Superinis fonas! Labai patiko maži iškamšų pilni terariumai, a le gamtos vaizdeliai, kažkodėl pykino prie gyvačių ir kitų stiklainiukų su bespalviais padarėliais. Apskritai, tai labai gerai mes ten laiką praleidome - buvo dėl ko paaikčioti, buvo dėl ko ir pasijuokti, nes Justė mane visada pralinksmina :) "Čia nesąmonė, čia viskas nudažyta, čia mus apgaudinėja!", "Einam pas gyvūnus, kuriuos galima glostyti!", "Pf, šito nebijočiau" "Bijotum, jei paukštelis būtum!" (apie kažkurį iš plėšrių paukščių). Dar niekaip nesupratom, kodėl kaikur lentelėse kur parašyta iš kur eksponatas, koks nors leopardas yra iš "Kauno Jėzuitų gimnazijos":)) ir juokėmės iš vienos mamos, kuri savo vaikams sakė, kad jei lies stiklus, tai už kiekvieną prilietimą mokės po dešimt centų:))
Dienos išlaidos: Švyturio "Baltas" 6Lt (idėjų generavimui), 3Lt muziejaus bilietui. Viso 9Lt!

O prieš pabėgdama pranešimo spaudai rašyt užsiminsiu, kad sutaupytus pinigus šeštadienį-sekmadienį išleisiu vienoje labai kultūringoje vietoje prie jūros:))

2009 m. liepos 14 d., antradienis

Prabėgtukas

Šiandien pramiegojau savo gerą ūpą geriems darbams ir nusiteikimą geriems žmonėms. Ir tada žinoma jau nebebuvo pieno rytinei kavai, nepažiūrėjau savo "modelių" (taip, juokitės, man anie patinka:]), padaryti maketai susilaukė šiokių tokių iš pažiūros smulkių pastabų, kurios visą mano darbą į nieką pavertė, ir aš antrą valandą popiet vis dar sėdžiu su chalatu, kuris daro mane panašią į mažą, mielą, metro septyniasdešimt aštuonių, susiraukusią mergaitę.
Bet ūpą atgauti man turėtų padėti atgauti Japonų parodos atidarymas, nemokamo kino seansas ir mintis, kad Kaune tikrai yra ką veikti!

Ir dar, kultūros vadybininkai tikrai reikalingi mažiems miesteliams - vakar kalbėjau su viena seniūne dėl žygio reikalų (rūpinuos, kad būtų kur miegoti, ką valgyti ir ką pamatyt) ir paminėjo, kad kultūros namai mus priglaustų, tik neaišku kurioje vietoje kai lis reikės atsigult, kad sausiems rytmetėlį prabust:)) pagailo man jos, nes pažadėjo pati mum bulvinių blynų iškept!!

2009 m. liepos 12 d., sekmadienis

Apie Varnius ir šiaip gyvenimą


Kai kalbu su žmonėmis, jaučiu, kad jie į mane žiūri kaip į iškritusią iš medžio, gyvenančią savo rūpesčiuos paslaptinguos ir šiaip kaip į vėjų fėją ir bijau, kad kartais tikrai ne geruoju aspektu. Nors, ar yra dalykų, kurių žmogui kuris kas kartą atbėga su kokia nors staigmena galėtum neatleist?:)
Paskutiniu metu mano gyvenimas yra tikrai gerokai pasikeitęs, labiau drebinantis, jaudinantis, tik nuo įvykių gausos ir man pačiai sukasi galva. Ir iš tiesų, aš visai džiaugiuosi, nes tikrai turiu apie ką mąstyti, apie ką svajoti. Šiais metais tiek tų mano vadinamųjų "pirmų kartų", jog nežinau ar tikrai man pavyks viską vėliau susiteminti.

O "Bliuuuuzoooo naaaktys" buvo jėėė ir tą įspūdį man paliko tai, kad pajaučiau aš to festivalio dvasią vos tik įvažiavus, nu taip natūraliai buvau excited ir viskas buvo džiaugsmo fabrikas!:) laikas skriete praskriejo, galybė seniai matytų ir niekada nematytų žmonių, kurie absoliučiai viskuo dalijasi, bliuzas skamba, palapinės cepelinus verda, kojos nori šokti ir šoka iki pat ryto, kompanija keičiasi ir visi džiugučiai, oras kaip ir visada, atradau stebuklingą penkių gurkšnių alų "Barry's", kuris virsta vandeniu, susisprogdinom padangą, bet juk varėm šventę švęst! ir šiaip maniakai visokie skambinėja ir rašinėja, bet taip ir turi juk būt. Džiaugiuos, kad buvau kiek reikėjo, matyt, vėliau jau būtų buvę per daug ir tikrai taip, "Bliuzo naktims"aš sakysiu "taip" ir kitais metais!

2009 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Kaip įgyti naujų kompetencijų?

Atsakymas į antraštėje užduotą kone retorinį klausimą: darbuotis projektuose, kur dėl taupymo ir laiko trūkumo sumetimų, funkcijoms atlikti trūksta žmonių. Reikia reklaminės afišos? Susimaketuok! Sėdi Dovilė, maketuoja sau su nauja optine pele už 16,99Lt, pranešimus spaudai rašo, su kalnu laikraščių bendrauja ir dar nervinasi dėl rūpesčių, kurie gobia jos pečius, dėl maršruto (už kurį kaip ir atsakinga) galutinio sudarymo ir biurokratinių problemų su tuo susijusių, atsakinėja į kalnus laiškų ir ir dar spėja pasidžiaugt faktu, kad rytoj su mamos botais važiuos į Bliuzo naktis! Aišku, labai labai anksti atsikėlus, kad spėtų išsiuntinėt strapsnius visiems, kurie laukia!

O šiaip tai iki mūsų projekto starto liko 15 dienų! :)

2009 m. liepos 7 d., antradienis

***


Aš esu karštakošė ir dažnai noriu kitų už tai atsiprašyti.
Ypatingai Mamos, sesės ir... Dariaus drauge su visais, kuriems vis tenka dalis mano Raganysčių.

Ir jei vis dar manote, kad labai lengva tai rašyti,- labai klystate.


Su geriausias linkėjimais ir puodeliu kakavos,
Dovilė

2009 m. liepos 6 d., pirmadienis

2009 metų liepos 6 diena

Visų pirma, sveikinimai su Valstybės Diena! Šia nuostabia proga, siunčiu Jums dainą.

Jei kažkas skaito va šitą va sakinį, tai turėtų žinot, kad stipriai džiugina mane, nes pastaruoju metu patiriu daug streso. Na, pavyzdžiui, sapnuoju, kad grėsmingai artėjančio Tūkstantmečio žygio metu mes valgysime tik čipsus ir grikių košę, kad mus sugels vietinės dzūkiškos bitės, o pikti dziedzukai vys iš savo teritorijos, lydimi bedančių bobulyčių, ir nebus interneto. Baikit juoktis - internetas žygiui yra gyvybiškai svarbus, todėl neturėt jo yra rimčiau už rimtą problemą!

Dar nesigyriau, kad savaitgalį važiuosiu į pirmąjį savo gyvenime festivalį? O taip, man ši vasara kažkokia nuotykinga:) Bliuzo naktys, here I come! Už tatai ačiū ponui Rimučiui, kad jo mašinytėj atsirado kairė kampinė sėdynė priglausianti mane šitam dideliam man įvykiui!

2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Apie dainų šventę

Aš asmeniškai protu nesuvokiu, kaip gimsta TOKIOS choreografijos!

Vakar vakaro radinys.
Sakykit ką norit, bet mūsų dainų šventės turi jėgos! *eina iš proto*

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Popietė Panevėžyje

Buvo tikrai labai fainai!
Įsėdau į autobusą su šortais, nors Kaune lietus kaupės kaip reikiant, bet Panevėžy buvo ultra siautulinga saulė ir Juta buvo tiesiog ragas! Šiaip kelionė praėjo gerai, neskaitant to, kad aš buvau per aukšta tam rytiniam mikriukui ir visaip susilanksčius tarp sėdynių riedėjau daugiau nei dvi valandas. Bet per kančias į žvaigždes!
Pats miestas man pasirodė labai gražiai iščiustytas, nes paskutinį kartą čia buvau... prieš kokius 8 metus, kai su klase važiavome į alaus daryklą. Panevėžys priminė kurortą net kažkiek, labai jau smagiai pagrindinės vietos atrodo - tvarka, švara ir visi pasipuošę.

Per porą valandų praleistų "Galerijoje XX" (Labai faina vieta su puikiu vaizdu), kur prie mūsų prisijungė kolegės, suvokiau, kad žmonės Panevėžy nuolatos pasirengę šventę švęst - visi labai labai pasipuošę gražiai, ypatingai populiari spalva buvo balta, todėl kartais paklausdavau ar trečiadieniais kas nors tuokiasi:) atsakymas buvo NE, tad širdy labai džiaugiausi, kad ir aš pasipuošiau šitai viešnagei, nes būtų buvę nejauku. Ne, nenoriu pasakyt, kad žmonės neskoningi, tikrai fainai ten viskas su stiliumi, visi labai gražūs, tvarkingi, tik jaučiasi, kad specialiai dabintasi šitam išėjimui, nes kažkoks stereotipas matyt vyrauja. Negalėjau akių atitraukt kažkaip nuo visuomenės, kuri vis suko ratus aplinkui. Pagalvojau, kad mitas apie tuos marozaičius, nes vos keli mokyklinukai tokie apsipešioję praėjo. Apskritai, mitai apie miestus yra velnio išmislas.

Paskui ėjom į Skaistakalnį pasibūt su akcijiniais muilo burbulais. Labai patiko man ten! :)
Viskas kaip ir būtų labai smagu, jauku, įspūdžiai kuo puikiausi, jei ne tie du apsimėtymai akmenim:D mestelėjo porą kartų, bet tie žmogiukai mėgsta pasireplikuot garsiai, tai galvoju, jog tai ir yra miesto piktybės problema. Vieną kartelį kažkas lipo ant kulnų, kažkaip būrelis jaunuolių, bet policininkai kaip tik riedėjo pro šalį dviratukais.
O šiaip tai čiotkas miestas! Dėkui Jutai, kad mane priėmė į savo šaunų būrį ir daug papasakojo apie vietos džiaugsmus ir liūdesius!

Tik nečiotkai yra gaut saulės smūgį per visas tas linksmybes, bet aš jau kaip nors:)

 
Blogger design by suckmylolly.com