2009 m. liepos 22 d., trečiadienis

Apie vieną ilgiausių dienų mano gyvenime

O taip, būta tikrai daug įvykių su galybe įspūdžių! Ilga diena - ilgas ir įrašas!
Šiandien dalyvavau pirmoje savo spaudos konferencijoje. Na gerai, ne savo, o mūsų projekto, kuris startuoja už trijų dienų, bet aš tikrai labai stengiausi, kad ji įvyktų! Labai labai nervinausi visą rytą, man jau taip būna, kad kai gaunu nors menkiausią viešą vaidmenį kame nors, baisiai pergyvenu, nes man labiau (pa)tinka likti už kadro. Tai ir vaikštinėjau ratais visa įsitempus, irzli, balta, nežinanti ko čia griebtis, reikli visiems iš eilės ir konkreti. Na, bet mokomės,- juk žmonės dirbantys kultūros srityje dažnai turi būti supermenai ir sugebėti viską, būti patyrę visko ir taip toliau, visi žinot.
Itin daug streso teikė mintis, kad nors išsiunčiau galybę kvietimų ir priminimų, niekas neatvažiuos. Jo dar daugiau pridėjo žinia, kad kai su išlygintais marškiniais išeidinėjau iš namų sužinojau, kad atvyks ir Kauno miesto meras, kuris nežadėjo atvykt o ir turėtų šnekėti paskutinis, bet pareiškė norą prabilti pirmas ir taip sujaukti mano konferencijos scenarijų :)) Tiesą sakant, šio noro aš nepaisiau, blogietė. Tada, atvykęs kolega pareiškė, kad neturėjo laiko galvoti kalbą, nors aš jam labai konkrečiai parašiau apie ką jam reikės šnekėti, o ekspromtininkas jis nelabai koks. Dar vėliau, žygeivių klubo atstovas pasakė, kad jis neis šnekėti, nes jis... informatikas :) nu nei juoktis nei verkti norisi, kuomet žmonės iš anksto praneša, kad dalyvaus, bet ateina ir išsidirbinėja. O man visai nejuokinga. Vėliau radosi savanoris. O tada, o tada buvo didžioji akimirka, kuomet atvyko trys žurnalistai, du iš jų buvo na, tarkim, dėl vaizdo, o tik vėliau atvykusi reporterė iš Lietuvos Radijo taip pavėlavo, kad vos spėjo pagriebti pagrindinius herojus keliems žodeliams. Atvyko ir laikinai einantis mero pareigas Marijampolės vicemeras, o ko paklausti aš jo nelabai turėjau ir kalbėdama pamiršau įterpti kažkaip iš tos visos įtampos, bet situaciją kiek išgelbėjau vėliau. Po visko, gerdama kavutę su visais ir bandydama užlaikyti merą, jaučiausi fantastiškai siautulingai, kaip numetus dvidešimt kilogramų ir šiaip su nuotaika, žvali ir lengva :) Na, o šiaip šnekėti buvo smagu, juk apie nuveiktus darbus ir dar smagia gaida :)

Lengvumo jausmą greit panaikino sekęs susirinkimas ir kiti moraliniai spaudimai iš šalies. Galvojau išprotėsiu, kai suvokiau kiek yra laiko ir kiek daug visko reikia nuveikti, su kuo susitikti, ką nusipirkti ir šiaip, kad jau finišo tiesioji :} Na bet nieko, priverstinio apsipirkinėjimo džiaugsmai vėl kiek stabilizavo situaciją. Nekreipkime dėmesio į tai, kad aš su marškiniais ilgom rankovėm (išėjau kai šalta buvo), o karšta kaip Sacharoje.

Ir taip, diena tuo dar nesibaigė! Po poros valandų vėl sėdėjau kitam susirinkime iš tos pačios operos, bet su kita sfera ir kiek kitais žmonėmis ir visai negalėjau susikaupti :) Data buvo pakeista ir.. aš negalėsiu dalyvauti ten, kur labiausiai norėjau per visus metus darbo! Visokios šyzovos mintys skraidžiojo, pradėjo skambinti visokie kitokie projektai su labai jau kvailai keistais jų vadovais, aš nesveikai norėjau valgyt, nes išėjau anksti ryte ir neturėjau laiko ir pinigų tam, o dar laukė daug svarbių klausimų ir, žinoma, kuprinės pasiėmimo ceremonija iš Nidos. Susirinkime išsikrovė telefonas, neatlaikęs įtampos ir dėmesio man :)

La grande journe

O DABAR, JUSTE, JEI SKAITAI, TAI ŽINOK, KAD NORĖČIAU TAU KĄ NORS NEGERO PADARYT,
nes važiuojant pasiimti kuprinės spec paskambinau tau ir paprašiau gauti adresą, kuriuo man reikia nukeliauti. Tai buvo NETEISINGAS adresas ir aš pasiklydau Šilainiuose. Ir pasiklydau ne šiaip sau, bet labai rimtai, nes:
1) mano telefonas buvo išsikrovęs su sunkinančia aplinkybe, kad visi numeriai yra telefono atmintyje, o tarp būtinųjų esančių sim nebuvo tų, kurių reikėjo. Juk niekada negali žinoti, kuris va šiandien bus tas ypatingai svarbus numeris, galintis tave išgelbėti.
2) Ta gatvė, kurios ieškojau pagal nurodymą turėjo tik nelyginius skaičius. Man reikiamas namas buvo lyginis. Vaikštinėdama valandą laiko supažindinau gal dvidešimt žmonių su faktu, kad jie gyvena ten, kur nėra namų su lyginiais numeriais, nors jie ten gyvena jau maždaug po penkiolika metų ir to iki šiol nežinojo :) maniau, kad pusė šilų mane buvo apstoję ir visi labai geranoriškai norėjo padėt, bet negalėjo, nes šilainiai yra tas rajonas, kur temstant niekas niekada tau nepasakys, koks namas yra šalia, ką čia apie tokią keistą aplinkybę kalbėti, kaip mistinis adresas ir aš visiems gražiai besišypsanti.
3) Niekas iš sutiktųjų negalėjo man padėti niekam paskambinti, nes man reikėjo identiškos nokia baterijos, o tokias turi tik keli modeliai. Perfect!
4) Piniginėje nebuvo nė cento, apie bankomatų paplitimą Šilainiuose aš tikrai nieko neišmanau.
5) Depseratiškai apsukus penktą garbės ratą su tokiu idiotišku jausmu, kad nemoku apsakyt, temstant, viename iš urlaganų rajonų, pamačiau jog, mano autobusas pravažiuoja. O tai buvo paskutinysis. Iki namų ~3km Vilijampole, o aš vis dar atrodau kaip iš spaudos konferencijos. Tik išraiška ne tokia happy.
6) Aplink nė vieno taksi, kurio bent galėčiau paklaust kame čia reikalas yra. Stoviu vidury šilainių su koše namo numerių ir nė vienu iš jų į tą pusę, negaliu niekeno paprašyt pagalbos, neturiu pinigų, nesveikai noriu valgyti, esu siaubingai pavargusi ir neturiu kaip grįžt namo.

Pamačiau vieną pasiklydėlį taksi, kuris mane pametėjo dar labiau gilyn į Šilainius, ale galbūt tinkamu adresu, nes gatvė galėtų kiek kitaip vadintis. Dykai :) Geriausias dėdė visoje dienoje, nors net pati nežinojau ar tai yra tai ko man reikia. Mane pasitiko kodinės laiptinės durys, tuomet savęs klausiau, kas dar man galėtų nutikti? Visgi, pavyko kažkur kažkam paskambint. Tik vis nepataikiau į reikiamą butą ir jau galvojau, kad ta moteris mes pro langą ką nors į mane. Žinot gi, kai jau nesiseka, tai nesiseka ir esi tos valandos ponas idiotų idiotas. Kai pagaliau skambinau į duris, nuoširdžiai meldžiausi, kad būčiau ten kur reikia... ir buvau! Po "labas" sekė pasakymas, kad tavo namų ieškau jau daugiau nei valandą laiko ir visos jau išvardintos priežastys. Ir krūva netikėtų ašarų, per kurias nepavyko padoriai paaiškint situacijos.
Neatsimenu, kada paskutinį sykį verkiau. Nidai teko glostyt mane kol pavyko susiimt, kažkoks nenormalus beviltiškumas apėmė, nes dabar esu kelionės tiksle, BET kaip man iš jo išsikrapštyti? Atsiminkime sunkinančiąsias aplinkybes apie piniginę ir bankomatus.
Dar pasiskundžiau turputį Monikai, vėl truputį kūkčiodama, nes nu situacija tikrai buvo man apgailėtina, ir galop ačiū broliui, kad netyčia buvo namuose, kad mane pasiėmė iš tos baisios vietos, kur atrodo, kad kiekvienas praeivis tau kažką negero padarys, ir pakeliui tyčiojosi :)

THE ZAPPY END

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com