2009 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Apie filmus su kitokiais blogiečiais


"The Fall"
Nežinau kodėl taip ilgai atidėliojau peržiūrą - filmas man paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Spectacular! Tiesiog nepakartojama! Vienareikšmiškai, vienas iš geriausių mano matytų filmų.
Tai istorija, kurioje realybė meistriškai maišoma su fantazijų pasauliu. Jį lydi įspūdingi kostiumai, tiesiog fantastiški, neapsakomi reginiai, kurie taip pribloškia, kad norisi stabdyti kadrą ir įsižiūrėti, visa ta magiška choreografija, bei taip nepaprastai gražiai, jautriai atskleista vaiko pasaulėžiūra. Nepaprastai puiki idėja.

Pagrindiniai veikėjai atstovauja du skirtingus pasaulius: suaugusiojo ir vaikišką, tam tikra prasme gėrį ir blogį, nes Rojus viską mato per pesimistišką kampą, o Alexandria taip, kaip į pasaulį žiūri nesugadinti vaikai. Nustebino nuo pat pradžių lydėjęs labai šiltas ir pagarbus jų tarpusavio santykis, nors jie taip labai skiriasi savo amžiumi, patirtimi, motyvais. Senokai nemačiau nieko panašaus.
Sekamoje Pasakoje vis susikerta veikėjų požiūriai, nes Rojus vis veda ją lydimas savo skaudžių išgyvenimų, o tai vaikui yra svetima. Visada šyptelėdavau, kai Alexandria su savo mielu akcentu netikėtai pakeisdavo jos eigą, atrasdavo visas logines spragas, nors lyg ir norisi šiame filme prieš jas užsimerkti - juk stebime Pasaką. Apskritai joje viskas buvo labai paprasta: paprasti, bet didingi dialogai, elementarios mizanscenos, riboti veikėjų veiksmai, lyg ir statiška, bet viskas taip, kaip būdama maža įsivaizduodavau, tikrai ne labiau pompastiškai, nei tai buvo perteikta. Visas tas paprastumas mane tiesiog papirko, nes niekaip negalėjau to tikėtis.
Įstrigo ir tai, kad mirtis šiame filme yra prasminga ir labai estetiška.
Apskritai, šis filmas turi net kelias pabaigas ir man tai pasirodė pagrindinis jo minusas: siužetas vystomas dviem linijomis, o dar ir veikėjai turi savo istorijas. Tačiau pačios Pasakos pabaiga buvo Dieviška. Nuostabu yra tai, kad žiūrovui čia leidžiama susikurti savo viziją kaip maždaug ji galėtų baigtis, bet scenarijus čia nustebina. Ir šauniausia tai, kad galop sprendimas, ko gero, patenkina visus, o taip dažnai nebūna. Jautresnės merginos tikrai gali išsiverkti, bet tos scenos nėra perdėm sujautrintos, nuo pat pradžių esi pripratinamas prie tam tikrų Dalykų svarbos.

Bėgant titrams aš pagalvojau, jog tai buvo nuostabi pasaka suaugusiems ir tuo pačiu nepaprasta odė kaskadininkams. Tai vienas iš tų filmų, kurie kažką palieka viduje.

P.S. Pabaigoje "Coca-Cola" labai gražiai pasireklamavo. Šyptelėjau:)


O "Inglorious Basterds" mane privertė nueiti į kino teatrą, jau beveik buvau pamiršusi kaip ta vieta atrodo. Mano akys buvo didelės didelės žiūrint šį filmą. Didelės didelės didelės. Įspūdinga - KERŠTAS skambant klasikinei muzikai!
Penki filmo skyriai persmelkti neįprastu noru atkeršyti, mane privertė juoktis, baisėtis ir stebėtis genialumu, o po visko kone tuščioj salėj ploti. Man patiko kuriama įtampa, atidirbtos detalės, juodas humoras ir tos gražios moterys. Na žinot gi, Tarantinas :))
Ar tai buvo WWII vesternas? Man tai įdomiausias filmas nacių tema, kokį esu mačiusi. Neįtikėtina istorijos interpretacija, juk jau taip esame pripratę prie slegiančių, širdį virpinančių žydų istorijų, o ką matome čia? Kerštą. Akis už akį, dantis už dantį, brolau. Ir manęs visai nevargino visi kraujai, šaudymai, gaudymai, ilgi dialogai, trumpas Pitto pasirodymas nenuvylė, nes ne dėl jo aš į kiną ėjau.

O ėjau dėl jos:)

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com