Vieną vakarą nuo kolegės M. gavau trumpą nedaug informatyvų laišką, kviečiantį į "Kadro" kino meno akademijos mokymus Kaune, o programoje aptikau, jog spalio 14 dieną, 16.30h vyks filmo "
Dingę atgimti" premjera, kurioje dalyvaus filmo kūrėjai, bei mano gerbiamas dėstytojas G. Jankauskas. Kadangi pastarasis Kaune garsėja kaip gero kino propaguotojas, o ir lietuviško kino judėjimą aš labai gerbiu, įvertinusi visus gerus ženklus nutariau apsilankyti, juolab, kad peržiūra vyks Romuvoje, o ir dalyvavimas nemokamas. Skamba lyg kokia pasaka - daugiau tokių renginių!
Nedaug likus iki renginio pradžios atvykome į kino teatrą. Čia mus maloniai pasitiko mergina kažkodėl klaususi iš kur atvykome, užregistravusi, aplink būriavosi daug žmonių. Pakalbėjome su M. kad džiugu, jog ne vienos salėje sėdėsime. Patekę į salę net nustėrome - lyg koks tai privatus vakarėlis, labai daug mokyklinio amžiaus jaunimo, kažkokia paskaita, apie kurią mano programoje nebuvo nė žodžio, kažkas kalba per mikrofoną, skatina pirkti knygas ir praneša, jog filmą matysime dar po pusės valandos. Visdar nevisai suprantome kur esame, ar tai čia, kas čia vyksta, lyg tai ekskursijos mokinių rinkosi, bet tai gražu juk jei šie savo noru atkeliauja lietuviško kino žiūrėti. Prieš pat seansą salė visiškai prisipildė, man teko persėsti kitur, mat jaučiau, jog jei sėdėsiu ten, tai matyt filmo metu nukentėsiu nuo viršutinės eilės žiūrovų, klegesys aplink buvo toks, kokio jau nebeatsimenu, bet nieko aš ten dėl to kaltinti negalėjau, juk aplink praktiškai tik moksleiviai. Truputėlį susierzinau, kuomet klegesys nenutilo net kino kritikui pristatant filmą, dėl ko labai gaila, jog NIEKO negirdėjau. O informacija, ko gero, būtų buvusi labai naudinga.
Pirma dalis. Mus pasitiko titrai, jog juosta kino studijos "Kadras", bei prierašas, kad tai projektas "Nelik abejingas". Tuo metu aš pagalvojau, jog tai ko gero bus apie prevenciją ir šiek tiek nusivyliau, nes, būkim atviri, dažniausiai jie būna tokie dirbtini ir vargingi, ypatingai visokių saugaus elgesio mokyklų ir toli gražu nieko neapsaugo nuo jokių narkotikų ir kitų dalykų. Na, bet juk nereikia būti pesimistais, palaikyti lietuvišką kiną reikia, jaunus kūrėjus juolabiau!
Pati pirma dalis buvo smagiai skurdžiai menko biudžeto, kuris akivaizdžiai rėžė akį, su itin statiška vaidyba, bet dėl to kaltinti nieko negali, juk lietuviškam kinui visuomet trūko ir trūks pinigų, o ir filmas juk neprofesionalus, vaidina labai jauni žmonės. Siužetas sukasi apie problemišką vaikiną naujoje mokykloje, kyla asociacijos su mielu serialu "Neskubėk gyventi". Tačiau nuo pat pirmųjų minučių su M. ėmėme kraupti, nes neprofesionali čia pasirodė ne tik vaidyba, bet ir veikėjai kalbėjo itin grubia lietuvių kalba, žanras lyg tai tam tikra prasme komedija, tačiau tie pokštai tokie.. na, neprevencinio filmo tipui, nes juoktis čia skatina iš tokių dalykų, kurie tikrovėje kelia šiurpą, o juoko esmė, kad
filme pasakė tą frazę. Filmas apie realybę, bet siužetas pilnas dalykų iš fantastikos srities. Negana to, jo metu nepilnamečiai aktoriai labai laisvai rūko, vėliau užtraukia žolės ir ima regėti... aplink stulpą šokančią mokytoją. "Na, į kraštutinumus pasuko autoriai jau pirmosiomis minutėmis"- kilo mintis. Ok, filmas apie tikrą gyvenimą, bet kažkaip pernelyg tiesiai kalbama apie viską, itin grubiai. Baisiausia man buvo tai, kad aš visokio to kino mačius, visokių metaforų, vertybių, nuolat galvojau apie tai, kurioje vietoje man bandoma parodyti, kad tai ką man rodo yra negerai, juk pati žinau, kad šitaip yra, galiu ir kieme pamatyti, o aplink mane sėdinti tikslinė šio filmo auditorija, kuri toli gražu, reikiamo vertybių bagažo neturi ir net nesusimąsto apie tai. Tiesa, aktorius R. Šimukauskas lyg ir nusifilmavo monologe apie narkotikų žalą, bet herojai, kuriems tuo metu tai buvo skirta akivaizdžiai išsityčiojo iš tų paistalų. Em... ar tai prevencija? Salėje buvo chaosas, nusispjovimų į mokslą, žolės pūtimų palaikymas. Juk bendraamžiai daro tai, ką ir mes ir kino ekrane - jėga. O į kėdę man labai kultūringai pusę filmo įkyriai stukseno su batu maždaug šešiolikos metų mergina.
Scenarijaus vingrybes neiškentusi ėmė aptarinėti ir M., kuriai tai nebūdinga. Nemeluosiu, jog pakraupau ir norėjau palikti salę jau po pirmosios dalies, bet visgi buvo tikrai įdomu, o koks gi bus moralas filmo gale? :) Titrų pabaigoje pribloškė tai, jog juostą remia Švietimo ministerija, kultūros rėmimo fondas ir t.t.! Tai dabar taip šviečiame jaunimą:) Žiūrėti dar liko 60min.
Antra dalis. Tiek operatoriaus darbas, tiek vaidyba, scenarijus žymiai pagerėjo, akivaizdžiai daugiau lėšų ir šiaip patirties gavo kūrėjai ir aš kiek nurimau - daug smagiau žiūrėti. Tačiau šioje dalyje akis badė ir toliau girdima kalba, kurioje nedaug trūko, jog būtų prabylama rusiškais keiksmažodžiais, bet apsiėjo su "
žertva tu". Dalyje atsirado atviras alkoholio vartojimas, su visai ne vandeniu viduje, užuominos į moterišką meilę, atviri narkotikų pirkimai ir vartojimai, pasityčiojimas iš literatūros: "
Ką čia skaitai? Tik nesakyk, kad Salomėjkę?", "
ne, šūdas juk" :) džiaugės mano širdis toliau, ypač tuomet, kai auditorija tiesiogiai reagavo į tai "čia tai geras!" šūksniais, jau nekalbu apie scenarijaus liapsusus, vaidybos subtilybes, kurie išplėstų šį įrašą iki begalybės, tiesiog pati žinau, jog tobulo nieko nebūna, nereikia teist, čia esmė juk prevencija, kuri skatina jaunimą elgtis taip, kaip rodo filme. To akivaizdus įrodymas buvo scenoje, kuomet Jorio tėvas neradęs sūnaus lovoje nervingai trinktelėjo kumščiu. Spėkit, ką darė auditorija kitas penkias minutes? Trinksėjo kumščiais! Stebint visa tai, visos kitos itin grubios klaidos ryškiai nusblanko.
Žmonių salėje vis mažėjo ir man buvo džiugu, kad publika yra sąmoninga - ne aš viena čia nesusipratus:))
Trečia dalis. Filmas imtas filmuoti profesionaliai, kas tikrai buvo labai malonu žiūrėti, muzika įsijungdavo laiku ir vietoje, ėmiau jaustis kaip rimto kino peržiūroje. Čia būta daug nepilnamečių klube, apsikabinusių alaus bokalus ir... atviro smurto! Taip taip - Joris jėga
davė į snukį vienam asilui, lindusiam prie panelės, kurios jis turėjo atsiprašyt, bet neatsiprašė! O po to ovacijas sukėlė blogiukų "
ką tu seni žiūri" ir trenksmas Jorio tėvui po kurio kokias keturias sekundes ekrane buvo balta. Trenkė jie už nieką, režisūrinių sprendimų tam logiškai paaiškinti nebuvo :) "Dingę atgimti" esmė buvo, jog vaikinas pabėga nuo viso to blogo pasaulio, bet panagrinėkime kokias priemones tam pasirinko išrišančioje scenoje: smurtą. Reikia primušti tą, kuris trukdo atsiprašyti merginos, kurios jis taip ir neatsiprašo. Reikia primušti tą, kuris bando kažką padegti ir būtinai su trenksmu, pakasa jį po sniegu. Apie logines spragas vėl gi nekalbu, neteiskim scenaristų, tai nublanksta prieš realybę, tiesiog skatinančią nelikti abejingu visam blogiui :) o devyniasdešimties minučių filmo moralas pribloškia savo trumpumu ir aš negalėjau pamesti klausimo iš galvos "ar šis filmas bus naudojamas edukaciniams tikslams?"
Esu atvira, mane pribloškė tai , jog jauni žmonės kuria tokius žiaurius prevencinius filmus, tokius grubius, kuriuose niekas nėra teisinama, iš švietimo yra tyčiojamasi, o apie gyvenimą be alkoholio, tabako, narkotikų, smurto net nekalbama. Kaip šis filmas sugebėjo gauti finansavimą?
Po to sekė aktorių padėkos ant scenos. Na, jauni jie, susijaudinę, nelabai turėjo kam padėkoti :) ir buvo galima pabendrauti su kūrėjais. Pirmas klausimas iš salės buvo "ką rūkėt?" - "arbatą". Fanai klasiokai ir draugai plojo atsistoję, glėbesčiavo ir sveikino.
Su M. priėjome prie studijos vadovo pakalbėti, nes mintys tiesiog netilpo galvoje. Uždaviau minėtąjį klausimą apie edukaciją. Džiaugsmingai išgirdau, jog filmą platina mokytojams, mokykloms kaip edukacinį ir mus pakvietė į kitos savaitės kito filmo kastingą, nė neįtardami, kad mes norėtume tiesiog padiskutuoti apie ne tokius gražius dalykus, kaip pagyros. Jau žiojausi klausti šio to daugiau, bet M. žinodama mano smagų būdą nutraukė mane ir paklausė to paties tik mandagesne forma: ar nemanote, kad atviras alkoholio vartojimas (nekalčiausias dalykas filme) gali būti tiesiogiai suprastas kaip teigiamas dalykas moksleivių? Sekė akivaizdi nepasitenkinimo banga, jie rodo tikrąją realybę, ko mes čia nesuprantame, juk dabar daug žiauresnių filmų rodo ir va laimėjo apie alkoholikus filmas neseniai. Stato, bet tie filmai nevadinami prevenciniais ir nėra skiti švietėjiškiems tikslams. Ir labai norėjau paklausti, ar kalbėjusi ponia žino, kiek vidutiniškai vaikų iš klasės apsilanko nekomercinio kino festivaliuose ar peržiūrose t.y. kiek iš jų supranta kino metaforas ir tai, jog ne alkoholizme yra esmė, o atskleistame charakteryje, pagrindinėje filmo mintyje? Vienetai, o visi kiti pasaulį priima tokį, kokį jį mato. Gyvenkime ta realybe, kurią mums rodo ekrane, kas gi čia blogo? :)
Po pokalbio jaučiausi kažkokia neišsivysčiusi. Tai, kad filmas skirtas nepilnamečiams moksleiviams ir tai, jog tai kūrė jų bendraamžiai, mane tiesiog pribloškė. Tai yra sveikinama, tuo džiaugiamasi ir linkima sukti daugiau.
Ir nesistebiu po to, kad lietuviai ima rinktis necivilizuotus būdus konfliktams spręsti.