2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Geriausi linkėjimai mikroautobusams


Taip jau šią spalio popietę nutiko, kad mane tiesiog nuvylė skurdus Kauno viešojo transporto tvarkaraštis centro kryptin ir turėjau griebtis kraštutinių priemonių - keliauti į tikslą mikroautobusiuku. Tai buvo taip nuostabu ir nepamirštama, kad iš karto atsiminiau, kodėl jų taip neapkenčiu.
Atbėgau į stotelę, kad tik nepavėluot, kad tik nepravažiuotų, atsistojau ir tykau kada Jis pasirodys. Iš toli pamačiau 54 lainerį, skriejant link manęs. Pamojau. Jis net nepristabdė. Nervingiau pamojau lekiant prieš pat mane su klausiančiu žvilgsniu. O, stabdo! Bėgau su kulniukais šimtą metrų ir dar mane aprėkė, kad pats iš pakankamo atstumo nematė, jog stabdau, nu, negalvokit, kad nesu mikru važiavus ir nežinau kaip stabdyt reikia. Na, nieko, išklausiusi visa, ką man norėjo pasakyti, mandagiai padėkojau, kad sustojo (kitaip tariant, teikėsi sustoti) ir klestelėjau patikusion vietelėn. Kartais galvoju, kad esu tiesiog per mandagi su žmonėmis.
Man, ko gero, labai pasisekė įlipt į pavyzdinį lainerį, nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad mikroautobusas nėra labai tvarkingas - visur po kėdėm mėtėsi visokiausi dalykai, buteliai, neaiškios milžiniškos dėžės, na kaip kokiam darbiniam statybininkų mašiniuke. Kukliai sau sėdžiu, laikausi. Kratė kaip reikiant, maždaug gazas - stabdis - gazas - stabdis - gazas - daug gazo - posūkis - stabdis - gazas. Vūūūhū, gerai, kad beveik nieko nevalgiau prieš išeinant, nes jaučiausi kaip malka, bulvių maišas ar plyta, na, be jausmų ir su potvirčiu svorio centru. Džiugu, kad dar žmonių mažai buvo, tai nereikėjo perdavinėti pinigų ir atlikti kitų ritualų, būdingų šiam transportui kas gana užknisa. Užknisa ir vairuotojai, kurie ryškiai kaip mes darbe mėgdavom sakyti "apsinuodiję" bendravimu, taigi, gali sugadinti tau nuotaiką vienu žodžiu, nes kažkas tą dieną pasirodė netobulas - žmona nesutepė sumuštinio, močiutė neuždarė durų, kažkas davė tiek pinigų, kad nesupranti kiek grąžos reikia atiduoti ar kažkokia merga nepraleido sankryžoj. Trumpiau kalbant, tai ta stadija, kai nekenti savo darbo, nekenti žmonių už tai, kad jie yra.
Na, kad vietoje atsidūriau gan greitai yra faktas, bet išlipau aš anksčiau, nes nebenorėjau riedėti toliau ir perlipau į kaip tik šalia važiavusį autobusą. Dėkoju vairuotojui, kad per garsią muziką mane išgirdo iš pirmo karto, sustojo, tad padėkojau.

Aš tikrai dievinu autobusus. Tikrai, su visais jų pliusiukais ir minusiukais:) Sau žadu ir žadu parašyti odę viešajam transportui, bet neprisiruošiu dėl dievai žino kokių priežasčių. Tokie potyriai vis man sukirbina sąžinę.

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com