2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema"

Šis negražus rytas prasidėjo, regis, kaip visuomet: atėjus reikiamam laikui pramerkiau akis, nusišypsojau, pamerkiau kairę (kitos nemoku) akį pasauliui ir ėmiau katiniškai rąžytis. Visai netrukus pajutau kaip mano žavus ir mielas pasaulėlis smarkiai susiūbavo, o tuoj po to sugavau save skaičiuojančią įtrūkimus lubose, savanaudiškai galvojančią apie negražius dalykus, kaltinančią pasaulį nebūtais dalykais ir klausiančią visų tų Dievus taip varginančių retorinių klausimų.
"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema", - pagalvojau aš, ir savaime nustačiusi kankinės miną ėmiau skęsti pirminės reakcijos sukeltame skaudulyje.
Po kurio laiko stebint, kas naujo ant mano lubų, įsijungiau kone pačią gerietiškiausią muziką Žemėje ir ėmiau mąstyti, kodėl mano pasaulyje šitaip nutiko ir ar nėra kitos išeities. Suvokiau, kad viskas logiška ir gera ir, kad šiuo atveju man belieka džiaugtis Dalykais, kuriuos turiu dabar ir čia. Juk gyvename vieną kartą. (Baik graudentis, Dovile, juk tau tai nebūdinga *susiima į nagą*) Paskutiniai keli mėnesiai vadovaujantis šiuo moto buvo kaip reikiant pašėlę ir dėl visko aš jaučiuosi labai Laiminga.

Apie gerą vidurdienį (suskaičiavusi visus įtrūkimus lubose) pajaučiau, jog esu pasirengusi toliau šypsotis žmonėms. Rytoj bus pašėlusiai gera diena, nusispjaunant į visokias konferencijas ir kitas sąžinės karpas, o šįvakar juk eisim į Šokio ir gyvos muzikos projektą TAIP.
Neskaniai papusryčiavusi, paskubomis išsiruošusi išėjau pavaikštinėti prieš paskaitas. Nesvarbu, kad lijo, juk jau sakiau, kad šiandien negraži diena, absurdiška būtų tikėtis, kad ims ir nušvis man saulė (MAN, dievaži, reikėtų nustoti laisvalaikiu sukti pasaulį aplink save). Paskaita ir damos man savaime kėlė ūpą, o neskanią pusiausvyrą palaikė įvykiai iš Atsakomybių temos, apie kurią rašiau anksčiau. Galiausiai vėl pasidarė klaikiai liūdna, nes kilo mintis imti va ir pasiduoti prieš savo svajones, mat per sunku man darosi. Ačiū, Mo, kuri paklausė kokio velnio aš papiktėjau paskaitų eigoje ir truputį paprotino. Manau, jog šiandien man tereikėjo preteksto truputį prasprogti ne ten, nors kita vertus, su kantrybe man tikrai ne kas pastaruoju metu. Savanaudiškai keiksnoju vaistus, kuriuos geriu, kad jie veikia, nes aš tiesiog trokštu vėl būti išsiblaškiusi, lengvabūdiška ir labiau vėjavaikiška kaip prieš kelias savaites, o čia mat atmintį, smegenų veiklą ir dėmesio sukoncentravimą pagerino. Oh well, dabar daugiau laiko lieka susikoncentruoti į asmeninio gyvenimo problemas.

Ironiška, spektaklis man nepatiko, nesupratau kažko, o pagal nuogirdas ir koleges buvo aišku, kad to paties neįkirto ir nemaža dalis publikos, vadinasi, problema ne manyje. Vėliau nutiko dar keletas šaunių gyvenimiškų dalykėlių ir desertui Likimas metė į mane akmenį - itin ramiai, lyg to ir būčiau tikėjusis sutikau žinią, kad rytojus mums nieko gero nežada. Kaip ir visas likęs savaitgalis bei mano kita savaitė.

*išjungia tą ramią muzikytę*
Užteks.

2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Apie popietę mėginant respiratoriaus galimybes

Gyvename kiaulių gripo inkubatoriuje kur TV3 kelia paniką savo socialinėmis kampanijomis, mokyklos vaikų džiaugsmams uždarytos, o studentai (kaip visada) pripažįstami ne žmonėmis, todėl jokių čia karantinų jums, nors sėdime auditorijose po kelis. Niekam nepaslaptis, jog kol viena pusė Lietuvos serga, kita - daug ir aktyviai geria, imunitetą dezinfekuoja. Na, o aš šiandien nutariau išmėginti vis populiarėjantį būdą apsisaugoti nuo visuotinių bacilų - nusipirkti ir užsidėti respiratorių ir pažiūrėti ar tai padeda, bei kaip į tai reaguoja aplinkiniai.

O dabar apie viską nuo pradžių:
Šiandien su ištikimąja bendražyge J. nutarėme pasielgti visai neprotingai ir užsukti pas kiauliagripiais užsikrėtusius kolegas į svečius, bet susipratome, kad gal per daug rizikuosim sveikatėlėm tad užėjome į vaistinę, kur entuziastingai pasisveikinę, dar entuziastingiau ir su didžiom šypsenom paklausėme ar turi jie respiratorių. Mūsų džiaugsmui jų vasitinėje buvo ir sumokėję po 49ct/vnt nusipirkome žaliai baltas kaukes.
Mes nebūtume mes, jei įlipę į troleibusą staiga nesumąstytumėm, kad va čia va yra tikrojikiauliųgripobacilųirštva ir demonstratyviai neišsitrauktume savo pirkinių palydėdamos komentarais kaip svarbu turėti tokį daiktą.

Užklupę jausmai užsidėjus respiratorių:
Mama, man karšta su šituo daiktu!;
Jaučiausi truputį kaip nindzė;
Po kelių akimirkų suvokiau, kad neitin daug matau;
Šiaip jaučiausi paslaptinga, kaip kokia musulmonų moteris, kur veido nesimato ir nori nenori pradedi pasitelkti savo įgimtą žavesį;
O šiaip būsena jau apsipratus buvo panaši į tą, kai tu esi su akiniais nuo saulės ir jautiesi visoks šaunus ir kietas.

Kaip į viską reagavo žmonės troleibuse?
Dalis stebėjusių mūsų demonstratyvų respiratoriaus aktą suprantingai palaikė, maždaug jojojo reikia saugotis!, kiti ganėtinai baugiai žiūrėjo į mus, lyg į panikos skleidėjas, visuotino pavojaus ženklus ir norėjo atsiriboti. Linksmiausia buvo su tais, kurie sėdėdavo užsisvajoję ir taip lyg tarp kitko atsisukę žiauriai nusigąsdavo. Ir naujai įlipę keleiviai arba baisiai išsigąsdavo arba sunerimdavo mus pamatę. Bet buvome baisiai geraširdiškos, daug juokavome ir juokėmės visaip, kad no worries people! :)

O tada mes ėjome į maximą apelsinų ligoniams pirkti:
Eiti su respiratoriumi ant veido yra ne taip jau paprasta. Na, dėmesio sulauki tikrai daug, bet dalį jo gauni dėl to, kad nematai nieko kas po kojomis dedasi. Maximoje sukinėtis tarp lentynų ir daiktų buvo nelengva, nes nu rimtai nieko nesimato, atsiplėšti maišelį buvo sunku, surasti rankinėje piniginę taip pat. Bet užtai eilėje kokią diskusiją sukėlėm! Stovime mes sau ramiai jaunosios nindzės, plepamės, truputį juokiamės ir staiga močiutė paklausia kur dalina šitas kaukes. Prie jos mikliai prisijungė 5 poros klausiančių to paties tetų akys iš gretimos eilės. Turėjome visoms nuosekliai papasakoti kur pirkome, kiek kainavo iš ko čia padaryta, kiek laiko tarnauja ir kitus panašius dalykus! Sakė, kad įdomu ne dėl gripo tai močiutei, o dėl to, kad kai skalbia chemikalų prisiuosto. O po to neaišku kodėl iš mūsų juokėsi kasininkė.

Praeiviai kažko baidėsi mūsų, kaukėtųjų damų, o vaikai klausinėjo mamų kuo mes infekuotos, kai keliavome link vizito tikslo. Einant į laiptinę, tiesiog baisiai išgąsdinome moterį! Čia buvo truputį juokinga ir netikėta, o lipti laiptais į ketvirtą aukštą su repsiratoriumi ant veido nėra taip paprasta. Rimtai!
Dar keletas minusų, kuriuos pastebėjau: baisiai sunku užpuolus netikėtam kosuliui greitai apsispręsti ar kosėti bet kaip ar nusiimti kaukę ir tik tada. Rūkančiam žmogui neturėtų būti malonu dėvėti respiratorių po cigaretės. Rašyti sms yra sunku, nes telefoną reikia kelti iki debesų, jei nori matyti ką darai.
Ir išvis, neįsivaizduoju kaip chirurgai gali dirbti su šiais daiktais :)

Tai tiek potyrių šiam kartui, rytoj eisime bauginti universiteto!

2009 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Ei, atėjo metas nusišypsoti!

Pagaliau pagaliau pagaliau kartu su bendraminčiais (linkėjimai Jums!) susėdę nuveikėme keletą šaunių dalykų ir šią minutę aš labai labai džiaugiuos galėdama pagaliau Jus visus pakviesti į Kauno Flashmob akciją "Ei susitikime nusišypsoti!"


2009 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Paskutinių dienų atradimai/pasiekimai/panorėjimai

Atradimas numeris vienas:

Pasidariau jautri fiziškai. Esu viena iš tų medžių, kurie nebijo kutenimo, neklykia, jei pakliūva į beprotiškai netikėtą, truputį pavojingą situaciją, o jei išsigąsta, tai dažniausiai neparodo, o tik vėliau ramiu balsu pasako "nerealiai čia išgąsdinai!". Tai laikiau vienu iš savo trūkumų. O dabar tai tik pakutenk reikiamoje vietoje, tuoj susiriesiu į kamuolį ir kikensiu iki nebegalėjimo arba iš anksto rėksiu, kad būsiu gera, prašau, nereikia, pasigailėkit pone!

Atradimas numeris du:
Grįžtu namo. Įsijungiu savo mažąjį draugą HP ir matau... Tai. Ačiū, sese, tu turi humoro jausmą! Kikenau kokias tris minutes negalėdama patikėti.

Atradimas numeris trys:
Iš kažkur pas mane užklydo neaiškios kilmės Didžiosios Nuotaikų Kaitos ir todėl Dovilė netikėtai pavirto panele Ragana, kuri nesupranta juokų ir yra nei šauni, nei faina. Damos, ar turit kokį šaunų patarimą ką man daryti?

Atradimas numeris keturi:
Kai viduryje rašymo nutari pakeisti pranešimo stilių, netikėtai pasikeičia ir visa jo nuotaika ir tu jautiesi daug geriau!

Pasiekimas. Tik vienas.
Absoliutus pasisekimas kurso vakarėlyje headbanginimo kategorijoje. Truputį sprandą skauda dabar, bet užtai kaip smagu buvo!

Panorėjimas:
Nenustoti džiaugtis ir šita nuotaika bei daugiadiene drugelių puota skrandyje išgyventi ateinančią žiemą. *Skambina ponui Dievui ir tariasi dėl pavasario atvykimo laiko, pažadant gerus mūsų darbus ir solidų honorarą*
Ir dar vienas mažutėlis:
*Stipriai užsimerkia ir suspaudžia kumštukus* Noriu, noriu, noriu... kad viskas būtų gerai.


:)
Reziumė:


2009 m. lapkričio 17 d., antradienis

CV rengimo ypatybės

Prispyrė mane reikalas pagaliau susitvarkyti gyvenimo aprašymą su didžiu tikslu pradėti derybas dėl praktikos vienintelėje trokštamoje įstaigoje, nes jei ne - teks pavasarį kandidatuoti į Erasmus ir, jei pasisektų, išplaukti į tarptautinius vandenis. Bet aš labai labai noriu Lietuvoj! Ale ne apie tai čia šįvakar :)

Rengti CV - turėti milijoną sąžinės priekaištų sau pačiai. Žmogaus socialinę tapatybę lemia tai, kuo jis laiko save ir tai, kuo jį laiko kiti, ar tai sutampa. Na, bet nemoku aš į save ir savo darbus iš šono pažvelgti, nežinau kaip nepamažinti, kaip neperdidinti dalykų. Neesmė, kad CV yra ne tiems žmonėms, kurie galėtų apie tai man papriekaištauti, bet man pačiai ir įstaigoms, kurios galbūt manimi domėsis. Todėl susidūrė Dovilė su egzistencinėm problemom, kurias mėgina spręsti jau antrą vakarą - kaip objektyviai pažvelgti į save, kad jausčiausi verta to, kas parašyta?
Su darbo patirtim ir kompetencijomis lyg ir susitvarkiau, bet tebėra visos kitos Ypatingos Probleminės Sritys: Socialinių, organizacinių, techninių gebėjimų ir kompetencijų apibrėžimas. Sėdžiu, žiūriu į ekraną, galvoju komunikabili aš ar nelabai, iš ko galima čia taip spręst, kur skaitosi, kad įgyjau visų tų kompetencijų :D
Jei kas nors gali pasiūlyti man pagalbą, labai nuoširdžiai lauksiu! Niekam tikę visų perrašyti, nurašyti CV pavyzdžiai man netinka;]]

2009 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Apie laiką ir Likimo dovanas

Vakar buvo viena iš dienų, kurias norisi įsidėmėti iki mažiausių smulkmenų, saugoti, branginti, kad niekada niekada nepamirštum.
Žinoti, kad tikrai turi priežasčių džiaugtis viskuo, o ne ieškoti pretekstų nusišypsojimui ar suradus slėptis, baidytis, yra kažkas neį(pa)prasta. Nežinau už kokius gerus darbus man visa tai, bet esu labai dėkinga savo Likimui.

Man laikas atrodo dviveidis - mėnesiai skrieja lyg pro šalį, pavienės dienos pralekia lyg gražaus filmo kadras, tepespėju titrus perskaityti, bet skaičiuojant dienas į ateitį, viskas atrodo ilgu, tolima ir gal net šiek tiek baugu. Matyt, tokia gerų dalykų kaina, bet apie tai galvodama vis prisimenu, jog laimingi laiko neskaičiuoja.
Būna, kad sėdi žmogus ir mąstai, jog iš žmonių, aplinkos ir kasdienos dar norėčiau kada nors šio, šio ir šio Laimingam gyvenimui. Paskutiniu metu galvoju, kad šie metai man yra tokie Ypatingi, davę man tiek daug, kad aš nebežinau ar man dar kažko reikia. Visokie gyvenimiški prieskoniai, kliūtys, nesėkmytės, man savotiškai netgi patinka, nes nenorėčiau gyventi pasakoje, kur man visi šypsosi, yra iki beprotybės malonūs ir paslaugūs, man viskas sekasi ir namai yra tiesiog rojaus kampelis pailsėti po dienos darbų. Tu nuolat turi save grūdinti ir tobulinti. Viską sukramčius pasiekti tikslai atrodo daug skanesni ir saldesni.

Bet grįžtant prie Likimo dovanų, visada reikia laiko suvokti ir įvertinti, kad kažką gavai tiesiog iš dangaus. Svarbu, kad tai įvyktų laiku. Tebūnie tai subtili dalykinė sėkmė, geri balai moksle, ypatingi žmonės aplink tave. Galvoju, kad tokie dalykai man lyg duodami avansu, todėl nepamirštu kartais nusišypsoti nepažįstamam žmogui, kažko nuliūdusiam palinkėti geros dienos, ką nors įkvėpti siekti tikslų - padaryti kažką mažo ir paprasto, bet galbūt labai reiškmingo kitam.

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Apie moteris ir finansines problemas

Kartais negaliu savim atsižavėt. Rimtai! Tik ne ta geraja prasme.

Stropiai mokaus paskutinėmis dienomis visaip susikaupus, ar bent jau labiau susikaupus nei įprastai, pasauly laimės nematau, trokštu veiksmo ir gerų darbų, tad netgi verdu sriubas (o jų gaminti visai nemoku), naktim nemiegu ir esu truputėlį pikta. Pabaigos dar nesimato, bet aš juk didelė - pasistengsiu nesiraukyt ir viską viską išgyvensiu!
Kalbant apie šiandienos laimę ir sėkmę, papasakosiu, kad su Mo šiuo metu "turim bėdų su finansais" t.y. rengiam darbą "finansinės investicijos ir jų vertinimas" (pati įdomiausia tema visatoje, rimtai), nurašinėjam(!) sovieticus būdu knygutę tokią apie investavimą, jo vertinimą, rytoj reikia darbą pristatyt. Nurašėm viską per dienas naktis, pasidžiaugėm, kad kaip gerai kaip gerai, dar prisirankiojom info, sėdom šiandien skaidrių darytis ir taip kažkaip trūksta mums pagrindinio apibrėžimo, naujausiam šaltiny tas finansinis investavimas man su parengta medžiaga nelabai rišasi. Pažodžiui pasidomėjau gūglėj ką mums daryt reikia ir supratau, kad rimtai kažkas ne taip. Pažiūrėjom kokias dar temas kolegos ryt atneš ir *bliamba* mes kaimyninio pristatymo informaciją susirinkom, kur nedaug skiriasi pavadinimas:DD FAIL! o galvojom protingos ir visa kita, puikiai čia susisukom, VISĄ KNYGAITĘ NURAŠĖM!:D

Ačiū speroms.lt už tai, kad sunkią panikos minutę likus vos keliolikai valandų iki atsiskaitymo buvo kartu su mumis!

2009 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Įrašas sau pačiai

Čia, kad nepamirščiau ką turiu daryt benaršydama internete.
Kai viską atsiskaitysiu ir parašysiu, ką privalau, pažadu ką nors smagaus su šiuo pranešimu nuveikti.

2009 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Valio knygoms!

Mano gyvenime egzistuoja šaunūs laikotarpiai, visapusiškai skatinantys mane griebtis gerų darbų ir itin įkvepiantys rašyti blogą, - tai kolių sezonas, egzaminų sesijos ir kiti universitetiniai darbymečiai!
Sėdėdama po lempa ir braukdama septynioliktąjį prakaitą, bevartant turizmo vadovėlio lapus, pagalvojau, kad mokslas manyje skatina visokiausias ironijas, azarto jausmus, siekiant išmėginti save netikėčiausiose sedėjimo-gulėjimo pozose, ir atsiminiau, kad esu gana nemažai rašius apie savo didžius išgyvenimus edukacijos procese. Todėl dabar dešinėje ekrano pusėje tarp mano tinklaraščio etikečių galite rasti naują šaunią skiltį "Valio knygoms!" (šauktuko, mano nelaimei, neleido vartoti, bet prašau įsivaizduoti, kad jis ten).

Pastaruoju metu vis prigaunu save, jog visai nemoku ilgiau nei kelias minutes sukoncentruoti dėmesio į ką nors, todėl pralaimiu visus žaidimus, kuriuose reikia susikaupti (pavyzdžiui, oro ritulyje), mokymosi procesas tampa labai ilgas ir erzinantis ir man sunku klausytis ilgų žmonių kalbų. Na ką gi, Dovile, tokia tat kaina kaikurių gerų dalykų tavo gyvenime ir šiaip to nuolatinio pasidžiaugimo dalykais.. Kai pasakiau apie savo bėdą mamai, skubiai gavau vaistų atminčiai gerinti. Parašyta, kad gerina klausą, pažinimo funkcijas, padeda sutelkti dėmesį, gydo Alzhaimerio ligą!

Taigi, dedu daug vilčių į gydymo ciklą ir linkiu visiems turiningo vakaro (na, kad nesijausčiau vieniša su tuo vadovėliu)!

2009 m. lapkričio 7 d., šeštadienis


Yra nuostabu turėti Žmogų, pas kurį visuomet gali trumpam pabėgti iš pasaulio, kuriame šiandien lyja lietus, viskas truputį liūdnai atrodo ir tu negali džiaugtis. Man savotiškai patinka laukti tų išėjimo atostogauti dienų.
Visada grįžtu rami, Laiminga ir pasipildžius kažkuo nauju, kas įkvepia.

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Rytinis minčių cunamis

Paskutiniu metu viskas taip susidėjo į vieną vietą ir aš taip dažnai noriu paklausti ir klausiu galybės natūraliai kylančių klausimų, susijusių su atsakomybe, kad imu galvoti, jog gal man čia kažkas negerai yra, aš kažko nepagaunu, ar mano sąžinė per jautri?
Išmėginau šiuos klausimų informacijai gauti tipus:
  • Pasiteiravimą; Jokio atgarsio.
  • Skambutį lyg tarp kitko, siekiant bent taip gauti informacijos; Nieko aiškaus.
  • Tiesioginį mandagų klausimą; Neveikia.
  • Ironišką klausimą su priedais, pavyzdžiui, gal man nuogai pradėt lakstyt, kad kas nors dėmesį atkreiptų?:) Suveikia! Tik visi mane mintyse vadina be proto arogantiška ir velnias žino kuo čia nepatenkinta, antrąjį variantą išreiškiant garsiai, bet info ar sukirbėjimo kokio link proceso vistiek nėra!
  • Kalbėjimas tiesiai apie problemų aštrumą jau kraštutiniu atveju (vėluojant į terminus) - absoliutus nesupratimas, ko aš noriu, juk viskas gerai, niekas nieko nedaro toliau.

Variantų, kur norisi bent kažką žinot, kad mano gyvenime viskas pasidarytų aiškiau ir lengviau, ar įkvėptų ieškot kelių spręst bėdas yra net keturi (šiandien negalėjau patikėti skaičiuodama)! Pagal pagarbos, pasitikėjimo lygį ir pažinčių stiprumus naudotos strategijos yra skirtingos.

O dar kur atsiradę Didieji Pasirinkimai... Reikia mokytis įjungt durnių, turbūt, atsisakyt tikslų, siekių maksimaliems rezultatams, palikti viską, kam nors ir ramiai, be jokių nervų, nusišypsojus nueinant palinkėti geros dienos:)


Sėkmės tau šiandienos kolyje ir gyvenime, Dovile :)

2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Apie pirmąsias lapkričio dienas, krepšinį ir įsikvėpimus


Lapkritis prasidėjo nuriedėtais ~900km Lietuvos keliais ir keliukais, aplankant ryčiausią Lietuvos tašką, šiaurės kraštus ir pakeliui gal aštuonerias kapines ir mažas kapinaites, visas su savais šarmais ir grožiais. Taigi, nuovargis buvo pagrindinis prizas, kurį per savaitgalį laimėjau be konkurencijos.

O po to visai visai netikėtai sulaukiau tobuliausios žinutės pasaulyje "turiu du bilietus į žalgirį pirmadienį 18:35. Einam?" Po mano džiaugsmingo "Taip!" gavau atsakymą, kad žiauriai mane myli už tai, bet kaip gi aš galėčiau atsisakyt? Jau porą savaičių vis galvojau, kad reikėtų kada nors į krepšinio rungtynes nukeliaut, nes futbole per atstiktinumą jau esu buvus, o apie jį tai nieko neišmanau(!), kas visai nepasakytina apie krepšinį.
Taigi taip aš vakar atsidūriau Kauno sporto halėje su madam J. Nuotaikos tos perteikt niekaip nesugebėčiau, nes ten tokia tikrai šventiška aura buvo ir tieeeek visokių vyrų aplinkui ir toookios juokingos rungtynės! Kalevas gavo 51 taškų, o aš išmokau daug visokių skanduočių ("šiandien Žalgiris laimės ir varžovus nugalės/mūsų pergalės daina ir vėl skambėėės!") ir buvo tikrai labai smagu. Eisim vėl kai proga pasitaikys!

Na, o kalbant apie šiandien, tai šią nuostabiai saulėtą dieną dalyvavau turbūt Metų paskaitoje, kuri vyko "Auros" modernaus šokio teatre. Niekam nepaslaptis, kad esu žmogus Medis/Kaulas, čia kaip kam patogu vadinti, ir man buvo labiau nei truputį neramu ten eiti, žinant, kad ne ant kėdės sėdėsime mes ten. Labai mėgstu likt už scenos kai šokt ką nors reikia. Bet buvo kitaip nei tikėjausi (kaip netikėta!). Drauge su dėstytoja tam tikra prasme mokėmės vieni kitais pasitikėti, pastebėti smulkmenas ir atsiminti kaip reikia įsiklausyti ir jausti. Dešimt žmogiukų lakstinėjome, sukomės ratu ir rūpinomės užsimerkusiais draugais, mėginome pojūčius ir lavinome fantaziją. Nematant išties atsiveria visokiausios trečiosios akys, čiakros ir visai kitaip jauti ir įsivaizduoji pasaulį.
Pasikrovus gerų emocijų turėjome antrąją ir ne ką prastesnę paskaitos dalį su "Auros" renginių vadybininke, kasmetinio modernaus šokio festivalio koordinatore Gintare Masteikaite, kuri yra grynas pavyzdys tikro kultūros vadybininko, kuris Betmeniškai nudirba kalnus darbų ir turi tiesiog milžinišką bagažą viešųjų ryšių ir marketingo žinių. Na, ne tų toerinių, o grynai praktinių. Buvo įdomu tiesiog pasikalbėti kaip lygus su lygiu, nes į mus žiūrėjo ne iš aukšto, kas sakyčiau gana retai nutinka, su tais, kurie dirba su įtakingais žmonėmis, pasitvirtint savo atradimus/patirtis/naudotas marketingo taktikas kultūros vadybos sferoje, ironiškai paplepėti apie Kauno rinką, jos problemas ir paklausti rūpimų dalykų. Man patinka žmonės, kurie išties moka bendrauti ir uždegti geromis idėjomis, ūpu dirbti kitus. Taigi, išėjau pasikrovus visokio gero, įsikvėpus ir nusiteikus šį vakarą "pakūrybinti".

O dabar visa ultrasiautulingos nuotaikos netgi rezgu mintį labai produktyviai pasimokyti! SKY IS THE LIMIT!

1


 
Blogger design by suckmylolly.com