2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Apie pirmąsias lapkričio dienas, krepšinį ir įsikvėpimus


Lapkritis prasidėjo nuriedėtais ~900km Lietuvos keliais ir keliukais, aplankant ryčiausią Lietuvos tašką, šiaurės kraštus ir pakeliui gal aštuonerias kapines ir mažas kapinaites, visas su savais šarmais ir grožiais. Taigi, nuovargis buvo pagrindinis prizas, kurį per savaitgalį laimėjau be konkurencijos.

O po to visai visai netikėtai sulaukiau tobuliausios žinutės pasaulyje "turiu du bilietus į žalgirį pirmadienį 18:35. Einam?" Po mano džiaugsmingo "Taip!" gavau atsakymą, kad žiauriai mane myli už tai, bet kaip gi aš galėčiau atsisakyt? Jau porą savaičių vis galvojau, kad reikėtų kada nors į krepšinio rungtynes nukeliaut, nes futbole per atstiktinumą jau esu buvus, o apie jį tai nieko neišmanau(!), kas visai nepasakytina apie krepšinį.
Taigi taip aš vakar atsidūriau Kauno sporto halėje su madam J. Nuotaikos tos perteikt niekaip nesugebėčiau, nes ten tokia tikrai šventiška aura buvo ir tieeeek visokių vyrų aplinkui ir toookios juokingos rungtynės! Kalevas gavo 51 taškų, o aš išmokau daug visokių skanduočių ("šiandien Žalgiris laimės ir varžovus nugalės/mūsų pergalės daina ir vėl skambėėės!") ir buvo tikrai labai smagu. Eisim vėl kai proga pasitaikys!

Na, o kalbant apie šiandien, tai šią nuostabiai saulėtą dieną dalyvavau turbūt Metų paskaitoje, kuri vyko "Auros" modernaus šokio teatre. Niekam nepaslaptis, kad esu žmogus Medis/Kaulas, čia kaip kam patogu vadinti, ir man buvo labiau nei truputį neramu ten eiti, žinant, kad ne ant kėdės sėdėsime mes ten. Labai mėgstu likt už scenos kai šokt ką nors reikia. Bet buvo kitaip nei tikėjausi (kaip netikėta!). Drauge su dėstytoja tam tikra prasme mokėmės vieni kitais pasitikėti, pastebėti smulkmenas ir atsiminti kaip reikia įsiklausyti ir jausti. Dešimt žmogiukų lakstinėjome, sukomės ratu ir rūpinomės užsimerkusiais draugais, mėginome pojūčius ir lavinome fantaziją. Nematant išties atsiveria visokiausios trečiosios akys, čiakros ir visai kitaip jauti ir įsivaizduoji pasaulį.
Pasikrovus gerų emocijų turėjome antrąją ir ne ką prastesnę paskaitos dalį su "Auros" renginių vadybininke, kasmetinio modernaus šokio festivalio koordinatore Gintare Masteikaite, kuri yra grynas pavyzdys tikro kultūros vadybininko, kuris Betmeniškai nudirba kalnus darbų ir turi tiesiog milžinišką bagažą viešųjų ryšių ir marketingo žinių. Na, ne tų toerinių, o grynai praktinių. Buvo įdomu tiesiog pasikalbėti kaip lygus su lygiu, nes į mus žiūrėjo ne iš aukšto, kas sakyčiau gana retai nutinka, su tais, kurie dirba su įtakingais žmonėmis, pasitvirtint savo atradimus/patirtis/naudotas marketingo taktikas kultūros vadybos sferoje, ironiškai paplepėti apie Kauno rinką, jos problemas ir paklausti rūpimų dalykų. Man patinka žmonės, kurie išties moka bendrauti ir uždegti geromis idėjomis, ūpu dirbti kitus. Taigi, išėjau pasikrovus visokio gero, įsikvėpus ir nusiteikus šį vakarą "pakūrybinti".

O dabar visa ultrasiautulingos nuotaikos netgi rezgu mintį labai produktyviai pasimokyti! SKY IS THE LIMIT!

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com