2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema"

Šis negražus rytas prasidėjo, regis, kaip visuomet: atėjus reikiamam laikui pramerkiau akis, nusišypsojau, pamerkiau kairę (kitos nemoku) akį pasauliui ir ėmiau katiniškai rąžytis. Visai netrukus pajutau kaip mano žavus ir mielas pasaulėlis smarkiai susiūbavo, o tuoj po to sugavau save skaičiuojančią įtrūkimus lubose, savanaudiškai galvojančią apie negražius dalykus, kaltinančią pasaulį nebūtais dalykais ir klausiančią visų tų Dievus taip varginančių retorinių klausimų.
"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema", - pagalvojau aš, ir savaime nustačiusi kankinės miną ėmiau skęsti pirminės reakcijos sukeltame skaudulyje.
Po kurio laiko stebint, kas naujo ant mano lubų, įsijungiau kone pačią gerietiškiausią muziką Žemėje ir ėmiau mąstyti, kodėl mano pasaulyje šitaip nutiko ir ar nėra kitos išeities. Suvokiau, kad viskas logiška ir gera ir, kad šiuo atveju man belieka džiaugtis Dalykais, kuriuos turiu dabar ir čia. Juk gyvename vieną kartą. (Baik graudentis, Dovile, juk tau tai nebūdinga *susiima į nagą*) Paskutiniai keli mėnesiai vadovaujantis šiuo moto buvo kaip reikiant pašėlę ir dėl visko aš jaučiuosi labai Laiminga.

Apie gerą vidurdienį (suskaičiavusi visus įtrūkimus lubose) pajaučiau, jog esu pasirengusi toliau šypsotis žmonėms. Rytoj bus pašėlusiai gera diena, nusispjaunant į visokias konferencijas ir kitas sąžinės karpas, o šįvakar juk eisim į Šokio ir gyvos muzikos projektą TAIP.
Neskaniai papusryčiavusi, paskubomis išsiruošusi išėjau pavaikštinėti prieš paskaitas. Nesvarbu, kad lijo, juk jau sakiau, kad šiandien negraži diena, absurdiška būtų tikėtis, kad ims ir nušvis man saulė (MAN, dievaži, reikėtų nustoti laisvalaikiu sukti pasaulį aplink save). Paskaita ir damos man savaime kėlė ūpą, o neskanią pusiausvyrą palaikė įvykiai iš Atsakomybių temos, apie kurią rašiau anksčiau. Galiausiai vėl pasidarė klaikiai liūdna, nes kilo mintis imti va ir pasiduoti prieš savo svajones, mat per sunku man darosi. Ačiū, Mo, kuri paklausė kokio velnio aš papiktėjau paskaitų eigoje ir truputį paprotino. Manau, jog šiandien man tereikėjo preteksto truputį prasprogti ne ten, nors kita vertus, su kantrybe man tikrai ne kas pastaruoju metu. Savanaudiškai keiksnoju vaistus, kuriuos geriu, kad jie veikia, nes aš tiesiog trokštu vėl būti išsiblaškiusi, lengvabūdiška ir labiau vėjavaikiška kaip prieš kelias savaites, o čia mat atmintį, smegenų veiklą ir dėmesio sukoncentravimą pagerino. Oh well, dabar daugiau laiko lieka susikoncentruoti į asmeninio gyvenimo problemas.

Ironiška, spektaklis man nepatiko, nesupratau kažko, o pagal nuogirdas ir koleges buvo aišku, kad to paties neįkirto ir nemaža dalis publikos, vadinasi, problema ne manyje. Vėliau nutiko dar keletas šaunių gyvenimiškų dalykėlių ir desertui Likimas metė į mane akmenį - itin ramiai, lyg to ir būčiau tikėjusis sutikau žinią, kad rytojus mums nieko gero nežada. Kaip ir visas likęs savaitgalis bei mano kita savaitė.

*išjungia tą ramią muzikytę*
Užteks.

4 komentarai (-ų):

Ieva___________________________ rašė...

Kaiiiip aš čia nieko nesupratau? :( Nu jei čia būtų mano blog'as, tai būtų aišku, kad viskas dėl vyro, bet tai kadangi čia Dovilės blog'as, taigi gal gali būt nebūtinai dėl to... :D

Autorius rašė...

Ar tu nori pasakyti, kad jau Dovilė tai va vyram abejingas reikalas?:D

Ieva___________________________ rašė...

Išsidavei:D Ot, mes bobos esam skystos. Reikia pradėt augintis kiaušius :DD

Autorius rašė...

Čia truputį kitokia situacija buvo ir likt abejingai šitoj situacijoj būtų nenormalu turbūt:} tik buvau pamiršus, kad nutinka gyvenime dalykų.

Šiaip ramiai sau sėdžiu dabar, kiek kitaip į viską žiūriu ko gero, bet vistiek jausmas rytinis vakar neišpasakytas buvo :)

 
Blogger design by suckmylolly.com