2010 m. kovo 29 d., pirmadienis

Prabėgtukas


Šįryt pramerkus akis pagalvojau, kad sužinoti koks nuostabus yra pasaulis galima keliais būdais:
Įsimylėjus. To aš palinkėčiau kiekvienam profilaktiškai!
Kai tau dvylika ir tu katik nusipirkai rožinius akinius;
Kai netikėtai ima sektis gyvenime;
Kai gauni pirmą algą su premija ir jau žinai, kur išleisi;
Kai įgyvendini svajonę;
Kai iš vakaro tau taip ką nors skauda, kad pro akis prabėga gyvenimas ir netyčia pagalvoji, jog matyt dabar jau tikrai, va šį kartą rimtai išprotėjai, tau aptemo protas ir tai niekada nesibaigs, o rytą pramerkus akis supranti, kad štai, viskas lyg niekur nieko, saulė nerūpestingai šviečia ir viskas yra o.k.

Šįryt išmėginau paskutinį būdą, bet jo niekam nelinkiu, nors efektas ir garantuotas:} nuoskaudai nuplauti rašau šį dienoraštį ir valgau cukrinį "gaidelį".

O dabar jau bėgsiu, nes bibliotekai esu skolinga krūvą knygų, o kai taip nutinka, reikia atbėgt uždusus ir atrodyti lyg katik būtum išgelbėjus šitą literatūrą iš pražūties: D
Gražių dienų berniukai ir mergytės!

2010 m. kovo 24 d., trečiadienis

Man sunku su pavadinimais


Vieni žmonės turi scenos baimę ir nenoriai duodasi prakalbinami, o Dovilei kuo daugiau klausytojų susirenka, tuo smagiau ir lengviau kalbėti! Šitą keistą faktą supratau pirmadienį, kuomet paklausyti apie "Atgajos" stovyklą atbėgo smagus būrys entuziastingų žmogeliukų. Kuo daugiau jų rinkosi, tuo labiau šviečiau kaip saulė ir daugiau energijos turėjau. Na ir šiaip apie gražius ir gerus dalykus kalbėti gera.
Vis dažniau pamąstau, kad kai galop mane "daės" kultūra norėčiau pradėti lektoriauti. Daugiau apie šį amatą sužinosiu per ateinančias dvi savaites - manęs laukia du seminarai, kuriuose teks motyvuoti žmones skirtingomis temomis. Tikiuosi nemažai sužinoti apie savo galimybes, nes būti įdomiu lektoriumi yra nelengva ir apskritai komunikacijos subtilybių tikrai reikia mokytis: )

Beje, moteris ir kompiuteris yra visai suderinami reiškiniai - išdidžiai pareiškiu, kad pažabojau projekto tinklalapį, susitvarkiau su logotipų maketais ir jau tuoj tuoj paleisiu jį į dienos šviesą: ) buvo tikrai nelengva, netgi sunerimau, kad proceso metu koks nors žilas plaukelis turėjo tinkamą aplinkybę išdygt!!! Ir net ne vienas!


Ką gi, metas eiti supermeno naktipiečių - eilinį kartą pamiršau pavalgyti: ))
Labai laukiu šeštadienio, kuomet pasaulis leis man truputį atsipalaiduoti.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Netikėto įkvėpimo paskatintas įrašas

Mielas dienorašti,

*godžiai apsilaižo*

Regis, mamos skanėstą galima vadinti vienu iš Dovilės Pasaulio Stebuklų. Jau trečia diena, kai mano akys namuose regi vien nerūpestingai šaldytuve, balkone ar tiesiog ant stalo besišypsančius tortus, pyragus, šakočius ir... diiiiidelį dubenį mamos skanėsto. Man tikrai sunku, o Jūs manau mane visai suprantat. Ir turbūt dėl šių, vakar vakare didvyriškai "išgelbėtų nuo dūlėjimo" gėrybių, ilgokai negalėjau užmigti. Bet ne, nebūtina dėl visko kaltinti pyragų! Nedarykime taip. Tebūnie čia kalta mano pamišusių idėjų kupina galva, visokios didelės meilės ir kitokie gyvenimo prieskoniai. Tokia tat įžanga į tai, ką norėčiau šiandien Jums, mano nematomi bičiuliai, papasakoti.


Taigi, šiąnakt 'puikiai' išsimiegojau, kėliausi labai anksti, o tėtis mane virtuvėje sutiko arvaikelistiknepablūdo žvilgsniu. Va taip prasidėjo ši ilga diena. Ją, su nenuilstančia bendražyge Mo, paskyrėme susitikimams su Kauno savivaldybės biurokratais. Rinkome suderinimus renginio viešoje vietoje rengimo leidimui gauti. Jokie dėsniai šiam veiksmui negalioja! Prisiskambinti mirtingųjų telefonu nemirtingiesiems yra neįmanoma, bet kadangi damos mes patyrę, pralaužėme ledus vistiek ir daug bei maloniai šypsojomės. Įspūdis, susidaręs maždaug prieš metus nepasikeitė - man visdar atrodo, jog ten nuolatinė kavos pertraukėlė! Įdomu ir tai, kad interjeras keičiasi sulig kiekvienomis didesnėmis durelėmis ir vis prastyn! Komunalinis skyrius išvis primena mano mokyklos stalių dirbtuves. Vakar važiavome pas užkietėjusį viešosios tvarkos tarnybos viršininką su identišku tekstu, po kuriuo jis pasirašė pernai, ir tai, ką jis pats buvo padiktavęs, jam nepatiko ir turėjome sugrįžti šiandien: D šįryt matyt neturėjo laiko flirtuoti ir vis reikšmingai gąsdinti, net nepaskaitė kaip viską perrašėme ir padėjo parašą. O kiti skyriai pasirašė irgi daug nesidomėję:)) Supratome viena - svarbiausia, jog už švarą, piliečių turtą ir apskritai visą saugumą atsakytume patys, o policija ir visos kitos miesto tarnybos padės jei tik bus ūpo. Beliko tik sulaukti kitą savaitę vyksiančio posėdžio ir didieji biurokratizmo ypatumai bus sutvarkyti! Šis faktas man teikia žiaaaauriai daug džiaugsmo, nes varstyti visas tas dureles tikrai nėra fantastiškai puiki veikla.
Apskritai, visame šiame procese ryškiai sėkmę neša mano naujas, šauniai švytintis, žavutėlis žalvarinis žiedas, kurio geidžiau kokius tris metus!

Ir dar ir dar noriu pasidžiaugti, kad šį penktadienį pagaliau įvyks mūsų mažas "Animacijos fabrikas". Nepasikuklinkite užeiti - taip prisidėsite prie kito projekto, kuris labai labai nori į dienos šviesą ir paremsite "Menų centro" skaityklą: )


P.s. pagavo netikėtas įkvėpimas, kuris, akivaizdžiai, nuo manęs yra pabėgęs. Matyt.. taip man ir reikia.

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Apie raganystes

Aš tikrai nesu dovanėlė. Aš raganų kraujo. Ir tai paskutiniu metu ėmė pastebėti kiti, nes man einant gatve šėšėlyje atvaizduojasi sulinkusi, raukšlėta ir karpuota ragana, o kai kalbu varlės ir gyvatės lenda iš burnos. Kartais.
Pavasariai man darbymetis. Neseniai supratau, jog sulig kiekvienu kultūriniu projektu ar projektėliu, kurio imuosi, darausi vis bjauresnė rinkos žaidėja. Kuo giliau aš įlendu, tuo labiau man stengiamasi lipti ant galvos, nes atrodau niekam nežinoma, nepatyrusi, galbūt naivi (žinau žinau, kad aš "gero" veido), tad tenka įsitaisyti šluotą "šalinkenkėjus3000", aišku, už projektų pinigus(!), nekitaip. Šitas nekomercinis 'verslas' mane verčia nejautria, reiklia pabaisa. Baisoka tai suvokti, nes viskas tik iš gražių idėjų ir noro praturtinti miestą.

Bet kad ir kaip ten glitu bebūtų, gera žinoti, jog nepaisant mano keliamų uraganų ir cunamių, yra palaikančių žmonių, vadinančių mane ne ragana, o Miško Dvasia.

Aistės Laisonaitės nuotr.
Savikritika veda prie tobulėjimo. Tereikia tik apsidairyti aplinkui.

2010 m. kovo 12 d., penktadienis

Ar žinote tą jausma, kai širdyje staiga pasidaro taip ramu, kad atrodo visas pasaulis tiesiog sustojo trumpam atsikvėpti ir Tau nusišypsoti?
DABAR yra taip: )



Groja Yann Tiersen ir man atrodo, kad nuo rytojaus viskas bus lengviau.
pa ga liau

2010 m. kovo 7 d., sekmadienis

5

2010 m. kovo 6 d., šeštadienis

Esi laimingas tiek, kiek nori tokiu būti

Nedaug turiu ką pasakyti. Didelis chaosas tvyro mano galvoje ir darbo knygelėje, bet su dienomis pastebiu, kad širdyje ir akyse darosi vis šviesiau ir lengviau susigaudyti.
Neseniai girdėjau posakį, kad visose pasaulio krizėse egzistavo trys žmonių elgesio stadijos: pyktis (regresas)-susitaikymas-prisitaikymas (progresas). Ir tikrai, pirmiausia pykau, po to pagalvojau, kad gaištu daug laiko, kurį naudingai galiu praleisti kitur, bergždžiai keiksnodama ir mėtydama virtualius akmenis, žirkles ir supuvusius agurkus į tuos, kurie niekada nesužinos kaip man širdį skauda ir kaip aš dabar nežinau ką man toliau daryti. Todėl susitaikiau, apsimečiau, kad man viskas (bus) gerai ir nutariau po galais kažko imtis. Tada pagalvojau kas man dabar svarbiausia ir tai nurodė kokion pusėn turėčiau eiti. Ir kažkas iš šono lyg ėmė padėti - atsirado naujų galimybių tarytum iš dangaus ir visai turiu planą ką darysiu toliau, kad sugrįžtų stabilumas ir mano tokios artimos svajonės vistiek taptų realybe.
Tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo - visos katastrofėlės atneša kažką gero.

Esi laimingas tiek, kiek nori tokiu būti.
Aš esu Laiminga.

 
Blogger design by suckmylolly.com