2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Krizenimai


Dabar namuose tamsu ir truputį liūdna. Paskutiniuoju metu tokia aura yra tobula naujam įrašui, nes mano gerosios grafomanijos galios ir šmaikščios idėjos persikėlė į darbą, kur praleidžiu megadaug laiko, nes beveik neturiu laisvadienių. Nepyk, mielas dienorašti, tu man visdar numeris pirmas - va ateinu kartais paskaitau kokį mega seną šmotą iš archyvo ir lieku labai patenkinta, pavydžiu sau anų laikų nors ten ir debesėlis stilistikos klaidų. "Tau krizė, katinuk",- atsakytum jei galėtum, tikiu, bet šitas žodis, na pats supranti nebevartojamas. Nebekalbėkim apie tai.
Iš esmės dabar rašau neturėdama gilios minties, erzinu savo šaunų dienorašti, ir skaitytoją. Labai garsiai groja muzika (Cat Stevens - if you want to sing out, sing out yra labai graži daina), valgau kalmarą (eksperimentai virtuvėje) ir katik juo labai nelaimingo atsitikimo metu apsitaškiau kelnes, matyt, kad nesijausčiau vieniša. Žiūriu va kaip dėmė plečiasi ir įgauna pavidalą panašų į apuokėlį. Pavadinsiu jį Aloyzu.

Žinot, dabar mano mėgiamiausia frazė yra "ar visi laimingi?" ir čia labai nuoširdus klausimas tinkantis kone kiekvienam.
Linkėjimai visiems, būkit tiek laimingi, kad nereikėtų to klausti. Keliaujam su Aloyzu žiūrėti kokio nors mirtinai bobiško filmo, kad užsimuštu laikas iki rytojaus paryčių. Syjūleiter!

2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

A poulė? Poulė!


Šiuo metu labai noriu valgyt. Aišku, esu pati kalta, kad sėdžiu čia ir rašau, o ne einu maisto medžioklėn, bet kitaip matyt nepabaigčiau šio įrašo. Nes vat šis savaitgalis buvo labai sotus ir smagus. Dar nebuvau mačius tiek apetitingai vienas kitą kalavijais talžančių, kailiais apsikarsčiusių vyrų vienoje vietoje, kovojančių kone iki mirties, o pergalei geriančių alų iš rago. Minia galėjo nesigėdydama rėkt, kad karys parneštų priešo galvą ir tarpais visai atrodė, kad taip ir nutiks! Buvom mes Apuolės mūšio paminėtuvėse ant daug daug daug laiptų turinčio piliakalnio su kitais tai kentusiais žmonėmis. Kai statėmės palapinę, vyniodama didų gabalą celofano it statant kokį šiltnamį meldžiaus, kad nenušalčiau sėdimosios naktį, nes čia vėl kiaulystės dėsnis - tik išsiruošk kur nors vienintelį sykį per vasarą, tuoj liūtys ir kitos gamtiškos negandos numatomos. Bet žinant mano dinamišką kasdienybę, aš jau nebeturėčiau stebėtis. Apuolė - reikalas šaunus, daug visokio netradiciško veiksmo, daug žemaičių, nieko nenušalau, prisijuokiau, prisišokau, į žvaigždes pro debesis pažiūrėjau, susipažinau su kokiom penkiom Monikom ir daugybe kitų žmonių, kurių vardų neatsimenu.
Šią vasarą buvau krūvoje netradicinių man renginių, kur skamba kitokia muzika, kur daug baltiškų papročių, įdomių veiklų, žmonių ir viskas man stipriai patiko! Įskaitant naminį alų, aišku. Na ir atsivertimas, pagalvojus. Dovile, tau matyt prasidėjo paauglystė - paieškų metas: D

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Apie darbo teikiamą naudą


Kiekvienas atsakytų - pi ni gai, bet šįryt pamąsčiau, kad išpešiau iš jo ir šiek tiek daugiau. Pagrindinis pliusas, kad pramokau kalbų. Jei seniau rusiškai negalėjau pralementi praktiškai nė žodžio, tai dabar klientai jau kartais nesupranta, kad esu tik kalbėjimo pradinukė. Na, suprasti aš suprantu kone viską, nes vis periodiškai girdėdavau rusišką TV, bet su ekranu juk nepakalbėsi, todėl entuziastingai mikčiodavau visomis nutikusiomis progomis. O dabar va jau važiuojant autobusu iš pliažo sugebu atsakyti moteriškei į klausimą "ko aš tokia balta"!
Dar pramokau vokiškai tiek, kiek reikia mano darbui. Jei seniau skaitydavau tik gestus (suprask, į viršų mosikuoja - išjunk kondicionierių, jei į apačią - duokš alaus), tai dabar dar paklausiu dalykų, ir galiu atsakyti kartais. Nuo šiol vokiškam maitinimo taške puikiai sugebėsiu užsisakyti: D
Taip pat patobulinau anglų kalbą temomis apie jūros gręžinius, gyvenimą čia ir svetur, švietimo sistemas ir kitas įdomybes. Ir kas netikėčiausia - gana neprastai šneku žemaitiškai, nes šita tarmė mane tiesiog supa visur ir atsilaikyti būtų buvę smarkiai sudėtinga:}
Patirties per vieną mėnesį darbo viešbučio restorane įgavau daugiau nei per metus paskutinėje darbovietėje. Čia viskas stipriai kitaip ir be visų naudingų patirčių nuo šiol turiu daugiau raumenų kairėje rankoje, kantrybės ir mielai nešioju klasikinius sijonukus ir sukneles.

O šiaip nieko daug nevyksta, apart to, kad įsigjom šaldytuvą(!), klausom naujo classic rock FM, bei kraunamės daiktus savaitgaliui gamtoje: )
Linkėjimai!

2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Nežinau


Nesvarbu, kad ir kaip viskas super šauniai sektųsi (o man tikrai sekasi gerai - linkėjimai visiems geriems žmonėms!), kartais aš irgi jaučiuosi nekaip. Man nepatinka, kai žmonės nuvilia. Bet dar labiau nepatinka mano reakcijos ir jausenos į tokius dalykus ir kad tai praktiškai visuomet yra nesuprantama aplinkai. Man nepatinka kaip naujoviškai aš moku pykti, tik dėkui nežinaukam, kad praktiškai visi šie purvini gražūs dalykai telieka mano mintyse ir nusėda širdyje. Todėl kartais jaučiuosi net ne vienas, o nulis. Bet veikiausiai aš čia tik moteriškai perdedu nes man dabar atrodo verta pasiskaudenti ir kaip beveik visad būna vėliau ten juoksiuos iš savęs ir panašiai. Juokingai kai pagalvoji, jog kai ką nors tokio parašai, tai paskiau būtinai pasmerki ir nutrini, nors ir rašai dėl savęs, o ne dėl kitų. Ale kai sudėlioji viską ką galvoji visuomenei suprantamais žodžiais, išsyk palengvėja, o man po nutrynimo dažniausiai gimsta sarkastiškas įrašas smagia gaida apie saulę, paršelių karalystę ir gėles. Taip, Dovilės blogas dažniausiai kuriamas iš didesnių ar mažesnių gyvenimiškų nusivylimų.
Šįsyk netrinsiu, tebūnie taip - rugpjūčio 14ąją Dovilei buvo truputį liūdna.

Piktas nesusilaikęs P.S.:
Mieli aborigėnai po langu,
Jūsų leidžiama muzika UŽKNISA.

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Apie laisvadienį su Dalia ir Rūta

Senokai neturėjau laisvadienio ir jaučiausi pavargoka. Labai nudžiugau, kai damos nutarė mane aplankyti, oras nušvito po lietingų dienų ir patraukėme į pajūrį, kur nuotaikas norėjosi paišyti smėlyje, džiaugtis saule, jūra ir viskuo aplinkui:)

Buvo vienišas ledų pardavėjas ir didelis vėjas
Visokių mažų ir didelių draugų
Šuoliukas į nepamirštą kolekciją
Juokingų nuotraukaičių po pašokinėjimų
Laisvadienio nublūdinėjimų, nes juk pagaliau nereikia apie nieką galvoti, o vėjas viskam palankus!
Matėme Aitvarų mažų
Ir dešimtį didelių!
Ledų pardavėjas visur bergždžiai ieškojo draugų
O mes kitądien šiuolaikinio meno galerijos
O vėliau nutarėme užbėgti dešimčiai minučių pamojuoti jūrai Smiltynėje
Metalinis berniukas mojavo mums
Štai ką manau apie gyvenimą čia



2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Mintys geriant kavą iš tobulo puodelio su tigriuku


Geriu paskutinę kavą iš šauniosios naujųjų namučių virtuvytės 'kavos lentynos' ir galvoju, kad gyvenu (iš)didžiai nepastovų gyvenimą. Praėjęs ruduo-žiema veikiausiai buvo stabiliausias periodas per paskutiniuosius du metus. Aš niekada nežinau ką veiksiu už kelių mėnesių. Pavasariop nesapnavau, kad vasarai pirmąsyk susikrausiu daiktus ir išdumsiu iš namų ir taip greitai negrįšiu - rugsėjį kelsiuos gyventi į sostinę praktikai ir naujiems nuotykiams su iššūkių pagardais (apie tai kaip sunku bus išvažiuoti prisiverčiu negalvoti). Jau turime namučius, ambicijų, kojinaitę rūgščiu prakaitu uždirbtų išteklių, veikiantį blogą ir dažnai labai juokingą požiūrį į gyvenimą. O kas po to.. sunku ir nusakyti, aš ir nespėlioju - likimas mane veda kur reikia, neverta priešintis.

Pasitelkus logiką, matyt, laukia bakalauro darbas ir mintis, kad, velnias, jau baigiau univerą! Studijų metai yra osom, kada nors parašysiu porą žodžių apie kultūros vadybą. Labai dažnai apie tai mąstau, nes kas nors vis klausia manęs apie tai, o pasakyti tikrai turiu ką ir tam prireiks poros valandų, nes tai įdomus fenomenas.

Velnias, baigėsi kava. Už lango lašnoja.

10


 
Blogger design by suckmylolly.com