2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Lediniam sezonui prasidėjus


Na ką gi, pagaliau pagaliau sulaukiau laiko, kai matant bepravažiuojantį troleibusą nebesivarginu į jį suspėti, nes ir taip eiti gatve tas pats kaip mokytis važiuoti riedučiais. Slenki sau kaip ieškodama pamesto lito, nors iš tiesų tai ieškai kaip čia išsilaikyti ant kojų. Paslapčia.
Paskutiniu metu vis padiskutuoju su žmonėmis kur kas gėdingiau yra išsitiesę viešoje vietoje. Pasirodo, tai nutinka visiems! Pavyzdžiui aš iki šiol turiu tokią mini baimę eiti į viešąją biblioteką, nes esu ten labai viešai nelabai grakščiai išsitiesus lygioje vietoje bebėgant su knyga. Neatmenu nei ko bėgau, nei kokia knyga. O žalią guzą ir gėdą atsimenu.
Išvis tie dribaliojimai visada ištinka netikėtai ir kuo oriau bandai laikytis, tuo juokingiau atrodai. Ir niekad negali suplanuot kaip čia neapsijuokt, nes niekada nežinai kada nugriūsi, kaip apgailėtinai nugriūsi ir kiek žmonių tai pamatys.

Keletas nepatogių kasdienių griuvimo situacijų:
Kai nukrenti, susižeidi, bet apsimeti, kad nieko čia tokio, nė nepajutai, nors tau alkūnėmis srūva kraujas.
Kai nugriūni lygioje vietoje iš niekur nieko;
Kai idiotiškai nugriūni priešais žmogų, kuriam simpatizuoji ir bandai atrodyti itin šauniai;
Kai nugriūni pats sau vienas, kai niekas nemato ir susinepatogini kaip mažas vaikas;
Kai nugriūni ir sėkmingai išlieki kietas, bet prakirsti džinsai ir kruvini delniukai tave išduoda;
Kai nugriūni skubėdamas į viešąjį transportą, o šis pastebi tavo nelaimę ir pastangas ir vis tiek nesustoja;
Kai džiugiai sveikinant dieną išeini į lauką ir pasaulis tau pakiša koją, nes vakar pašalo!

Negėdingos griuvimo situacijos:
Kai Lietuvoje visuotinė plikšala ir gali nugriūti bet kas, bet kada ir bet kur, o automobiliai beveik neturi stabdžių; Tuomet priėjau prie išvados, jog juoktis negarbinga!

Kai buvau maža galvojau, kad kai užaugsiu tai jau negriuvinėsiu, ir su kiekvienais metais stengdavaus 'suaugt' t.y. kuo mažiau kartų nusiverst per žiemą. Bet nedaug kas pasikeitė - retkarčiais vis dar nelaikau pusiausvyros rizikingais momentais ir savo džiaugsmui suprantu, kad ne aš viena tokia netobula pasauly, nes žmonės žiemą griūna. O iš tiesų viską labiausiai sureikšmina tik patys sau:}

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Istorija apie motyvaciją

Kad jau kartais sau leidžiu savanaudiškai savo virtualiąjam fotely džiūgaut, tai kodėl gi sykį kitą nepapykus? Šiandien kaip tik mane ištiko tam tiesiog idealus atvejis. Na, aišku, Dovilė nemoka pykt kaip žmonės pyksta. Tad papykim mandagiai:
Įsivaizduokit gražią dieną dideliame, bet tikrai neidealiame pasaulyje. Jame gyvena maaaažas, tačiau gausiai entuziastingas žmogelytis, kuris nori kada nors tapti toks šaunus ir didelis kaip kiti kur diiideliii diiideliiii ir kur serga didybės manijom. Tai va, iš to entuziazmo gausaus jis po truputėlį siekia tikslų, nes jis juk mažas, jam greit neišeina, neturi diiiideliiiių brolių, o ir mama nedidelio ūgio. Be to, jam nepasisekė, auga ne tuo laiku. O ir šiaip, kad mažas, tai ir nelabai gerai pastebimas. Jam, aišku, vis patrukdo tie diiiiideliiii diiiideliii žmonės, bet jis šiaip stengiasi niekam netrukdyt, augt sau sąžiningai ir teisingai.
Ir štai susitinka maaaažas ir diiiideliiis. Maaažo paklausia tai ar nori būt diiiideliiis? Ajo? Nori? Maaaažas entuziastingai linksi galvyte ir šypsosi, nes gi gal čia šansas, nes iki diiiideliiio jau savo pastangom atėjo.

Tai va aš toks maaaažas šiandien gavau šansą diiideliiiam papasakot kam aš skiriu savo laiką, meilę ir rūpestį, ko išmokstu, ką galiu, o tas pasakė, kad niekas visiškas visiškutėlis čia yra. Niekutis niekutukas niekut niekutėlytis. Kažkodėl šypsojausi net tada, kai finalui dar ir neišprususiai pasityčiojo. Ir nieko nė nepaslėpė po kokia bent maža metafora. Ne-a.
Nežinau ko, bet padėkojau. Matyt, nes diiiideliiis užkalbino. Ir susitraukus iki kirminėlio didumo išėjau: )
Jei taip ir toliau šitaip netaktiškai man sėdimąją spardys likimas atsisakysiu siekti dalykų, rimtai.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Apie pamokas

Seniau maniau, kad močiutėms reikia dėmesio, bet vakar buvo diena, kurios eigoje supratau, jog labiau joms iš tikrųjų reikia rūpesčio. Ir dar baisiau,- kad aš esu nelabai rūpestinga anūkė.
Vakar mes, tokia labai dinamiška šeima, buvom 'pametę močiutę'. Nevykus jaučiausi, kai po dviejų metų atbėgus prie jos durų baikščiai, bet smarkiai beldžiau į duris ir tikėjausi, kad atidarys, sykiu kad taip besidaužydama jos negąsdinu, kad mane atpažins, ir kad nereikės galvoti visų tų baisių dalykų. Bet neatidarė.
Negana to, kad ir taip buvo baisu, prisidėjo nemokami prizai - sąžinė, bėgantis laikas ir nežinomybė. Žinoma, iš tikrųjų situacija buvo paprastesnė, nei visos šitos dramatiškos mintys, bet tokiom akimirkom tu to tikrai nežinai. Visada taip būna, kai ištinka tokios velniškai sarkastiškos gyvenimo pamokos. Aišku vėliau viskas buvo gerai. Ir, kaip priklauso, su moralu ir šeimos vienybe.
Tik man galvoje tebeskamba tas liūdnas 'ačiū, kad ieškot'.

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Kaip man būna

Kartais galvoju, kad vietoj rankinės su savimi tuoj imsiu nešiotis lagaminą. Jau truputį slegia tas vis dažnesnis keliavimas tarp Vilniaus ir Kauno, tarp Kauno ir Klaipėdos arba tarp Vilniaus ir Klaipėdos, arba Klaipėdos ir Kauno, o iš Kauno tada į Vilnių, o pirmadienį vistiek vėl reikia būti Kaune.
Šį ankstų pirmadienio rytą susidėliojau sau savaitės keliavimo grafiką "Dovilė atvažiuoja į paskaitas Kaune, antradienį sutvarko reikalus, trečiadienį uždeda paskutinius štrichus, tada keliauja į Vilnių dirbti kitų darbelių ir atsipūsti, o iš ten savaitgaliui važiuos į Klaipėdą, o sekmadienį pakeliui į Vilnių nusės vėl Kaune, nes vėl bus paskaitos". Va kaip atrodo mano savaitė.
Bet ištikimas skaitytojas jau pastebėjo, mano kasdienybėje nuolat knibžda tuntas gyvenimiškų kiaulysčių, kurias dera toleruoti ir net natūralu džiaugtis, kad nutinka. Kitaip tariant, aš stebėčiausi, jei kurį laiką jų nebūtų. Na, bet grįžtant prie temos, tai iškeliavau trumpam Kaunan, siekdama išvengti lagamino tampymo, susidėjau minimaliai daiktų. Ir šast netikėtai Kaune mane tiesiog ištinka šaunus darbo pokalbis, kuris sujaukia dinamiškos, bet tvarkingos savaitės suvokimą ir atneša naują bėdą - aš neturiu ką apsirengt tikrąja to žodžio prasme. Dėl to, kad pokalbis išlindo tada, kai aš turėjau atsipūst Vilniuje ir persidėt daiktus, kurie būtų skirti savaitgaliui, likau su kuprine 'tiekdaiktųkiektelpakurmažaivietos' visai savaitei! Va čia tai iššūkiai, va čia tai dinamiška aplinka, nuotykiai iš niekur, draugai iš visur:)

O šiaip ieškau darbo ir pastovumo. Ir užpakalio spardytojo, kad imčiausi akademinių darbų, nes jau imu panašėti į personažą (kita vertus, aš ir esu savotiškas personažas):

Tikiuosi laikotės gerai ir neprarandat gero ūpo!

2010 m. lapkričio 6 d., šeštadienis

Apie likimo pokštus

Šiandien man nutiko dalykas: rytą paskambino susirūpinusi rusakalbė moteris, prikėlė iš skanaus šetadieninio miegelio ir pareiškė kad mano telefono numeris yra gatvėje rastoje piniginėje. Viskas būtų gerai, jei savininko pavardė man būtų pažįstama, bet aš neturėjau jokio supratimo kas yra tas žmogus. Dar įdomiau, kad neturėjau supratimo iš kur pas nepažįstamą žmogų atsirado mano 'vizitinė'. Faktas tas, kad teoriškai turėčiau su savininku būti susijusi ir ji labai nuliūdo, kad aš nežinau kieno ten daiktai. Kadangi man buvo tikrai labai įdomu, o ir moteriškė labai jau nuoširdžiai nežinojo kur dar kreiptis, prasidėjo dienos dalis "Ieškokim Kristinos". Nebuvau tikra, kad teisingai išgirdau pavardę dėl stipraus akcento, todėl tai gerokai padidino iššūkį. Išnaršiau telefono knygas, feisbukus visais įmanomais pavardės variantais, neradau - paskelbiau viešą paiešką. Mano žinutę pamatė E. ir užsiminė, jog viename mėgstamame socialiniame tinkle mergina vardu Kristina kaip tik sakosi vakar viską praradusi.
Pasirodo aš jai kažkada seniai, gal prieš du metus, gal net daugiau vieno koncerto metu, kai mes labai netikėtai susitikome, užrašiau savo numerį ant lapuko su prierašu "jei kada nors, kas nors..." :) ir pasirodo likimo pirštas dūrė į tą lapelį!

Šią minutę vertai galiu džiaugtis padarius gerą darbą. Ir džiaugiuosi!

13



 
Blogger design by suckmylolly.com