2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

5/7

Penketą dienų per savaitę aš mėginu gyvenimą, kuris manęs laukia išaugus iš studentiškų sportbačių.
Atrodo, kad bus arba labai sudėtinga arba labai nuobodu:)

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Kaip Dovilė rado lobį

Prieš kokias 7 minutes radau tikrų tikriausią lobį ofise. Jis gudruolis slėpėsi už visų stalčių, o atradau, nes atsibodo, jog apatinysis vis kliūva už kažko, nors ir pilnai užsidaro. Pagal radybų apimtį ir turinį matyti, jog lobis dūlėjo nuo gūdžių 2006 metų. Kolegės sakė, jog per tą laiką buvo spėta ir remontą ofise padaryti, o lobio vis tiek niekas nerado!
Milžiniškame kiekyje radinių aptikau: daug daug prirašinėtų popierių su naudingais kontaktais mano darbe, sąskaitų faktūrų kalnelį, 23 visai naujų įmaučių krūvą, vestuvinių nuotraukų negatyvą(!), vestuvinių nuotraukų išklotinę, pakelį fotopopieriaus, visiškai naują vidutinio dydžio metalinį nuotraukų rėmelį su dėžute ir apsaugančių apvalkalu, originalų Andriaus Mamontovo kompaktinį diską "Beribiam danguje" su nepažeista dėžute, keletą tolimųjų kelionių reklaminių DVD, du 2006 metų kalendorius, porą gerai išsilaikiusių tų pačių metų vasaros "Žmonių" numerių, keletą maišelių ir maišų iš senų "miNima, meDia, maXima" laikų, labai naudingą leidinį apie stažuotes šalyje, į kurią norėtume plėstis, sertifikatų, padėkų kažkam geram. Daugiau neatsimenu, bet visko tieeeek daug ir radinių įvairumas toks, kad whooooah!

Niekada nemaniau, kad erdvė už stalčių gali būti tokia talpi. Beveik geriau už seifą:))

Labiausiai nustebinęs radinys: vestuvių negatyvas (kaip žmonėms pavyksta tokius dalykus pamesti?)
Labiausiai nudžiuginęs radinys: Andriaus kompaktas!

2011 m. sausio 18 d., antradienis

Viešojo transporto memuarai

Jei ne mano ištikimybė viešajam transportui, tai turbūt praleisčiau išties daug vertų dėmesio vaizdelių, garselių ar šiaip juokingų, naudingų nutikimų, katrie tikrai praskaidrina mano kasdienybę. Pripažinkim, žmonės yra juokingi, o pasaulis yra vienas didelis keistas nesusipratimas.
Neseniai viename virtualiame kampelyje atsakinėjau į klausimą kur žmonės mėgsta sėdėti autobuse. Tada susimąsčiau, kad turiu visai kietą strategiją kaip sumažinti kontakto riziką su dviejų labiausiai užknisančių kategorijų viešojo transporto vartotojais: pensininkais, kurie vardan vietos po saule mušasi lazda, ir bręstančiais Lietuvos talentais. Autobusai ir troleibusai yra vienas labai šaunus sumažintas visuomenės susisluoksniavimo mechanizmas.
Mėgstu sėdėt nugara į priekį todėl, kad 96 procentais atvejų pensininkas nepaprašys užleist jam, nes senyvus žmones ir lygioj vietoj pykina. Be to, visai mėgstu transporte žmones apžiūrinėt kai nuotaika gera ir žmonės įdomūs. Dažnai tos atbulinės vietos būna maždaug po liuku, tai vasarą gali dar ir į dangų žiūrėt važiuodama.
Veidu į priekį sėdu tik ne 'pirmose eilėse' prie durų, net jei daugiau vietų visam autobuse nėra - vos atsisėsi, tuoj pensininkas kitoj stotelėj įšoks ir ims nervingai barbenti lazdele tau į kelį. Ir šiaip nejauki ta vieta, farmacija dvelkia, be to, ten šalta amžinai, nes prie pat durų ir kiaurai pučia vis. Taip pat vengiu autobuso galo, nes ten visuomet susėda visos nuosėdos ir paauglystės kančių branduolėliai:) Sako, sėdėti ten kieta, bet Kaune dar ir sėdynės dažnai ten kietos tikrąja to žodžio prasme.

Nežinau, ar pastebit žmones, kurie labai dažnai važiuoja vienu reisu. Aš savaime galvoje dėlioju jų gyvenimo istorijas besikeičiant sezonams: bandau nuspėt kur dirba, kaip gyvenime sekasi, kokia jų nuotaika šiandieną, ar gavo algą, ar daug šį mėnesį sumokėjo už šildymą. Yra ir žmonių, su kuriais vengiu lipti į vieną lainerį, nes žinai, kad tuoj ims reikalauti dėmesio. Labai juokinga būna, kai iš to didžio noro ima linkėti į sveikatą čiaudinčiam kitame gale ir vis pasakot savo istorijas. Matyt, vienišiai per prievartą.

Sakau, gal ateity reikėtų sukurti žymelę "viešojo transporto memuarai", nes tų istorijų turiu tiek daug - nuo netikėtų stirniukų gelbėjimų, iki trumpalaikių klausos praradimų/urlaganų elgesio taisyklių autobusuose. O ir šiaip visai įdomu išgirsti kitų istorijas.

*žvilgteli į laikrodį*
O velnias, jau metas kavos pertraukai! Gražios dienos visiems geriems žmonėms!

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Apie kasdienybės trilerius ir lyčių skirtumus

Nežinau, ar tik man vienai kartais būna nutikimų, kai jautiesi, jog patekai į svetimą veiksmo filmą?
Va, pavyzdžiui, vakar visa Laimingutė išėjau iš darbo pasistrikinėdama, kad štai baigėsi darbo diena, keliavau sau per perėją kaip ir visi padorūs žmonės, pamačiau, kad autobusas atvažiuoja, todėl šiek tiek pabėgėjau, nes man bėgėti lengviau, nei autobusui stabdyti. Ir *tadadam*! Man bebėgant per perėją visai šalia ima bėgti būrelis juodai apsirengusių jaunuolių, vieni vejasi, kiti bando nuo jų pasprukti, fone visokie keiksmažodžiai ir grasinimai šauti! Staiga suprantu, kad atsitiktinai įsimaišiau į tą minią ir trukdau arba bėgti arba gaudyti ir išvis galiu būt kažkuo apkaltinta! Žodžiu, situacija ir pavojinga ir komiška vienu metu, viskas vyksta labai greitai!: vienas traukėsi pistoletą, o kol tai darė, bėgikai dingo iš akių, o kitas pričiupo vieną bėglį, kuris paslydo su vasariniais kedukais ir pargriuvo pusnyje. Atsakančiai atspardė! O aš per patį veiksmo vidurį taip ir likau sustingus iš nuostabos.

Pasirodo, vaikinai be bilieto važiavo. Tuomet aš ir susimąsčiau, kad vyrai tai tokia gan komiška lytis - dėl vieno lito gali ir sprandą nusisukt, administracinių nuobaudų prisirinkt ir galbūt karjerai kelią užsikirst panašiais metodais. Ir išvis iš neturėjimo ką veikti, adrenalino bado visus karus pradeda, eina, žudosi milijonais, o moterys kantriai pasėdi namuos, ramiai palaukia, kol išsidūks, kol kojas rankas išsisukinės ir sugrįš:)
Nioup, čia jokio moralo, tik šiaip pamąstymas!

2011 m. sausio 3 d., pirmadienis

Prabėgtukas

1.: Labas, kaip sutikai naujuosius?
2.: Sveika, nu iš pradžių buvo nuobodoka, o po to su nuotykiais! Kaip tau?
1.: Iš pradžių buvo žiauriai smagu, o paskui irgi su nuotykiais!

Gyvenimiškas paradoksas: kurią istoriją norėtum išgirsti toliau?:)

15



 
Blogger design by suckmylolly.com