2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Atsakymas arba trumpai apie požiūrį į studijas ir ateitį


Jaučiu, kad šis straipsnis tuoj taps tikrai populiariu socialiniuose tinkluose, nes vienas protingas jaunuolis sudėliojo aktualią nūdienos problemą į vieną ilgą tekstą, kuris kabina nuo pat pradžių. Ir gerai padarė.

Perskaičiau ir sukirbėjo daug minčių, kurios skatina kalbėti apie tai, ką jau seniai noriu pasakyti. Bet šįvakar tik trumpai. Kad Jūs žinotumėt, kiek abiturientų mane kankina klausimais ar rinktis mano tokią ribinę įdomiai skambančią specialybę. Jie mane verčia rinktis ar juos nuvilti ar motyvuoti ir leisti nusivilti/džiaugtis patiems. Įdomu tai, kad tie bebaigiantys mokyklą žmonės mane susiranda per kitų žmonių rekomendacijas "žiūrėk, ji studijuoja KV ir daro tą ir tą". Ir nežinau ar tie tarpininkai daro gerai, kad siunčia pas mane, žmogų, atstovaujantį saujelę visų šios studijų programos studentų, kurie yra laimingi priėmę šitą sprendimą. Aš juk mažuma, manimi tikėti apgaulinga!
Ką aš atsakau visiems tiems, kurie paskaitę studijų anotaciją tikisi tapt arba nerealiais muzikos prodiuseriais, mega renginių režisieriais arba teatrų marketingų guru? Sakau, kad viskas priklauso nuo Tavęs, niekas nenusileidžia iš dangaus. Universitetas ir neturi to daryti. Aš gaunu tai, ko ir tikiuosi: postūmį siekti, domėtis, suvokti rinką, gebėti ją įvertinti, ekonominius pagrindus (dievaži, žodis kultūra nereiškia, kad vadybos disciplina nėra tikslusis mokslas!), padėjo išgryninti nišą ir pažvelgti į kultūrą kaip tikrai plačią sferą, o ne tik mokyklinių renginių režisūrą, akademikai sugebėjo duoti ir dar daugiau. Puikiai žinau, kad jų tikslas nėra auginti armijos profesionalų, gerai, jei laidoje bus keli save suradę žmonės. Todėl, kai mums duodavo tris laisvas dienas per savaitę, aš jas naudojau dirbti tiek sau, tiek visuomenei naudingą darbą, surasti nišą, kurioje jaučiuosi geriausiai ir galiu nuveikti daugiausiai. Ir tai nėra lengva.

Kodėl aš nesigailiu savo studijų sprendimo? Todėl, kad suprantu ko turėčiau tikėtis ir ko ne. Tai požiūris į savo galimybes. Nes aš ŽINAU, kad visi pabaigę išeisim į tą pačią rinką vienodomis sąlygomis. Ir ŽINAU, kad studijos yra tas laikas padaryti tas sąlygas man priimtinesnėmis, nes kol aš studentė, tol man atleidžia, kai baigsiu - klaidų nebedovanos, juk aš specialistė! Pasaulis yra neteisingas, arba kaip Martynas kartą man sakė "Dovile, pasaulis yra SUGEDĘS", todėl svarbu su šia tiesa susipažinti kuo anksčiau, o po to surasti sprendimus, kurie yra visur aplink Tave, tik kartais nepamatai išsigandęs. Iki specialisto man dar augt ir augt, bet, manau, aš jau kelyje, o į tą kelią įšokti sunkiausias darbas:)

Mokytis man liko pora mėnesių. Baigti mokslus nebaisu, nes jau žinau, ką noriu daryti gyvenime ir kokiu keliu man eiti.

2011 m. kovo 28 d., pirmadienis

Pamąstymai apie artimą ateitį

Mielas dienorašti,


Tai jau trečias pavasaris, kai mano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir bando mano galimybių ribas, tad tampu nestabilaus ūpo užmaršia bite. Todėl mintis geriausiai išreikšti man padeda "Prabėgtukai", kuriems nuo šiol sukūriau etiketę.

Balandžio mėnesiui prognozuoju šias įrašų temas:
*Dovilė intensyviai sprendžia egzistencines problemas susijusias su santykių su aplinkiniais palaikymu;
*Dovilė mokosi planuoti laiką;
*Dovilė pamiršo tą ir aną, verčiasi per galvą bei svajoja apie miegelį, žmogišką rūpestį ir šilumą;
*Dovilė džiaugiasi mažais dalykais kasdienybėje;
*Dovilė iš paskutiniųjų stengiasi pabaigti universitetą ir nenusiminti;

Svarbu pastebėti, kad dėl visko esu pati kalta ir tai suprantu bei tikiuosi, jog tai paskutinysis kartas, kuris suteiks neįkainojamų patirčių. SKY IS THE LIMIT!

Na, o kaip gyvuojate Jūs?:)

2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Prabėgtukas

Likimas mane kartais pakutena į tinkamą vietą:}
Retsykiais būna, kad stačiai nežinau ką man daryti, apart sėdėjimo linguojant kampe.. ir tiesiog magišku būdu atsiduriu laiku ir vietoje, situacijose apie kurias baisu pasvajoti. Būna, jog užtenka tiesiog sėdėti, gerti kavą ir skaityti laikraštį.

Kitais kartais tai galvoju, kad tas pats Likimas turi stipriai iškrypusį humoro jausmą. Na, bet kai pakutena, tai pakutena!

2011 m. kovo 22 d., antradienis

***

Aš nemoku skaityti poezijos, todėl jos truputį vengiu. Bet kažkada pas sesę radau štai ką:

Tik poetai
Šiais laimės ir
Pritekliaus metais
Turi tokią
Privilegiją –
Jie gali liūdėti.

(Tomas Norkaitis)

..ir man labai patiko.
Šios eilutės prisideda prie Sky is the limit požiūrio, tad dalinuosi su Jumis - neliūdėkit!:)

2011 m. kovo 21 d., pirmadienis

Prabėgtukas

Būna labai labai keista, kai tiesiog patenki į tam tikras situacijas, kuriose netikėtai supranti, kad "paaugai" savo kompetencijomis, žiniomis ir patekai į naują, didesnį ir stipresnį lygmenį.

Ir smagu ir labai baisu vienu metu. Bet neišsiduodu, šypsausi.

2011 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Norai


Šiuo metu norėčiau:
papildomų smegenų, kad būtų kuo pakeisti esamas, keleto papildomų valandėlių poilsiui ir knygai, dar poros rankučių, nuoširdaus apkabinimo, paskatinimo savimi labiau tikėti ir supermeno vakarienės!

2011 m. kovo 13 d., sekmadienis

Apie vieną damišką dieną

Pasitaikius pasiutiškai geram bilietų pasiūlymui, keturios damos nutarė aplankyti Rygą. Kodėl tai buvo damiška diena? Todėl, kad tik moteriška kompanija gali taip džiaugtis knygynais ir knygomis, gėrėtis gražiais daiktais ir interjerais, dailia architektūra, meno galerijomis ir paprastais džiaugsmais.
Akimirkos iš kelionės (pradžioje mus labiau fotografavo Eglė, tad rytmetinės nuotraukos gal kada nors):

4:41 Kauno autobusų stotis, pasisveikinau su fraze "Tai ką, nesimiega?"

Apie pusę devynių prabudome jau Rygoje. Tai buvo maždaug viena valanda anksčiau nei pagal grafiką. Stotyje mus pasitiko įdomūs tualetai (įrengti standartiškai visiškai), bet juose dar ir lovų yra!?

Pirmieji žingsneliai į dar šiek tiek mieguistą senamiestį. Ieškojome kur išgerti puodelį kavos, bet reikėjo laukti apie pusantros valandos, kol kavinės ir parduotuvės atsidarinėjo.



Pusryčiai tiesiog vidury senamiesčio! Kas tuo labiau patenkintas, kas mažiau

O vėliau patraukėme į "karsto" kokteilių (suprask, mirtini:))) šalį išgerti kavytės.

Namais mums čia pabuvo prekybcentris

Užsukome į knygyną. Mus pasitiko smagios smulkmenos kaip štai - pirmas dalykas, kurį turi įsigyti pradedanti grupė:


Pamačiusios KOKIOS NEDIDELĖS knygų kainos Latvijoje ėmėme šluoti lentynas!

Aš įsigijau Van Gogo biografiją su visais paveikslais vos už 2 latus (~10 litų)!!!! Tiesa, pirkau ją latvių kalba (nebuvo labai svarbu, leidimas labai gražus), kiek kitokią anglišką versiją siūlė vos už 5 latus t.y. 25 lt - kur tai matyta? Tikras rojus, vien dėl knygų verta sugrįžti! Nida pirko Monė albumą vos už 25 litus:)

O štai ir saulė fone!


Čia aš tradiciškai įsiamžinau tradicine poza. Šįsyk pavadinimu "tris dienas nevalgiau":)

Čia aš sugadinau gana neblogą nuotrauką

Garbingai plėvesuoja Kauno herbas! Taip pat dešiniau mėlyname fone kažkas panašaus į Žemaitijos heraldiką

Subalansuota drąsuoliams:


O tada pusdieniui atsisveikinome su Egle ir patraukėme į Art Nouveau muziejų iki kurio reikėjo paėjėti išvaizdžiu rajonu:




Muziejus iškart pasitiko tobula laiptine! Sesė sakė, kad jos svajonė nufotografuoti tokį vaizdą. Na, o aš nufotografavau sesę fotografuojančią svajonę!



Vienareikšmiškai nusprendėme, kad šis muziejus buvo verčiausiai išleistas latas per visą kelionę! Išties įkvepiantis dalykas. Deja, nepirkome fotografavimo teisės jame, bet išsinešame tik pačius geriausius įspūdžius. Lubos prie išėjimo:

O tada ou boi suvenyrų krautuvė!


Prisipirkome mielų gražių dalykėlių:}


Sustojome atsikvėpti prie latviško Luvro. Su geriausiais linkėjimais Paryžiui, prancūzaitiškai atsigėrėme arbatos:

Ir domėjomės menu:


O tada keliavome pietauti. Rėmėmės ankstesnėmis patirtimis ir užsukome į Čili picą, kur kainos atrodo priimtiniausios lietuviškai kišenei miesto centre. Labai norėjosi, jog už keletą latų stalas atrodytų štai taip:


Tradiciškai neatsispyrėme alui ("Zelta"), kuris čia kainavo vos 1,30 lv. Pigiau nematėme. Tiesa, kiek mokėjom, toks ir skonis - neitin neitin.

Paprasti, bet sotūs pietučiai

O tada pamatėme šį tą neįprasto: iš kažkur išniro žmogus nešantis kryžių. Buvo sunku patikėti savo akimis, bet tas kryžius turėjo ratuką ir buvo pritaikytas tampymui. Prasilenkiant gavome skrjautę, kuri rėkte rėkė "SMILE!" ir latvių kalba buvo aiškinama, jog verta šypsotis, nes Dievas myli mus visus. Ir pateikiami susiję keturi būdai kažką kažkur daryti:)







Po ilgesnių pasivaikščiojimų, likus porai valandų iki išvykimo prisėdome airių bare atsipūsti. Tradiciškai bokalai užpildyti iki viršaus. Pasirinkome "Piebalgas" ir mums tikrai labai patiko

Kaip ir turėtų būti airiškam vare, vyrukai emocingai žiūri futbolą:


Kad neprailgtų žaidėme žaidimus:




Viena paskutinių nuotraukų senamiestyje:

Stotyje vėl sutikome Eglę ir jos bičiulį iš Estijos, kuris įvairiose pasaulio vietose fotografuoja savo čeburašką ir sakė ateityje surengs parodą iš jos kelionių. Nepraleidau progos patekti į parodą ir aš:

Kelionės draugai:

 
Blogger design by suckmylolly.com