Jaučiu, kad šis straipsnis tuoj taps tikrai populiariu socialiniuose tinkluose, nes vienas protingas jaunuolis sudėliojo aktualią nūdienos problemą į vieną ilgą tekstą, kuris kabina nuo pat pradžių. Ir gerai padarė.
Perskaičiau ir sukirbėjo daug minčių, kurios skatina kalbėti apie tai, ką jau seniai noriu pasakyti. Bet šįvakar tik trumpai. Kad Jūs žinotumėt, kiek abiturientų mane kankina klausimais ar rinktis mano tokią ribinę įdomiai skambančią specialybę. Jie mane verčia rinktis ar juos nuvilti ar motyvuoti ir leisti nusivilti/džiaugtis patiems. Įdomu tai, kad tie bebaigiantys mokyklą žmonės mane susiranda per kitų žmonių rekomendacijas "žiūrėk, ji studijuoja KV ir daro tą ir tą". Ir nežinau ar tie tarpininkai daro gerai, kad siunčia pas mane, žmogų, atstovaujantį saujelę visų šios studijų programos studentų, kurie yra laimingi priėmę šitą sprendimą. Aš juk mažuma, manimi tikėti apgaulinga!
Ką aš atsakau visiems tiems, kurie paskaitę studijų anotaciją tikisi tapt arba nerealiais muzikos prodiuseriais, mega renginių režisieriais arba teatrų marketingų guru? Sakau, kad viskas priklauso nuo Tavęs, niekas nenusileidžia iš dangaus. Universitetas ir neturi to daryti. Aš gaunu tai, ko ir tikiuosi: postūmį siekti, domėtis, suvokti rinką, gebėti ją įvertinti, ekonominius pagrindus (dievaži, žodis kultūra nereiškia, kad vadybos disciplina nėra tikslusis mokslas!), padėjo išgryninti nišą ir pažvelgti į kultūrą kaip tikrai plačią sferą, o ne tik mokyklinių renginių režisūrą, akademikai sugebėjo duoti ir dar daugiau. Puikiai žinau, kad jų tikslas nėra auginti armijos profesionalų, gerai, jei laidoje bus keli save suradę žmonės. Todėl, kai mums duodavo tris laisvas dienas per savaitę, aš jas naudojau dirbti tiek sau, tiek visuomenei naudingą darbą, surasti nišą, kurioje jaučiuosi geriausiai ir galiu nuveikti daugiausiai. Ir tai nėra lengva.
Kodėl aš nesigailiu savo studijų sprendimo? Todėl, kad suprantu ko turėčiau tikėtis ir ko ne. Tai požiūris į savo galimybes. Nes aš ŽINAU, kad visi pabaigę išeisim į tą pačią rinką vienodomis sąlygomis. Ir ŽINAU, kad studijos yra tas laikas padaryti tas sąlygas man priimtinesnėmis, nes kol aš studentė, tol man atleidžia, kai baigsiu - klaidų nebedovanos, juk aš specialistė! Pasaulis yra neteisingas, arba kaip Martynas kartą man sakė "Dovile, pasaulis yra SUGEDĘS", todėl svarbu su šia tiesa susipažinti kuo anksčiau, o po to surasti sprendimus, kurie yra visur aplink Tave, tik kartais nepamatai išsigandęs. Iki specialisto man dar augt ir augt, bet, manau, aš jau kelyje, o į tą kelią įšokti sunkiausias darbas:)
Mokytis man liko pora mėnesių. Baigti mokslus nebaisu, nes jau žinau, ką noriu daryti gyvenime ir kokiu keliu man eiti.
Perskaičiau ir sukirbėjo daug minčių, kurios skatina kalbėti apie tai, ką jau seniai noriu pasakyti. Bet šįvakar tik trumpai. Kad Jūs žinotumėt, kiek abiturientų mane kankina klausimais ar rinktis mano tokią ribinę įdomiai skambančią specialybę. Jie mane verčia rinktis ar juos nuvilti ar motyvuoti ir leisti nusivilti/džiaugtis patiems. Įdomu tai, kad tie bebaigiantys mokyklą žmonės mane susiranda per kitų žmonių rekomendacijas "žiūrėk, ji studijuoja KV ir daro tą ir tą". Ir nežinau ar tie tarpininkai daro gerai, kad siunčia pas mane, žmogų, atstovaujantį saujelę visų šios studijų programos studentų, kurie yra laimingi priėmę šitą sprendimą. Aš juk mažuma, manimi tikėti apgaulinga!
Ką aš atsakau visiems tiems, kurie paskaitę studijų anotaciją tikisi tapt arba nerealiais muzikos prodiuseriais, mega renginių režisieriais arba teatrų marketingų guru? Sakau, kad viskas priklauso nuo Tavęs, niekas nenusileidžia iš dangaus. Universitetas ir neturi to daryti. Aš gaunu tai, ko ir tikiuosi: postūmį siekti, domėtis, suvokti rinką, gebėti ją įvertinti, ekonominius pagrindus (dievaži, žodis kultūra nereiškia, kad vadybos disciplina nėra tikslusis mokslas!), padėjo išgryninti nišą ir pažvelgti į kultūrą kaip tikrai plačią sferą, o ne tik mokyklinių renginių režisūrą, akademikai sugebėjo duoti ir dar daugiau. Puikiai žinau, kad jų tikslas nėra auginti armijos profesionalų, gerai, jei laidoje bus keli save suradę žmonės. Todėl, kai mums duodavo tris laisvas dienas per savaitę, aš jas naudojau dirbti tiek sau, tiek visuomenei naudingą darbą, surasti nišą, kurioje jaučiuosi geriausiai ir galiu nuveikti daugiausiai. Ir tai nėra lengva.
Kodėl aš nesigailiu savo studijų sprendimo? Todėl, kad suprantu ko turėčiau tikėtis ir ko ne. Tai požiūris į savo galimybes. Nes aš ŽINAU, kad visi pabaigę išeisim į tą pačią rinką vienodomis sąlygomis. Ir ŽINAU, kad studijos yra tas laikas padaryti tas sąlygas man priimtinesnėmis, nes kol aš studentė, tol man atleidžia, kai baigsiu - klaidų nebedovanos, juk aš specialistė! Pasaulis yra neteisingas, arba kaip Martynas kartą man sakė "Dovile, pasaulis yra SUGEDĘS", todėl svarbu su šia tiesa susipažinti kuo anksčiau, o po to surasti sprendimus, kurie yra visur aplink Tave, tik kartais nepamatai išsigandęs. Iki specialisto man dar augt ir augt, bet, manau, aš jau kelyje, o į tą kelią įšokti sunkiausias darbas:)
Mokytis man liko pora mėnesių. Baigti mokslus nebaisu, nes jau žinau, ką noriu daryti gyvenime ir kokiu keliu man eiti.