2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Ketvirtadienis

Dideliais kąsniais kimšdama meduolius su uogiene nerimąstingai galvoju kaip nežiūrėti į tą gražų rudenį už lango, kuris tuoj baigsis, o aš kaip visuomet neturiu kaip pasidžiaugti mažais gamtos stebuklais.

Su manimi vyksta nauji dalykai. Pradėjau gerti daug daug kavos be pieno (!), vaikščioti į vis vėlesnius renginius savaitgaliais, klausytis man nebūdingos muzikos darbe, o vėliau neštis ją ir namo. Pasidariau drąsesnė, radikalesnė kasdieniuose sprendimuose, bet uždaresnė ir griežtesnė namuose, kurie vietoj jaukios tvirtovės nuolat primena mažą tragedijų pilį, o man nepatinka popierinės tragedijos ten, kur jų gali ir nebūti, man nepatinka kai žmonės neįžvelgia paprastos laimės, nors jos taip apstu ir tarsi stengiasi, kad vis būtų ko čia paliūdėt, o tu ten ko šypsais? Nesišypsok, mes tavęs nepalaikom. Šalia viso ko ėmiau leisti vėjais uždirbtus pinigus dalykams, kuriuos veikiu prabėgomis. Nauji įpročiai karaliauja. Pastovūs beliko tikriausiai tik miegas ir autobusas, kuriuo kasryt į darbą važiuoju. Su visais žmonėmis, kurie vis keliauja drauge ir pasakoja savo nebylias istorijas.

Kasryt labai lėtu, bet galingu žingsniu ateina tvirta ir visad rimta mergina, keliaujanti į VDU. Niekur neskuba net jei jai reikalingas autobusas kaip tik važiuoja pro šalį. Bus kitų. Senyva, vargingai atrodanti moteris visada važiuoja iki miesto centro ir atrodo labai išsigandusi pasaulio. Kaimynė, našlė iš pirmo aukšto kas antrą rytą keliauja į turgų. Visada labai gražiai apsirengia ir dažniausiai negirdi/nemato kaip sveikinuosi. Nors tai erzina, nes atrodo, kad tai daro kone tyčia, bet sesė sakė, kad ji turi regos sutrikimų. Taip pat kasryt važiuoja ir kita senyva dama. Ji turi pedagogo stotą - užtikrintą išraišką, pasitempusi, visad klasikinėje aprangoje, bet visumoje atrodo geraširdė. Kaip mokytoja. Keliauja tris stoteles. Trečiadienio rytais gatvės kampe visuomet stovi jaunas sportiškai apsirengęs vaikinukas ir laukia kito sportiškai apsirengusio vaikinuko. Abu visuomet pasispjaudo, o jei mama pravažiuoja pasiūlydama pavežėt į mokyklą, ir lieka laiko iki autobuso - surūko po cigaretę. Niekada nesineša kuprinių su knygomis. Ketvirtadieniais keliauju su keista mano amžiaus porele, kurie kažkodėl atrodo nelaimingi. Dažnai su manimi vyksta ir moteris, kuri dirba kažkur netoli. Irgi lengvai vėluoja į darbą ir irgi išeina anksčiau, nes dažnai ir namo važiuojame iš tos pačios stotelės. Rytais visuomet keliauja dama, kuri dirba fabrike. Iki rugsėjo ją lydėdavo sūnus, kuris per vasarą dirbo naujam žaidimų kompiuteriui ir atrodė gana užsisklendęs savyje ir namuose. Kauno pilies stotelėje visuomet susitinka dvi draugės ir aptaria kas naujo nutiko kol nesimatė.
Kiekvieną antradienį stotelėje prie darbo bilietus patikrina transporto kontrolė.
Toks tas kassavaitis stabilumas ir palengva besikeičianti aš.

4 komentarai (-ų):

Ieva___________________________ rašė...

Ne,žinoma, čia jau aš visvien negaliu pasisakyti, kad sveikinu su oficialia kofeino prikausomybe :D

praktikantė rašė...

norisi paklausti: o tau patinka tavieji pokyčiai?

Autorius rašė...

Ačiū, Ieva! Stengiausi neigti dalykus, bet akivaizdu, kad nebeišeina, kai nejučiom atsisakei pieno!

praktikante,
Sunku pasakyti - jie vyksta. o kas iš to išeis pamatysim netrukus:)

pasidžiaugimai rašė...

Taip nerealiai taikliai parašyta apie tas popierines tragedijas ir poreikį paliūdėti. Atrodo, kad kažkas pasislėpęs stebėjo gyvenimą pro mano namų langą, o tada ėmė ir parašė čia. Suprantu, palaikau, šypsausi :)

 
Blogger design by suckmylolly.com