2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Trečiadienis

Trečią dieną, sakoma, visada 'pramuša'. Tai ir paslydau lengvai. Bet už tai rytoj eisim su sese į spektaklį! O kad nebūtų taip skaudu galvoti apie šią tikriausiai labai smagią nesėkmę, pasigirsiu, kad buvau produktyvi kaip reikalas, o tai juk plano dalis.

Iš karto prisipažįstu - rytoj laukia nuodėmių diena. Tiesa, nuodėmės planuotos iš anksto, tad belieka tik tikėtis, kad valgant apetitas nepadidės:) Dovile, būk gera. Būk gera, girdi?

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Antradienis

Šiandien pusę dienos galvojau apie vakar prieš miegą matytą filmą "Sovietų pasaka". Labai labai įtaigus ir skaudus filmas, tarpais man atrodo sustingus žiūrėjau ir pasaulio bijojau. Bet apie tai gal kada kitąsyk, nes juk  mėginu laikytis kuklumo, taupumo ir produktyvumo plano kasdieniame gyvenime.
Kur buvę kur nebuvę vėl aplankė kiaulystės dėsniai: jei jau nutari susilaikyti nuo bereikalingų pagundų, tai pagundos ateina pačios pas tave ir pasidovanoja! Rytą valytoja padovanojo man bananą. "Puiki dovana,  galėtų visi tokie ekologiški būti"- pagalvojau aš, kol netikėtai neužklydo Indrė ir kartu su skola man neatnešė ir šokoladuko, kurį kuo skubiau padėjau į jau didėjančią šokoladukų krūvą 'juodai dienai'. Darbo pabaigon atsirado ir naminio pyrago gabalas. Tokio smūgio mano širdis neatlaikė - labai skanus buvo!
Šiaip šiandien buvo virtų dešrelių puota, nes pasirodo, ofise taupau ne tik aš - kuomet sliūkinau šildytis savo dešrelių kupinos dėžutės, pamačiau, jog šį patiekalą pietums atsinešėme dviese. Tad supratingai dalijomės krienais ir garstyčiomis su kolege. 

Dienos pirkinys: jaukiai ir pagal planą(!) atšvęsta Draugo diena su antradienių draugiuku.Ir jokių paklydimų!
Dienos gėrybės: viena jaukiausių kada nors gautų padėkų/komplimentų raudoname voke, netikėtas atlygis už idėjinius darbus, geros žinios dėl ateities planų, gautas bičiuliškas eilėraštis laikraščio vokelyje  Draugo dienos proga bei kaip iš giedro dangaus dovanų nukritusi kelionė į Kanarų salas.

Kai pagalvoji, gyventi gera.

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Pirmadienis

Ką gi - pažadai pažadais, metas pradėti naują įrašų ciklą "Valios išbandymai".

Vakar vakarą, kol visos televizijos grasino audra, su mama nutarėme jai pasirengti - solidariai išsiplovėme galvas, nes niekada negali žinoti ar ryte dar rasim elektros džiovintuvui. 
Rytą elektrą vis gi radome - to džiaugsmo proga besišypsant plyšo lūpa kaip kokiam pasakų kiškiukui per pat centrą. Tai teko teptis sumuštinius su dešra be jokių juokų. Nors šypsotis jau nebegalėjau, diena vis tiek gera buvo - planas 'nuo pirmadienio būti geresne' kol kas pildosi kaip iš pypkės. Šiandien buvau kukli ir taupi nors šlamančių ir kvepiančių pagundų buvo daugybė! 

Dienos pirkinys: Vakarop pirkau pašte ženklą ir voką. Paštininkė išspaudė šypseną ir tiesdama saulėje nublukusį rožėtą atviruką su užrašu "Daug laimės!" tarė "Čia Jums dovanų". Ot išdykučiai, ką? Maži kasdieniški stebuklėliai.

Užtai rytoj - Draugo diena! Čia be pagundų išsisukti bus sunkiau. Planas - kukliai pavakarieniauti po darbo su antradienių draugiuku. Regis, laikytis jo bus sunku.

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Prabėgtukas

Jau kurį laiką rytais, kai oras dvelkia pagrabais aš vis pasvajoju, kad va nuo pirmadienio jau tikrai būsiu kur kas geresnė/taupesnė/kuklesnė/produktyvesnė nei buvau vakar. O tada ir laimingesnė tikriausiai.

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Prabėgtukas

 Eini sau džiugiai namo po darbų ir svajoji kaip viskas bus kai pareisi. O kai pareini, viskas yra KITAIP ir tada nebežinai kaip gelbėti dieną.

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Mielas dienorašti,

Kas nutiko per tą laiką kol nerašiau:
Kaimynus iš viršaus, katrų atžala mokėsi groti dūdele, nustelbė gyventojai tiesiai už mano sienos, kurie vaikams nupirko pianiną. Vakarais mokosi groti. Šiuo metu taip pat.
Antradienį papuoliau į 'skolininkų' dieną. Žiauriai keista buvo, nes jokių skolų aš neatsiminiau, o visi man viską ėmė atiduoti - pinigais, kava ir makaronais.
Pažiūrėjau kalnelį vidutiniškų filmų ir vieną juokingą (Wild Target). Kadangi vėl ėmiausi klausyti daug visokių muzikyčių, tai atradau daug gerų muzikantų, kuriuos visas pasaulis jau žinojo, tik aš ne. Dar labai pamėgau grupę Boy.
Sutikau kalnelį seniai matytų žmonių ir nuoširdžiai džiaugiausi susitikimais. Besidžiaugdama pastebėjau, jog žmonės yra nepratę, kad jiems pasakytų, jog "labai smagu/malonu pasimatyti". Nepratę ir būti pasiilgti. Kas per laikai, kad nuoširdumas dingęs? Aš visada sakau ką galvoju, ar jaučiu, ypač kai man nuoširdžiai malonu ar drauge leisti laiką smagu. Nežinau, žmonės kažkaip nušvinta neįprastai it būtų to neverti ar nesitikėtų iš manęs. Kodėl?
Suklydau keletoje priimtų sprendimų. Vienas iš jų buvo - džiūgauti ir smagut smagutėliai šėlti visą naktį, o pamiegojus dvi valandas važiuoti į Klaipėdą. Ryte labai labai savęs nemėgau, bet neneigsiu, kad kelionė visų kančių buvo verta.
Pirmą kartą gyvenime pagavau visa ryjantį virusą. Numirė kompiuteris prieš tai prarydamas mano sukauptą virtualų turtelį. Liūdniausia, kad tai buvo mano darbo kompiuteriukas, taigi persikėliau į naują vietą prie naujo tuščio kompiuterio kol prikels mažutėlį iš komos, tai patiriu visokių naujų išgyvenimų, suvaržymų ir juokingų situacijų.
Mėnesio gale mane pakvietė papasakoti mokiniams keletą dalykų apie tai koks pasaulis yra negailestingas ir kaip lengva jame klydinėti, griuvinėti ir būti suvalgytam kitų. Bet aš baiminuosi paauglių kažkaip.
Išmokau dar vieną pamoką: Dovile, tau nuo martinio su spraitu skauda skrandį. Negerk šio derinio.
Vakar vakare mane įsimylėjo draugiškai nusiteikęs, beviltiškai naiviai girtas, drebantis kaip epušės lapas maždaug 42 metų ponas stotelėje. Toks 'nežinau kur esu, netyčia prisigėriau'. Buvau mandagi. Vos nenuvertė autobuso į kurį įlipau. Tai aš ir paskambinau 112, kad pasirūpintų juo.
Vėl apsilankiau viešojoje bibliotekoje ir saugiai pasiėmiau knygą. Pavyko padaryti tik vieną klaidą ir teko tik vieną kartą atsiprašyti.

Labai labai noriu iškrėsti ką nors smagaus. Bet nežinau ką :) Ką smagaus paskutinįsyk iškrėtei tu?


2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

25



2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Šuniški reikalai

Pribrendo metas pakalbėti apie šuniškus reikalus.

Turiu viešai prisipažinti, kad esu kačių žmogus. Ir man širdis nesuvirpa, kai kas nors žiauriai vėluodamas teisinasi, kad va šunį vedžiojau, todėl negalėjau ragelio pakelti. Taigi taip, pirmoji priežastis kodėl yra būtinybė vedžioti augintinį ar lyja, ar sninga, ar žemė dreba, ar skubi gyventi. O kol kas aš skubu gyventi nuolatos. Va katinai neskuba ir visai neskubina tavęs - viską suspėsim.
Kita baisoka priežastis, kad bijau, kai ateinu į svečius pas kurį iš šunų žmonių, kad augintinis prišoks ir bus specialiai tau draugiškas arba piktas ant tavęs, vienu žodžiu vis tiek ateis ir pradės daryti dalykus: lipinėti, lakstyti paskui, loti, seilėti arba urgzti arba viską vienu metu ir pirmąsias minutes po "labas, malonu tave matyti" teks kažkaip dorotis su šuns dėmesiu. O jei tas šuo didelis (turiu omenyje didelis) tai tada aš labai bijau ir išvis nebežinau kaip elgtis. Na taip, dideli šunys man kelia baimę. Štai pavyzdžiui T. šeima augina rotveilerį ir kas kartą man baisu važiuoti į svečius ne tik todėl, kad daug dėmesio būna sutelkta kaip aš atrodau, elgiuosi ar pan., bet aš bijau šuns. Nors ir žinau, kad geras, mane mėgsta (ačiū dievams, kai pagalvoji) na bet net tie draugiški amtelėjimai perkelia mano širdį į kulnus. Prie rotveilerio negalima staigiau kontaktuoti fiziškai, nes tada girdi tokį rotveilerišką urzgesį ar amtelėjimą, o tada širdis iš kulnų pereina į mažųjų pirštų galiukus. Tai ir sėdi sau kukliai, ramiai ir bijai pajudėt.
Nei prie didelių, nei prie mažų šunų negali ramiai sau valgyti, nes jie visada reikalauja porcijos iš tavęs, nes tu juk naujas namuos turi minkštą širdį ir menką kantrybę aktyviam dėmesiui sumišusiam su seilėmis. O mano širdis gana kieta būna. Aišku, visuomet būna išimčių visokiems mielacharakteriams ne super dideliems, šauniai išauklėtiems, ramiems šunims, katrie nesielgia kaip prancūziški buldogai, kurie šokinėja, bezda ir kriuksi visur aplink. Arba nelaksto savo plonom kojytėm ir plonais balseliais nuolat iš toli nebando aploti, o po to pabėga slėptis. Vaje kiek daug kriterijų, Dovile. Tai va tuos norisi glostinėt, pašaukt vardu ir sakyt "ei, pabūkim draugėj, žiūrėk ką turiu". Bet šiaip nervina, kad reik dažnai rankas plautis po pažaidimų su šunimi, nes anie turi įprotį tave seilėt, o aš turiu įprotį karts nuo karto užkandžiaut.

Iš esmės visa tai parašyti įkvėpė vakar vakarą sutiktas šunėkas, kuris bijo viso pasaulio. Tai kaip ir apsikeitėme vietomis: aš su visom savo baimytėmis ir nerimėliais labai norėjau draugaut, o šuo akivaizdžiai (natūraliai) per daug bijojo. Net neapuostė padoriai. Tai taip pažiūrėjom kits į kitą ir tiesiog buvome kas sau be seilių, dramų ir ekstra vaišių.
Žinau žinau, kad vieną gražią dieną pasaulis atsirūgs man garsiai į veidą ir imsiu ir apsigyvensiu su kokiu mielaširdžiu šuneliu. Nes taip jau būna, kai kažkam sakai "ne, ne šito tai jau nebus". Ir šiaip juk mano gyvenimas pilnas kiaulystės dėsnių ir atsitiktinumų tad ką gali žinot.

O kol kas va imkit kačiuką.

2011 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Kuomet per keletą dienų įveiki daugiau nei 1100 kilometrų Lietuvos keliais, atsiveriant netikėtoms industrinėms erdvėms, šlamant įvairiakalbiams eilėraščiams, tyliai šypsant, daug ir įdomiai plepant, jaučiant nesumeluotą lietuvišką svetingumą ir stebint tyliai nykstančią per amžius susiklosčiusių gyvenimų rusenančių toliau nuo didelių miestų dramą, supranti, kad man daug labiau patinka ir daug dažniau išeina džiaugtis aplinkui vykstančiais dalykais nei jais skųstis !


 
Blogger design by suckmylolly.com