2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Šuniški reikalai

Pribrendo metas pakalbėti apie šuniškus reikalus.

Turiu viešai prisipažinti, kad esu kačių žmogus. Ir man širdis nesuvirpa, kai kas nors žiauriai vėluodamas teisinasi, kad va šunį vedžiojau, todėl negalėjau ragelio pakelti. Taigi taip, pirmoji priežastis kodėl yra būtinybė vedžioti augintinį ar lyja, ar sninga, ar žemė dreba, ar skubi gyventi. O kol kas aš skubu gyventi nuolatos. Va katinai neskuba ir visai neskubina tavęs - viską suspėsim.
Kita baisoka priežastis, kad bijau, kai ateinu į svečius pas kurį iš šunų žmonių, kad augintinis prišoks ir bus specialiai tau draugiškas arba piktas ant tavęs, vienu žodžiu vis tiek ateis ir pradės daryti dalykus: lipinėti, lakstyti paskui, loti, seilėti arba urgzti arba viską vienu metu ir pirmąsias minutes po "labas, malonu tave matyti" teks kažkaip dorotis su šuns dėmesiu. O jei tas šuo didelis (turiu omenyje didelis) tai tada aš labai bijau ir išvis nebežinau kaip elgtis. Na taip, dideli šunys man kelia baimę. Štai pavyzdžiui T. šeima augina rotveilerį ir kas kartą man baisu važiuoti į svečius ne tik todėl, kad daug dėmesio būna sutelkta kaip aš atrodau, elgiuosi ar pan., bet aš bijau šuns. Nors ir žinau, kad geras, mane mėgsta (ačiū dievams, kai pagalvoji) na bet net tie draugiški amtelėjimai perkelia mano širdį į kulnus. Prie rotveilerio negalima staigiau kontaktuoti fiziškai, nes tada girdi tokį rotveilerišką urzgesį ar amtelėjimą, o tada širdis iš kulnų pereina į mažųjų pirštų galiukus. Tai ir sėdi sau kukliai, ramiai ir bijai pajudėt.
Nei prie didelių, nei prie mažų šunų negali ramiai sau valgyti, nes jie visada reikalauja porcijos iš tavęs, nes tu juk naujas namuos turi minkštą širdį ir menką kantrybę aktyviam dėmesiui sumišusiam su seilėmis. O mano širdis gana kieta būna. Aišku, visuomet būna išimčių visokiems mielacharakteriams ne super dideliems, šauniai išauklėtiems, ramiems šunims, katrie nesielgia kaip prancūziški buldogai, kurie šokinėja, bezda ir kriuksi visur aplink. Arba nelaksto savo plonom kojytėm ir plonais balseliais nuolat iš toli nebando aploti, o po to pabėga slėptis. Vaje kiek daug kriterijų, Dovile. Tai va tuos norisi glostinėt, pašaukt vardu ir sakyt "ei, pabūkim draugėj, žiūrėk ką turiu". Bet šiaip nervina, kad reik dažnai rankas plautis po pažaidimų su šunimi, nes anie turi įprotį tave seilėt, o aš turiu įprotį karts nuo karto užkandžiaut.

Iš esmės visa tai parašyti įkvėpė vakar vakarą sutiktas šunėkas, kuris bijo viso pasaulio. Tai kaip ir apsikeitėme vietomis: aš su visom savo baimytėmis ir nerimėliais labai norėjau draugaut, o šuo akivaizdžiai (natūraliai) per daug bijojo. Net neapuostė padoriai. Tai taip pažiūrėjom kits į kitą ir tiesiog buvome kas sau be seilių, dramų ir ekstra vaišių.
Žinau žinau, kad vieną gražią dieną pasaulis atsirūgs man garsiai į veidą ir imsiu ir apsigyvensiu su kokiu mielaširdžiu šuneliu. Nes taip jau būna, kai kažkam sakai "ne, ne šito tai jau nebus". Ir šiaip juk mano gyvenimas pilnas kiaulystės dėsnių ir atsitiktinumų tad ką gali žinot.

O kol kas va imkit kačiuką.

1 komentarai (-ų):

praktikantė rašė...

Aš tai visiškai šunų žmogus, nes jų atsidavimas man yra miela ir žavi, bet šiais betoninių džiunglių laikais auginti šunį, ir žinoti, kad jo gyvenime nebuvo nei vieno kakučio, kurio tu nepakėlei...

 
Blogger design by suckmylolly.com