2012 m. sausio 24 d., antradienis

Prabėgtukas

Žinot kaip gyvenime būna: viskas gerai gerai gerai gerai normaliai gerai gerai gerai gerai gerai *būm* ir nutinka KAŽKAS. Tai va tas kažkas ir atsitiko. Nesuprantu nei kodėl, nei kada spėjo tas būm nutikt, todėl dabar šiek tiek panikuoju ir apie daug ką liūdnai ir gal net drastiškai galvoju.

2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Kaip aš beveik iškeliavau į Pietų Afriką

Žmonės dažnai mano skiriamuoju ženklu laiko  ilgus plaukus. Tai tarsi etiketė kur tik bebūčiau, su plaukais yra susiję daugybė smagių vaikystės istorijų: kaip močiutė ilgai ilgai iki tobulumo šukuodavo, kaip berniukai rikiuodavosi eilėn, kad padėtų man ar sesei ilgą kasą "panešti", kaip pirmoji mano kirpėja kone verkė ją kirpdama, atminty ir keletas ilgakasių konkursų, kurių dėka su sese pirmąsyk pasirodėm per "Panoramą" ir daugybė kitų keistų atsiminimų.
Pirmą sykį kirpausi bene prieš 13 metų ir vis dar turiu tuos nukirptus plaukus. Keista, kaip laikas eina, o tas kirpimo ritualas vis dar atrodo didingas ir svarbus. Kas kartą išėjus iš kirpyklos savaime šiek tiek gailiesi, lyg kažkokios dalelytės savęs netekus, truputį graužies, ir minty kaltini kirpėją, kad "per trumpai", nes aplinkinių reakcijos  kaskart būna gana emocingos ir dažnai skatinančios graužtis. O po metų ir vėl skundžiuos, kad per ilgi darosi, o nusikirpus vis instinktyviai ranka braukdama nugarą ieškau kur dingo plaukai.
Šiandien, po vakarykščio ritualo vėl braukdama nugarą ir tikrindama kur jie, šypsausi. Kodėl?

Yra vienas iš tiesų įkvepiantis žmogus, kuris teigia, kad plaukai pasakoja žmonių istorijas ir gali būti priemone suartinti kultūras. Tai Fiona Kirkwood iš Pietų Afrikos Respublikos. Susipažinkite su neįtikėtina jos biografija ir žavęsį keliančiais darbais. Pavyzdžiui, įspūdinga tekstilės instaliacija "PADALINTA ŠIRDIS".
Vieną gražų ankstyvo rudens vakarą mes visai atsitiktinai susipažinome. Kai pagalvoji, tiesiog kažkur Europos vidury, kaip tik vykstant palyginti mažo Kauno tekstilės bienalei. Derėtų paminėti, jog vėliau sužinojau, jog menininkė 2005 m. čia laimėjo Grand Prix su darbu, kuris man iki šiol yra giliai įstrigęs atmintyje. Juk, kai ateini apžiūrėti darbus, ant kurių puikuojasi pavardės iš pačių įvairiausių pasaulio kampų, tikrai nesitiki kada sutikti jų autorių. Bet pasirodo būna visaip!
Tąkart Fiona leido paskutinį vakarą Kaune ir tiesiog prisėdo prie mūsų stalelio lauko terasoje pasilabinti su senu bičiuliu. Taip ir nutinka stebuklai - ėmėme kalbėtis iki vėlyvos nakties ir jos lėktuvo. Fiona Kirkwood yra išties paprastas, bet labai labai įkvepiantis žmogus, savo idėjomis ir darbais apkeliavusi visus kontinentus. Man tai visuomet atrodo kažkas nuostabaus ir didelio didelio. Sakė, kad šis miestas yra vienintelis, kuriame yra buvusi daugiau nei du kartus ir vis magiškai sugrįžta, nors ją kviečia didžiausi pasaulio miestai.  Tas vakaras paliko didžiulį įspūdį.
Taigi kartą galvodama, jog man jau metas kirptis, atsiminiau, jog pirmąsyk kirpausi prieš trylika metų. Nutariau tai įprasminti ir abu kirpimus padovanoti Fionai. Pirmoji staigmena buvo, jog menininkė mane atsiminė, iškvotė kaip man sekasi, o antroji - jos reakcija: tu dovanoji didžiulį savo istoriją-turtą, kažką labai svarbaus, ką turėtum branginti. Ir sunkiai slėpdama savo džiaugsmą vis ragino dar pagalvoti. "Ko gero, tai bus mano naujo darbo pradžia",- pasakė man ji.

Šįvakar  išsiunčiau dalelę savęs į pasaulį. Ir įgyvendinau vieną iš must do dalykų gyvenime - atidaviau duoklę menui į patikimiausias rankas. Kažkaip smagu - juk galbūt niekada nenukeliausiu į Pietų Afriką, bet dabar  žinosiu, kad dalis manęs ten tikrai buvo.

Linkėjimai! Sako, Durbane dabar 30 laipsnių karščio.

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Apie pažinčių mezgimo strategijas

Įprasta podarbinė kelionė namo autobusu. Visiškai šalia manęs užsimezga dialogas:
- O jūs žinote, kas yra molekulinė kažkoksdirbtinaiišpūstassudėtingasterminas? - netikėtai taria jaunuolis jaunai mergaitei sėdinčiai šalia manęs.
- Ne. (?!?? išraiška pas mergaitę)
- O kaip Jūs nežinot? Va aš rytoj egzaminui ruošiuosi.
*Tyla*
- O jūs žinote, kas yra osmosas?
- Ne, - vis dar nustebus mergaitė.
- Tai chemijos nesimokot.
- Ne, nepatinka.
- O Jūs... žinote kas parašė "Anykščių Šilelį?"
- Antanas Baranauskas?
- Tikrai? Ne Vienuolis?
- Nu ne. (?!?? išraiška vis dar mergaitės veide)
*Jaunuolis labai nuoširdžiai, išraiškingai ir ilgai deklamuoja "Anykščių šilelį". Kažkurią iš tikrai labai nepopuliarių vietų*
- O tu žinai apie ką čia?
- Ne! (?!?? išraiška pas mergaitę, o aš jau velniškai tramdau šypseną)
- O tu žinai, kas yra Vandenis? - tardo toliau jaunuolis.
- Mistinė būtybė?
- Aha.
*Tyla*
- Tai tu kokioj dešimtoj klasėj.
- Ne, devintoj.
- Beveik atspėjau. O ką žmogus turi daryti jei jį apkaltina, nors jis nekaltas?
- Nežinau, nuo situacijos priklauso.
<...>
- M.. Graži rankinė.
- Ačiū.
- Tau tikriausiai dažnai sako tokius dalykus vaikinas.
- Ne, aš neturiu vaikino.
- Tai gal nori draugaut su manim? (jau dabar tai visas autobusas spokso)
- Ne, Jūs man per senas.
- Bet man tik devyniolika.
- Vis tiek, ne.
- Tai gero vakaro tada.
Išlipo kitoje stotelėje.

Čia buvo tikrai vienas juokingiausių merginų viliojimų būdų, kokius kada esu girdėjus. Tiesa, buvau mandagi ir nė nepažiūrėjau, kaip jis atrodo, bet ties "Anykščių šileliu" jis mane beveik beveik buvo palaužęs nekukliai prajukti. Svarbu pabrėžti, kad visi autobuso keleiviai sutartinai liko romūs, nors tikrai mačiau, kaip stengėsi nesijuokti visos moteriškės aplink.
Vis gi, šiais laikais svarbiausia merginoje - intelektas. Vyrai, nepamirškit patikrint.

2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

Apie vilkolakius, kvailystes ir pilnatį

Seniau šitaip dalykų nesureikšmindavau ir nepastebėdavau. Na, pavyzdžiui, pilnaties veikimo žmonėms. Kadangi nuolatos iš visų aplink tikiuosi nesklandumų ir neatsakingumų, nes ir taip aišku, kad žmonės juk netobuli, tai dėsningumų keistuose elgesiuose neįžvelgiau. Bet kuo daugiau aplink žmonių ir santykio su jais darosi, tuo dažniau pastebiu, kad mėnulis juos veikia.
Aišku, tais ankstyvais studentiškais laikais, kai dirbdavom naktinius darbus, pastebėdavom, kad tam tikri etatiniai klientai vilkolakiais pavirsdavo pilnam mėnuliui sušvitus. Pavyzdžiui, ateidavo toks buvęs KGB agentas (bent jau taip žmonės sakė) ir kalbėdavo visiems kosminius prūdus. Daug daug, niekad negalėdavai suprasti kodėl ir ką jis sako. Stovėdavo ir netikėtai pasileisdavo kaip švytuoklė tiesus ant žemės, atsiremdavo rankom prieš pat grindis. Ir alkoholis jo neveikdavo, jokio skirtumo, jis geria šiandien ar ne. Tačiau negalėdavai nieko nedoro jam sakyti, nes pasibaigus pilnačiai ir atvirtus į žmogų, jis tau ateis ir pasakys tikslut tikslutėliai, ką ir kada tu jam sakei. Vilkolakiška KGB atmintis pas tą vargšą vyriškį. Arba retsykiais (bet tie reti kartai būdavo labai įsimintini), kvailysčių ūpo vedina, užsukdavo triukšminga raudonplaukė dama. Tai ir gerdavo ne iš savo taurės, tualete šaltu vandeniu plaudavosi galvą kriauklėje ir žiemą šlapia galva vaikštinėdavo po lauką. Sykį apie 2 valandą nakties (alkaniausiu paros metu) buvo įvirtusi su nuostabių dzūkiškų lašinių palčių ir maitino visus aplink, kai kuriems žmonėms dar ir pardavinėjo, koleges indėnėmis vadino. Išties didingos pilnatys tai būdavo.
O dabar gali nė į kalendorių nežiūrėt, jei pasipila eilė įtartinai keistų skambučių su itin kvailais klausimais ir principais (kodėl gi jūsų įmonė neleidžia mano 11 metų vaikui vienam skristi lėktuvu, bjaurybės?), arba paprasti procesai trunka keliriopai ilgiau, nei galėtų ir pakeliui dar pasipešioji žodeliu kitu. Po to, kai atsidūsti ir sąžiningai pasiskundi arba pasijuoki kolegai, koks netikęs tau šiandien pasaulis, suvoki, kad matyt, dabar pilnatis. Tas stebuklingas laikas, kai žmonės tampa neįtikėtinai erzinantys ir sykiu juokingi. Tokios tai kantrybės pamokos. Jei taip ir toliau, tai gal ir horoskopais domėtis pradėsiu.


2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

27

2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Sausio pagalvojimai

Būna kartais šauna  tik tau pačiai žinoma visa užvaldanti mintis ir patyliukais šypsaisi sau širdy su viltimi nepamesti jos. Vakar netikėtai sugalvojau vieną tokią (lyg avantiūrų maža kasdienybėj būtų) ir negaliu dabar nurimti, nes žinau, kad įgyvendinti nėra taip sunku. Negana to, jei jau neišdegs dar ir planą B vis tiek pabūt laimingai sugalvojau.
Visi aplinkui dabar tiek daug apie pažadus kalba, bandžiau laikytis skeptiškai, nes viskas juk teka sava vaga, ką čia bepribursi, bet nejučiomis vis tiek prigaunu save galvojant, ką gi aš nuveiksiu šiemet. Jokių pažadų, tik pagalvojimai. Panašu, kad tai bus šį tą žavaus žadantys metai. Su tokiais įkyriai patraukliais polinkiais visur viską išbandyti, paragauti ir paliesti, planavimas niekaip nėra mano stiprioji pusė, tad telieka pasitikėti žvygaujančiomis likimo kiaulystėmis.
Kartais kai pajuokauja, net apsiverkiu iš juoko.

Niekada nesakyk niekada, Dovile.

 
Blogger design by suckmylolly.com