2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Antradienis

Antradieniai man visad kaip mynimas į  stambų kalną, nuo kurio po to smagiai leidiesi savaitgalį.
Šis pagaliau išaušęs rytas prasidėjo nuo kavos su kefyru. Tas vaizdas ir patirta emocija pažadina geriau už kofeiną. O tada laikas plaunant puodelį ima lėkti kaip pasiutęs ir žiūrėk tu jau visur vėluoji. 
Darbe šalta. Žmonės vis dar neatsakingi ir nuviliantys. Klientai vis dar klausinėja kosminių dalykų. Bendradarbiai vis dar skundžiasi. Laiškai nesustodami plaukia. Įtampa visur aplinkui toliau auga. Kai visa tai stebiu, pagalvoju, kad nežinau, kodėl darau tai, ką darau, tai ir reikalauja iš manęs daug ir niekas nė nėra dėkingas. Išvis, dėkingumą reikia treniruoti žmonėse. Todėl dažnai visiems dėkoju už viską.
Bet užtai atradau veiklą, kuri man labai padeda nurimti, nes ten visiškai nepasitikiu savimi, taigi visaip stengiuosi ir užmirštu viską pasauly - tai sportas.  Va tas nepasitikėjimas savimi kažkaip padeda susikoncentruoti į mažus dalykus ir greitai pamiršti tą iškrypusią pasaulio vertybių skalę. Antradieniai yra sporto diena.
Atmenu viena keista keistų metodų ir keisto būdo gydytoja man sakė, kad negaliu sportuoti jokio komandinio sporto, nes migrena niekada nepraeis. Galvoju, kad ji buvo teisi. Aš nemėgstu žaidimų, kur nelaimiu arba nematau vilties laimėti ateityje. Matyt, todėl ir nežaidžiu stalo futbolo, o darau, tai, ką darau,-  vildamasi, kad kada nors ką nors tuo pasieksiu.

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com