2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Apie pyktį, pykčio šaltinius ir pykčio strategijas


Labas!
Žinot, kodėl paskutiniu metu nerašau? Todėl, kad, pripažinkim, ir teoriškai, ir praktiškai aš esu gana optimistiškai visus nuteikiantis žmogus, o manyje dabar gana daug pykčio ir norėjimo zyzti apie visokius ten pobjaurius dalykus, kuriuos pakeisti gana beviltiška. Apie viską rašyti nesmagu, tai tik truputį šįsyk pasamprotausiu.
Kalbant apie komandinį darbą, kiekvienas bent truputį protingas asmuo žino, kad žmonės yra neatsakingi ir šiaip baisiai nesavarankiški padarai. Mano nervų sistema galėtų paliudyti, jog tai gerai žinau, tai savaime atsiranda kategorijos iš ko tu niekada nesitiki atsakomybės, iš ko jos minimaliai gali tikėtis, pas ką ji didesnė, kuo pasitiki ir t.t. Pastebėjau, kad paskutinioji kategorija tampa ypač nesavarankiškais tada, kada per ilgą ir nuostabų laiką tu jau būni grynu šimtu procentų tikra, na galėtum duoti nosį išdepiliuoti, kad nepaves, nes taip sakė ir šiaip mažais, bet svarbiais darbais niekada nepavedė tokioje daugybėje suartinančių situacijų. Tai va maždaug tada ir gauni kaip šakute į kairę akį. Niekaip negaliu nustot nustebt kaip ir kodėl taip nutinka.
OK, įsvaizduokim, kad staiga nutiko tokia patikimo bičiulio ar kito svarbaus atvejo šakutės situacija ir smarkiai nustembi, nežinai ką čia greitai daryti, kažkas dega, aišku, pyksti, esi kažkiek įsižeidęs, paliktas vienas ant ledo ir tau iš ausų varo garai kaip kokiai Eli Makbyl. Tai ką tada reikia daryti? Kas kartą, kai žiauriai susinervinu bandau pagalvoti, ką pakeis tai, kad aš:
a) tikrai atvirai pyksiu, spjaudysiu ugneles ir panašiai siautėsiu
b) būsiu profesionaliai sarkastiška ir žavingai įžeisiu
c) nešnekėsiu amžinai
d) tarsiu, kad na ką gi, su užuomina, kad padarei čia žiauriai blogai.
Faktas - visais atvejais tikrai reikės kapstytis pačiai. Be to, kaip karti patirtis parodė - paprastai pykčio išreiškimas ar neišreiškimas visiškai neturi įtakos pykčio šaltinio veiksmams ateityje. Tu pyk nepykęs, jei žmogus bent apsimestinai malonus, tai jis pasakys atsiprašau bet kuriuo atveju. O jei ne, tai jam visai vienodai ką tu dabar ir kaip darysi. 
Manau, kad daugeliu atveju tenka susitaikyti, kad nieko nepadarysi, bet duoti suprasti, kad, mylimas bičiuli, daugiau nie-ka-da nesielk labai labai prašau tavęs. Ir manau, kad tai yra tikrai nerealiai sunku.  Aišku, dar sunkiau yra su kaltės jausmu pas žmones, bet čia kita tema.

Dar kalbant apie pyktį, niekada nesuprantu, kodėl žmonės užanty visokias staigmenas laiko iki pat paskutinės minutės?
- Labas, pamiršau tau pasakyti, kad neateisiu. Susitikti turime už kelių minučių.
- Labas pamiršau pasakyt, kad išvarau, nu aš jau už miesto, grįšiu pirmadienį tu padaryk ten viską už mane.
- Labas, mes turime skolą. Maždaug metus. Pamiršau pasakyti!
- Labas, susiradau darbą kitame mieste, žinau, kad jau viską pradėjom, bet turiu viską mesti. Nu jo tiksliai tau biškį čia situacija ne kokia dabar. Nu bet yra kaip yra. Atia.

Kur šiandien yra žodis atsiprašau?

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com