2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Trys nepamirštamos dienos Berlyne. I dalis.


Viskas prasidėjo kaip visuomet netyčia - susiklosčius tobuloms atsitiktinėms aplinkybėms, nusipirkau neplanuotą bilietą į nuotykius. Kai prieš porą mėnesių teko pasiimti atostogas tiesiog dūrus pirštu į kalendorių, sėdėti namie ir tik eiti į paskaitas kažkaip nuobodu pasirodė. Teko mesti ką tik prasidėjusį semestrą  (už tai aš dar atsiimsiu, aišku) ir, prisijungus prie kompanijos, leistis į kelionę.
Šio rugsėjo nuotykiu tapo bilietas į (man) super grupės Beirut koncertą Berlyne. Tai sykiu buvo ir antrasis šių metų sugrįžimas: liepą džiaugiausi užbaigusi reikalą su Eifeliu, o dabar gavau progą nutraukti tais pačiais 2009 m. trumputės viešnagės metu visiškai nesuprasto Berlyno šydą. Atmintyje liko baisiai pilko, niūraus ir žiauriai nepatrauklaus miesto įspūdis.
Tiesą pasakius, Berlynas iš tikrųjų ir nėra gražus miestas, dabar stebėčiausi, jei anuomet būtų pasirodę kitaip. Rimtai, jis yra negražus ir visi nauji dangoraižiai šio įvaizdžio tikrai nepakeis. Bet tuo pačiu Vokietijos sostinė yra nerealiai patraukli ne turistiniais objektais besišypsančiais iš katalogų, o gyvenimo ritmu ir žavingomis istorijos persmelktomis liberalaus miestietiško gyvenimo detalėmis. Labai džiaugiuosi, jog leidomės į kelionę penkiese ir pasirinkome kitokį pažinties su sostine formatą.

Spėju, kad jau pusė Lietuvos spėjo pasinaudoti autobusų bilietų akcija, kuri atvėrė pigius kelius į Vokietiją, tai nieko čia mandro, kad mes irgi ja naudojomės. Aišku, keturiolika valandų kelionės autobusu žavingai tikrai neskambėjo, bet nieko nepadarysi - tokių pigių tiesioginių skrydžių šiuo metu nėra. Naujutėlis autobusas su visais XXI amžiaus patogumais pačiame patogumų žydėjime kelionės trukmę tikrai ženkliai sušvelnino. Užmigti man padėjo realybės dokumentika 'Žmogus prieš gamtą' su darinėjamais gyvačių viduriais ir kitais triukais. Naktį besimuistant ant sėdynių kilo mintis kam nors pasiūlyti surengti fotoparodą pavadinimu 'Naktis autobuse' - tokios stulbinančios yra keleivių miego pozos.
Po greitai pralėkusios nakties, 7 val. ryte jau mankštinome kojeles Berlyno autobusų stotyje. Valgydami paskutines gėrybes iš namų aptarinėjome planus. Kadangi keliavome penkiese ir rinkomės nakvoti pas gerus žmones iš couchsurfing projekto, teko pasidalinti į dvi dalis. Nakvynės vietos buvo radikaliai skirtingose miesto dalyse. Išsiaiškinę kur kam keliauti patraukėme į skirtingas puses namų ieškoti.

Laikini mūsų trijulės namučiai buvo įsikūrę gana mielame gyvenamajame rajone. Valandėlę kikenome po langais, mat mus priėmęs Martinas maloniai prašė užsukti po devintos valandos. Miegas - dalykas šventas, tad nesistebėjome, jog duris jis pravėrė tik po trečio skambučio. Prisėdome arbatos ir susipažinome. Vaikinas visai neseniai įsikėlė, nes vos prieš porą savaičių sugrįžo gyventi į Berlyną. Prieš tai metus gyveno ir pagal mainų programą mokėsi matematikos Stambule. Taip beplepant, buto savininkui atvežė įsigytą sofutę (tuo pačiu ir vietą miegoti) ir vienas iš nešikų netikėtai prabilo į mus lietuviškai. Vaikinas iš Pakruojo r. keliais sakiniais mums nupiešė labai spalvotą jo naujo gyvenimo Vokietijoje portretą (25-50 EUR per dieną!) ir tik iš trečio karto suprato, jog mes turistauti, o ne dirbti atvykome.

Po pusryčių jautėmės dėkingi už viską, tad paprašyti atnešėme į kambarį dar baldų ir mielai valandėlę pažaidėme lego su būsimos lentynos konstrucijomis. Po to gavome  patarimų kur ir kaip įdomiau keliauti (nes Berlyne neegzistuoja vienas miesto centras, čia daug nedidelių centriukų), sutarėme susitikti vakarinio kebabo ir, jei pavyks gauti bilietą, eiti į Beirut koncertą drauge. Palikome Martiną mokytis matematikos (tai uoliai darė visas 3 dienas) ir iškeliavome Potsdamer Platz ir draugų ieškoti.
 Kol pastarieji nevokiškai valandą vėlavo, mes ilgai ginčijomės, ar tikrai ta nedidukė erdvė tarp dangoraižių yra aikštė (Platz), ir stebėjome net dvi reklamines akcijas: labdaringos kampanijos šokančio video klipo filmavimą ir bučiniais apipintą VolksWagen foto kampaniją, kurios nuotraukos publikuojamos milžiniškame ekrane. Ko gi nesusiteršus, jei tik kartą turi tokią galimybę, tai pasimaivėm ir mes. Va koks rezultatas:

Šalia buvę ryškūs akį traukiantys Berlyno vamzdynai
Nutarėme pasinaudoti galimybe nemokamai apsilankyti ant Reichstago kupolo, tad po fotosesijos ir pagaliau įvykusio susitikimo su savais, palengva plevenome sau registruotis rytojaus vizitui. Pakeliui pastebėjome, kad čia skaičiais ženklinami medžiai. Juokavome, matyt, kad būtų lengviau žmonai pranešti, prie kurio numerio parvirtęs vyras guli. Vėliau paaiškėjo, tai daroma dėl patogumo nustatyti tikslią vietovę, pavyzdžiui, jei reikia leidimo kokiam nors laikinam statiniui viduryje kokio nors parko.
61
Apskritai, pirmosios dienos vaikštynės buvo iiiilgos iiilgos, kojų skausmas mus lydėjo likusias dienas. Vėliau mus priėmę vokiečiai tik galvomis kraipė išvydę pirmosios dienos maršrutą. Labiausiai tądien stebino mieste vyraujanti stilistinė netvarka - sena ir nauja čia klijuojasi be jokių taisyklių taip sudarant labai keistą, kartais purvinoką peizažą. Bet kuo toliau nuo visų katedrų - tuo įdomesni vaizdai akyse prasideda, architektūra keičiasi labai labai greitai, keičiasi ir šurmulys, žmonės. Akimirką net pasijaučiau kaip sugrįžusi į Madridą, o nespėjus net atsipeikėti, už kelių šimtų metrų vėl sugrįžau istorijos paženklintą Berlyną. Vaikštinėjimai:

 Seniai nesimatėm:

 
 
 
 
Neskanus alus :)
Tobula puta!

Su įvairiais linksmais sustojimais, paukštelių dovanomis, laipiojimais kur negalima, tualetų medžiokle, dviračių eismo įvykiais ir kitais šauniais atributais, pavakarę atvykome netoli Columbia Halle, kur netrukus turėjo prasidėti Beirut koncertas. Susitikę savo naują draugą ir globėją Martiną ir pavakarieniavę pagal sutartą kebabų planą, susipažinome su pigiausiu alumi erdvėje, kurį vėliau vadinome Šterny arba Šterniuku. Reikia pripažinti, kad akiai buvo keistoka matyti liberalų alų praeivių rankose tiesiog laukiant žalios šviesoforo šviesos ir panašiai, bet labai greitai savaime solidarizuojiesi, ypač prie koncerto vietos.

Pakeliui į C-Hallę žmonės būriavosi su plakatais – tiek daug buvo norinčių patekti į seniai išparduotą koncertą, taigi, Martinas liko be koncerto, bet kaip rytojaus ryto istorijos bylojo, tą vakarą šauniai praleido vis tiek :)

Koncerte buvo visko. Ir draugių alpulių su išmelstais sugrįžimais į salę pro VIP duris, ir aplinkinių rūkymo uždaroje patalpoje, nes grūstis iki lauko vargina, ir brangaus alaus, ir nuovargio kojose, ir marichuanos kvapų, ir galantiškų pakartojimų, ir daug daug visko. Muzikinė vakaro dalis buvo puiki, to buvo verta laukti tuos porą mėnesių ir keliauti tokį kelią. Jėgų leistis į tolimesnius naktinius nuotykius nebeliko, tad dainuojančiomis širdimis traukėme namo. Kaip istorija vėliau paženklino, ir gerai, nes namus laimingi pasiekėme tik po dviejų valandų klaidžiojimų po U-bahn ir R-bahn tuneliais.  O galvoje grojo Vagabond:
  

Viešasis transportas  
Berlyne jis įtraukia ir nejučia tampi painios sistemos dalimi. Labai didelę dalį kelionės po miestą laiko praleidome tuneliuose ir stotyse. Nebesistebėjau tuo, nes kuomet pirmąkart lankiau Berlyną, taip pat pusdienį  sugaišome transporte. Laikas iki reikalingos vietos skaičiuojamas pusvalandžiais. Norint pamatyti miestą, privalai išeiti už centrinės dalies, taigi, tenka eiti, klysti, tikslintis, stebėtis ir šokinėti iš traukinio į traukinį / metro / autobusą. Dėl šios priežasties kantriai laukėme vieni kitų susitikimo taškuose, į kuriuos keliavome iš skirtingų miesto galų. Vienkartinio bilietėlio kaina 2.40 EUR. Tai brangoka, tad po ilgų diskusijų pietų Berlyno trijulė nutarėme rizikuoti ir bilietus pirkti tik ilgiausių kelionių metu. Bičiuliai vokiečiai kinkavo galvomis ir teigė, esą dabar tai labai rizikinga dėl intensyvios ir neatlaidžios kontrolės ir pan. Paskutinę naktį aš ir draugė Agnė sapnavome košmarus su kontrolieriais, tad besileisdamos į kelią, solidariai bilietus pirkom ir žymėjom. Bet kontrolės per tris dienas taip ir nesutikome.

Žmonės
 Labai paslaugūs (išskyrus koncerto salę kovoje už būvį). Beveik visi nė nemirktelėję gali padėti susigaudyti bet kurioje transporto mazgo vietoje. Net jei nežinos, bent pabandys, pasiūlys iki vietos keliauti drauge ar pan. Nepriklausomai nuo amžiaus - puikiai kalba angliškai, tad susikalbėti nebuvo jokių problemų. Žinoma, turkų ten taip labai labai daug, bet jų dėka krautuvėlėse vis įsigydavome ką nors naudingo jėgoms atgauti.
 
Mus priėmę vaikinai yra verti atskiros istorijos. Netikėtai abu - vardu Martin. Vienas iš Šaurės, kitas - iš Pietų Berlyno. Vienas uolus matematikas, kitas - operatorius/prodiuseris. Vienas ką tik grįžo iš Stambulo, kitas - iš klajonių Vietname. Abu - be galo šilti ir išsilavinę žmonės, mūsų viešnagę pavertę nepamirštama.
Mano kompanijos dalies globėjas matematikas Martinas vis dar klajojo po Stambulą muzika, pasakojimais, savo vietos naujuose namuose ieškančiais daiktais, net ruoštais pusryčiais. Jis buvo mūsų pavakarių ir vakarų bičiulis, visada prisijungdavęs po to, kai išstudijuodavo savo dienos matematikos užduotis. Martinas pasižymėjo vokišku preciziškumu dalykuose. Puikus pašnekovas atvira širdimi, smaguolis vakarėlių kompanjonas, mūsų laikrodis ir kelionių keistais viešojo transporto labirintais strategas.
 Kitas Martinas man mažiau pažįstamas. Bet pasirodė labai kūrybiškas, smalsus žmogus, linkęs pastebėti net mažiausius dalykus, džiaugtis jais, galintis kalbėti bet kuria tema, sudominti bet kokį žmogų. Jis buvo antrosios dienos kultūrinės programos kūrėjas. Apie ją labai norisi parašyti plačiau, taigi, teks visa tai pasaugoti kitai daliai..

2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Apie bacilas ir daktarytes

Visiems pasitaiko sloguotų dienų. Pasinaudodama tinklaraščio nuosavybės teise pasiguosiu, kad manosios tęsiasi jau daugiau nei savaitę ir sparčiai evoliucionuoja į kažką siaubingo. Šiaip jau esu pakanti visoms organizmo kartais krečiamoms išdaigoms, nes man, kaip žinia, su galva negerai (- migrena aut. past.), tai išmokau  klasiškai apsimesti, kad tie palyginti smulkūs peršalimų simptomai neegzistuoja, ypač kai gyvenu rėžimu 'dienos darbai niekada nesibaigia'. Bet šiuo metu per kosulį nebegaliu palaikyti su žmonėmis pokalbio, taigi, tai ženklas, kad to jau  per daug.
Kaip ir bibliotekos man iš tolo klykia, kad laukia virtinė nesusipratimų, taip ir su gydymo įstaigomis - tais retais kartais, kai rengiuosi ten eiti, vis apima smagi nuojauta, jog mane tuoj tuoj kas nors aprėks. Blizginu šypseną ir treniruojuosi kaltai nunarinti galvą. Tik štai ką tik suvokiau, kad ne tik nežinau, kas yra mano gydytoja, bet ir nepamenu kaip ji atrodo. Atsimenu, kad buvo maloni ir be daktarėms būdingo asociatyvaus chalato. Vėliau beieškodama kur atiduoti savo kraujo mėginį pasiklydau keistuose keistos poliklinikos koridoriuose. Buvau išgelbėta nuobodžiaujančios valytojos. Po kelių dienų tik paskambinau išgirsti, kad gyvensiu dar ilgai ir daugiau nebesimatėme. Lapelį su telefonu, aišku, pamečiau, taigi, panašu, kad norint vėl patekti pas sveikatos damą, reikės žaisti Džesiką Flečer su registratūros fėjomis.

Nežinau ar tik man taip, bet po to, kai baigėsi visi tie gražūs kraujo iš pirštuko ėmimo metai ir patekau į suaugusiųjų pasaulį, gydytojai kažkokie dideli burtininkai pasidarė. Pirmoji suaugusiųjų daktarė diagnozuodavo ligas nė nepažvelgusi į skaudamą vietą, tad sveikdavau nuo šventosios dvasios. Nejaučiu liūdesio, kad daugiau pas ją nesilankau. Kita teta, pas kurią tėtės paliepta nuėjau, tiesiog buvo puiki psichologė ir eidama per mano gyvybinius taškus aiškino, kad esu ligota kaip kaimo diedas ir turėčiau nustot parintis. Už konsultaciją paėmė 200 Lt. Nutariau, kad man ten konsultuotis per brangu, tai kai kosčiu geriu čiobrelių skonio pertusiną ir nesiparinu
Bet po to susirgus ir panorus išlaisvinančio biuletenio, teko leistis į lojalaus sveikatos guru paieškas bei atversti naują ligos istorijos kortelę. Senoji dramatiškai pasimetė, tai esu šviežias, jaunas ir neištirtas ligotas žmogus (daktarai, beje, nudžiunga, kad pacientas jaunas). Taip ir atsidūriau vėl pas pirmą pasitaikiusią laisvą, bet, kiek pamenu, gana linksmą tetą be chalato, kurios veido nepamenu. Išklausė -> vaistų skyrė -> ištyrė bent kraują -> viskas padėjo - reiškia okei. Tokio rūpesčio jau senokai nepamenu.
Regis, manęs laukia daug nuotykių. Procesas, matyt, bus juokingas, o pabaiga laiminga. Tik jūs laikykitės, nesirkit. Aš čiur pakosėsiu už jus visus.

2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Šiugždantis rugsėjo šeštadienis

Turiu prisipažinti, kad po Didžiosios Literatūrinės Kiaulystės su Dalia Jazukevičiūte pažinties nebepratęsiau. Norėjau, bet ūpo nebuvo - akyse vis regėjau tą keistą poną, kuris taip suteršė mano nusiteikimą ir entuziazmą naujoms pažintims transporte. Jėgos sumenko ir kitoms knygoms, todėl kaip kokia pirmokė, gūždamasi nuo savęs pačios, dairausi kur daugiau paveikslėlių ar gražus viršelis. Taigi, po to nutikimo perskaičiau tik nuostabią komikso pavidalo iranietišką istoriją, pusiau biografinę pusiau poezijos rinktinę, praleidusi 4/5 eilėraščių.
Užtai vakar lyg tarp kitko ant lovos radau kukliai padėtą, ateičiai mintyse nukeltą, puikią, atradimų ir pažinimų vėjais dvelkiančią Vaivos Grainytės knygą  "Pekino dienoraščiai". Šiaip keista, nes nesu aš jokia Azijos manijakė, manau, kad kai kada užaugsiu, tada imsiuos ją analizuoti, bet po galais, skaitau ir akyse vaikštinėja mažyčiai kinai, stumdosi su savo limenėles vežiojančiais karučiais, čirškančios gatvės aliejuje krevetės ir krabai moja man savo ūsais ir nejučia prasideda skrandį maloniai dirginantis kelionių alkis (bent tiek, kad kelionė Berlynan jau tuoj). Ties keturiasdešimtuoju puslapiu man jau pasidarė gaila, kad skaitymo procesas su menkstančiu likusių puslapių skaičiumi baigsis. Tai va. Galėdama tik taip prisidėti prie tiražo iš lentynų iššlavimo, šiuo kukliu dienoraščiu "Pekino dienoraščius" širdingai rekomenduoju :)

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Ūpą keliantis prabėgtukas


Būna žmogus nusimeni dėl ko nors. Bet kai pagalvoji, tai visas gyvenimas yra amžinas spaudimas: būti gera dukra, gera sese, gera mokine, gera studente, gera mergina, perspektyviu žmogumi, geru darbuotoju, geru kaimynu, geru praeiviu, geru keleiviu t.t.t. Tai, kai kartais galvoju, kad pasaulis gana smirdinti vietelė pasidarė, atsimenu tai. Kas gi tas papildomas vienas kitas spaudimėlis, kai ir taip visi spaudžia aplinkui.

Bonusui linksmesnis faktelis iš kasdienybės: Šiandien įsigijau laikinas teises į performansą  "Drėlės į visatos vidurius". Jaučiuosi turtingesnė visapusiškai.

2012 m. rugsėjo 4 d., antradienis

Šaltakraujis rugsėjis


Žvelgiant į kalendorių atrodo, kad kažkur pamečiau įrašą 'odė vasarai ir saulei'. Bet dabar tiesiog daugiau galvoju apie tai, kaip sunku yra pradėti. Nežinau kaip imtis viso to didelio dalyko, kuris nenumaldomai atėjo, kol aš negalėjau prisiversti. Net gi apgaudinėjau save savaitgalį, kad vasara niekada nesibaigs, draugai neišvažiuos, aš stabiliai, kaip esu įpratusi, būsiu plaikstoma nuotykių vėjo ir džiaugiausi viskuo it  rytojus su nauja dienotvarke 'dienos darbai niekada nesibaigia' niekada neateis. Bet pokyčiai vis tiek šiandien atėjo, ir aš nedrąsiai žvilgčioju į laikrodį ir kalendorių, kuris sako kur, ką ir kada turiu daryti, ko nepamiršti.
Nežinau, gal aš daugiau baidausi, nei viskas taip baisu, bet jau dvejus metus kasdienybė neturėjo tokių drastiškų dramatiškų sukrėtimų, kai pabundi vieną rytą ir nuo šiol absoliučiai viską planuoji kitaip. Ir dar, išlydinėju puokštę draugų į kitus miestus ir valstybes. Tai viskas truputį slegia, nes atrodo laikina, o aš labiau už viską bijau vienatvės.
Tikiuosi, jog pradžia ir yra sunkiausia dalis. Juk dažnai taip ir būna. O visa kita - tik bakst ir viskas.

 
Blogger design by suckmylolly.com