2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Šiugždantis rugsėjo šeštadienis

Turiu prisipažinti, kad po Didžiosios Literatūrinės Kiaulystės su Dalia Jazukevičiūte pažinties nebepratęsiau. Norėjau, bet ūpo nebuvo - akyse vis regėjau tą keistą poną, kuris taip suteršė mano nusiteikimą ir entuziazmą naujoms pažintims transporte. Jėgos sumenko ir kitoms knygoms, todėl kaip kokia pirmokė, gūždamasi nuo savęs pačios, dairausi kur daugiau paveikslėlių ar gražus viršelis. Taigi, po to nutikimo perskaičiau tik nuostabią komikso pavidalo iranietišką istoriją, pusiau biografinę pusiau poezijos rinktinę, praleidusi 4/5 eilėraščių.
Užtai vakar lyg tarp kitko ant lovos radau kukliai padėtą, ateičiai mintyse nukeltą, puikią, atradimų ir pažinimų vėjais dvelkiančią Vaivos Grainytės knygą  "Pekino dienoraščiai". Šiaip keista, nes nesu aš jokia Azijos manijakė, manau, kad kai kada užaugsiu, tada imsiuos ją analizuoti, bet po galais, skaitau ir akyse vaikštinėja mažyčiai kinai, stumdosi su savo limenėles vežiojančiais karučiais, čirškančios gatvės aliejuje krevetės ir krabai moja man savo ūsais ir nejučia prasideda skrandį maloniai dirginantis kelionių alkis (bent tiek, kad kelionė Berlynan jau tuoj). Ties keturiasdešimtuoju puslapiu man jau pasidarė gaila, kad skaitymo procesas su menkstančiu likusių puslapių skaičiumi baigsis. Tai va. Galėdama tik taip prisidėti prie tiražo iš lentynų iššlavimo, šiuo kukliu dienoraščiu "Pekino dienoraščius" širdingai rekomenduoju :)

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com