2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Prabėgtukas

Šitie metai buvo įdomiausi !

Tiek daug tylių muzikinių svajonių išsipildė,  tiek daug įdomių darbų, naujų patyrimų, tiek netyčiom pasaulio pamatyta! Ir tikrai tikrai žinau, kad ne piniguose, o supančiuose žmonėse yra Laimė. Linkiu visiems tokį džiaugsmą patirti!

2012 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Kūčios

Kūčios yra diena stebuklinga, o mes iš tiesų niekuo neypatinga šeima. Šiandien visad aplink pilna draugiškos įtampos, nes iš norėjimo gražiai visiems pabūt pakeliui vis susipykstam keliolika kartų. Iš gero ir dėl gero. Šiandien švariname namus, būtinai laikomės Didžiojo Pasninko, visai visai nevalgome mėsos ir, teoriškai, pieno produktų,  nors pusryčiams patyliukais tepame sviestą ir atsipjauname sūrio, dėl to labai labai gailimės ir tikimės atsipirkti per likusią dieną, ypač per griežtai tradicinę vakarienę. Mūsų šeima turi tik vieną tradiciją - puošti eglutę būtent šiandien, tad savąją tik visai neseniai  padabinome mėlynais, sidabriniais ir mediniais pakabučiais. Liko tik išsilyginti išeiginius rūbus ir sulaukti vakaro. O jis jau tuoj - namai kvepia Kūčių vakariene ir snieguotomis Kalėdomis.

Nuoširdžiai sveikinu visus sulaukus švenčių! Visai kaip vaikystėje, su sniegu. Būkit laimingi!


2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Gana šventiškas prabėgtukas


Niekaip negaliu priprasti, kad norint nusigauti iš taško A į tašką B, reikia kruopščiau apskaičiuoti laiką, mat viskas kažkaip užtrunka. Ėjimas pro visas šilumą saugančias duris ir dureles, keistai išmindytą sniegą, siauručius ledo takučius, nepraeinamas senamiesčio gatves primena kompiuterinį žaidimą, kur reikia daug vartų, duobių ir kambarių įveikti, norint išgelbėti princesę.
Bet šiaip tai labai labai norisi niūniuoti, švilpauti ir visaip džiaugtis, nes sesija laimingai baigta, visur suvažinėta, sudalyvauta, projektai pateikti, bei visi ikiKalėdžiai darbai pabaigti (beveik buvau pradėjusi galvoti, kad yra ir neįmanomų dalykų). Liko laiko net atvirukams išsiųst ir  prekybos centrą nušienaut!

2012 m. gruodžio 18 d., antradienis

Fotoatsiminimai iš savaitės Atlanto vandenyne

Nors nuo tada, kai išmirkiusi sniege sportbačius grįžau iš ilgos kelionės praėjo tik savaitė, oras jau beveik privertė pamiršti, kad tai buvo taip neseniai. Nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio tarp vasaros ir gilokos žiemos, tarp poilsio ir smaugiančios rutinos, aplinkoje (darbuose, universitete) pasirodė besą tuuntas niurzgų, bet negaliu atsidžiaugti gera aura mieste. Čia viskas taip jauku, sava ir paprasta. Kažkoks maloniai apsnigtas laikas.
 Na bet grįžkim prie tos kelionės, juk čia to ir susirinkom. Tai kaip ten buvo? Štai vieną lapkričio dieną belipant į troleibusą paskambino Giedrė ir sako "Dovile, varom į Fuerteventūrą? Bus toks ir toks darbas ir čia kaip ir kelialapis tau ant delno" tada aš sekundę pagalvojau, mintyse įsižnybau į riešą, nes turėjau laikytis troleibuso turėklų ir atsakiau "Gerai, kaip tik prieš tai planavau trumpam nuvykti į Norvegiją, o tuo metu man kaip tik sesija ir kiti siaubai, bet bandykim", nes tikriausiai tokio pasiūlymo atsisakytų tik kvailys. Ir iš tikrųjų pabandžiau: kažkaip mikliai išsilaikiau pusę sesijos, per porą dienų parašiau visas mokslines rašliavas, surikiavau darbus kaip kareivėlius, mažai miegojau ir išvykau į planuotą Norvegiją, po to parsiridenau į Vilnių, po poros valandų išvykau į Varšuvą, praleidau savo pirmąją naktį oro uoste, tada dar penkias valandas pasėdėjau lėktuve ir antrą kartą šiemet atsidūriau saloje. 
O saloje vyko didžiausio lenkų kelionių operatoriaus konferencija-infoturas, atvykome reprezentuoti Baltijos šalis ir būti savimi, nes dėl mūsų vertimų į anglų kalbą nebuvo. Viskas buvo visiškai kitaip nei pavasario kelionėje: kiti žmonės, kitas kurortas, viskas svetima kalba, bet už tai svetingumas pasirodė įspūdingas. Viešbutis buvo kaip iš filmo, lova minkštutėlė, krevetės ir midijos šviežutėlės, o į vakarienę priederėjo eiti dailiai apsirengus. Na, aš pripratus prie ekonomiškų kelionių su paprastučiais viešbutukais, tad viskas, kas man ne pagal kišenę, lengvai trikdo. Na gerai, priprasti prie to tikrai nesunku. Už visa tai visą pirmą dieną teko atsėdėti lenkiškoje konferencijoje. Vėliau toje patalpoje praleidžiamas laikas palengva mažėjo, o programa smagėjo, pamačiau visiškai kitokią salą ir parsivežiau daug šilumos :) Apie visokius kelioninius juokus jau rašiau anksčiau, tad beliko tik nuotraukos. Tiesa, turiu įspėti, kad kažkodėl nefotografavome romantiškų kadrų, daugiau juokėmės iš visko, kas aplink. Skanaus!

Tokie buvo namai
Namų baseinas
Vaizdas pro langą
Apylinkės
 Grįžom neįdegę, nes vis būdavo taip:
Čia viena žymiausių vietų Los Barankos:
Nuostabi vieta:

Buvom ant didžiulio kalno, į kurį kylant grojo dramatišką muziką. Kelias tikrai baisiai atrodė.
Tada mus nuvežė į fermą, kur pasitiko gaidžio iškaba, kupranugariai, ožiukai ir asilai. Visi pirko sūrį. Viskas buvo lenkiškai, nesupratom.
O tada plaukėm į Lanzarotę ir daug ten buvom, bei vėžinomės autobusu dramatiškais keliais.
Geometriškai tikslūs miesteliai ir dar mažiau žalumos, bet už tai yra geizerių
 Apie kelelius:
 Skeptiko nuotrauka:

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Work and travel Fuerteventura

Hola!
Čia mes turime ne tik kambarines, bet ir paslaptingą geradarį kaip atskirą etatą, kuris kasdien aplenkia tvarkdares Gvadalupes, mato tikrąjį kambario vaizdą ir palieka dovanyčių. Baisiai smagiai nuteikia juokingais įpakavimais (pareini ir regi pavyzdžiui galybę kojinių ant rankenų su riešutais ir mandarinais), tai nežinau kaip uždarysiu lagaminą su tiek kasdienių džiugesių.
Nepaisant to, kad nebežinau kelintadienis šiandien, koks metų laikas ir kiek kur dabar valandų, tikrai visa esybe jaučiu, kad artėja Kalėdos. Man atrodo, pietiečiai jų laukia daug labiau nei mes ir turi baisiai savotišką papuošimų įsivaizdavimą. Įeini į turkiškais raštais margintą viešbučio vestibiulį ir akį tau išduria kokia nors molinė Kalėdų pabaisa arba keistai pasvirusi plastikinės eglės šaka. Didelė dalis lankomų viešbučių ir parduotuvyčių atrodo it dekoruoti trijų aklų pelyčių. Kiek stebina iš niekur nieko lendantys kailiniuoti kalėdąseniai, prakartėlės su begemotukais ir vos ne vos tarp zoo ir piemenų atrandamu pagrindiniu herojumi - kūdikėliu. 
 Bet tie lenkai irgi šiek tiek pamišę - +23C, o jie laksto su Kalėdinėm kepurėm. Mes tik slaptingai šypsomės ir kartojam "nie rozumiem polskich". Pasitaiko manančių, kad dėl šito tik juokaujam ir kalba su mumis lenkiškai toliau :) Bet ne tik lenkai čia iš tikrųjų baisiai juokingi, bet ir pačio kelionių operatoriaus ITAKA veiksmai juokina: aprengia lenkus klaunais, nes teminė diskė, kurios visi mirtinai laukia, ir paleidžia į viešbutį ekskursijon po kambarius ir serviso taškus, o šokti einam tik patyrę tą gėdą. Dauguma viešbučių personalų su akcentu mums bando dėkoti "jenkujindami", o kiti tiesiog pilsto trigubai stipresnius kokteilius (pvz 3/4 romo + 1/4 kolos), kad kuo greičiau nusibaigtume. O lenkai kažkokiu būdu nieeekap nemiršta, kai kurie tik ištinsta.
Čia tikrų tikriausias Work and Travel Fuerteventura. Bet vos tik turime kokią progą ekskursijoms ir mažiems pabuvimams lauke, tuoj pasislepia saulė. Per šias dienas pastebėti neaprėpiami lavos kalnai ir uolos, neįtikėtini serpantinai tarp akmenų kelia pagarbą Mamai Gamtai. Šiluma kaulų nelaužo. Lenkų kalba kasdien vis suprantamesnė, tautų draugystė vis stipresnė. Liko dvi dienos trumpomis rankovėmis. Linkėjimai iš Kanarų!

2012 m. gruodžio 5 d., trečiadienis

Ispaniškas prabėgtukas

Iš tiesų laikas lekia labai greitai, atšventusi išankstines norvegiškas Kalėdas nespėjau nė apsisukti, nuotraukų čia įkelti ir jau sėdėjau lėktuve į Vilnių. Čia aviaistorija tęsėsi toliau: sulipus į lėktuvą Stavangeryje netyčia pakilo milžiniška pūga. Frost fighteriai kovojo su sparnų šarma, 9 sniego valymo mašinos bergždžiai valė pakilimo taką, vėlavome beveik valandą, tuo tarpu maža pabaisa visą ilgą kelionę rėkė ir spardė mano kėdę. O tada kelias valandas praleidusi Vilniuje jau nebe viena nėriau iš sniegų į saulę. Ir taip per vieną parą įveikiau didelį kelią maršrutu Stavanger - Vilnius - Warszawa - Fuerteventura (ši sala šiame bloge jau minėta kaip Marsas) bei praleidau savo pirmąją naktį oro uoste.
Čia, Marse, vyksta lenkiško novaturo sezono pristatymo konferencija. Lenkiškai.  Mano gyvenimas pilnas paradoksų: kai dirbau viešbutyje nuo dūšios nemėgau dienų, kai užveždavo šimtuką šios šalies gyventojų, o dabar pati esu įsimaišius į tokio pat dydžio lenkų būrį ir ...mokausi suprasti ką sako, nes viskas čia būtent šia kalba. Konferencijos valandos ilgos ir labai lenkiškos, tad jaučiamės čia kaip mažojoje Lenkijoje. Bet dabar prasideda smagiausios dalys - klajonės po salą, viešbučius ir įvairaus plauko linksmybės su lenkiškais pipiriukais. Iš tiesų fainiausia tai, kad anglų kalba čia trikdo visus: net ir personalas nekažkaip angliškai kalba. Už tai suprantu, kaip gera būti savimi. Bet namų dar nesiilgiu :}

Ispaniški linkėjimai iš Kanarų!


 
Blogger design by suckmylolly.com