2013 m. sausio 14 d., pirmadienis

Apie savanorystės lobius


Šiandien dieną pradėjau komplimentu savo socialinio tinklo sienoje: 'Dovilė yra geriausia Kauno bilietuotoja ; )'. Nusišypsojau it solidi bilietėlių furija ir suskaičiavau, kad bilietus plėšau ir tyčia ar netyčia savanoriauju įvairiuose renginiuose jau maždaug aštuonerius metus. Ir ko gi tai mane išmokė? O gi, bene visko, ką moku, arba leidžiu sau manyti mokanti.
Tai buvo ir tebėra vienos geriausių gyvenimo pamokų apie žmogiškumą, teisingą komunikaciją su žmonėmis (ne-svar-bu, kokį darbelį jie šiandieną daro), apie sąžiningumą, atsakomybę, apie užkulisių kultūrą, svetingumą, lyderystę, apie darbą be didelių kalbų, emocijų valdymą, apie kiekvieno mažmožio svarbą. 
Geri ir blogi pavyzdžiai palenkė į savanorystę stambiu mastu, komandų formavimą, vadovavimą  ir įvairiapusę pagalbą įvairiausiems projektams, lengvos formos kultūrinės savanorystės skatinimą - nuolatinį ieškojimą tokių pačių ir buvimą tarp puikių žmonių, kuriems pirmiausia svarbu ne atlygis, o idėja. Visa tai bėgant laikui sugrįžta trigubai. Tie momentai gražiausi.
Ir man vis dar patinka pardavinėti ir tikrinti bilietus, būti pirmu žmogumi, kurį žiūrovas sutinka. Man vis dar patinka nešioti kėdes, drauge su visais rinkti šiukšles ir paskui eiti išgerti alaus. Nepatinka tik raginti tų, kuriems ilgainiui pagalbos ranką ištiesti tampa sunkiau, nei atsisakyti tuo metu rūkyti cigaretę iš toliau stebint, kaip dirba kiti. 
Nesigailiu nė minutės.
Jei kada reikės bilietuotojos - parašykit :)

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com