2013 m. vasario 13 d., trečiadienis

Raudonskruostės magistrantės memuarai


Kaip tik sėdau pašiugždenti lapų kol kas baugiai atrodančiam pirmadienio pristatymui ir staiga aplankė kraupokas suvokimas. Niekad negalvojau, kad mokslas galėtų būti kaip penkta koja. Man patinka studijuoti, diskutuoti ir domėtis, bet... po galais, kažkaip norėtųs ne dabar, kai visur aplinkui tiek įdomių vienąkartištinkančiųgalimybių ir užsiėmimų, kuriuos diktuoja gyvenimo būdas. 
Nejauku prisipažinti, bet savotiškai kenčiu: iš viso studijų proceso daugiausiai džiaugsmo ir smagumo patyriau adrenalino kupiname atrankos etape - mūsų  tieeeeeek daug, o finansuoja tik kelis! Mano nepaliaujamam strikinėjimui ir plojimui rankutėmis, įstojau į tą vietą ir... dabar jaučiu didelę gėdą prieš dėstytojus, kurie pasakoja įdomius dalykus, skatina mane tobulinti anglų kalbą ir domėtis giliau, o aš atsidėkoju vėlavimu, padriku  lankomumu, neskaitytais skaitiniais ir nesenkančiu smalsumu. 
 Jaučiuosi it nepateisinčiau vilčių (labiausiai gal mamos) ir nepelnytai bausčiau tuos, kurie šansu tiek daug išmokti galėtų pasinaudoti geriau. 
Manau, šis suvokimas nebūtų toks kraupus, jei ne tie rudenį išmėginti mažyčiai dėstytojo batukai. Pasirodė tada, kad nėra nieko blogiau už tokius kaip aš - regis, nelabai aišku ko čia ateinančius, nuolat nenusėdančius ir ieškančius galimybės išsisukti su viltimi kitąkart pasistengti geriau.

Regis, prasideda skilties "Valio knygoms" renesansas.

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com