2013 m. liepos 9 d., antradienis

Priminimui sau pačiai

Mažai ką savo tinklaraštyje cituoju, nes šiek tiek išdidžiai galvoju, jog tai turi būti tiesiog puikus autorinis mažai kieno skaitomas puslapis su originaliu tekstu, bet dabar atėjo metas šį tą pacituoti sau pačiai. O jei tai dar bus vertinga kam nors kitam, aš džiaugsiuosi. Ačiū Marčiui, kad knygą padovanojo gimimo dienos proga. Skaityti daugiau


Laiko trūkumas nėra dingstis
Vienas dažniausių pasiteisinimų: "Neužtenka laiko". Žmonės sako, kad norėtų įkurti įmonę, išmokti groti kokiu nors instrumentu, kažką išrasti, parašyti knygą ar dar ką nors, bet para tiesiog tam per trumpa. Baikit juokus. Jeigu laiką leidžiate tinkamai, jo visada atsiranda. Ir negalvokite, kad reikėtų mesti įprastą darbą. Pasilikit jame, o savo projektą plėtokit vakarais.
Vietoj to, kad žiūrėtumėte televiziją ar žaistumėte "World of Warcraft", plėtokite savo idėją. Tų keleto valandų per savaitę užtenka kam nors pradėti ir vykdyti.
Kai pradėsite tai daryti, sužinosite, kaip rimtai esate nusiteikęs vykdyti savo projektą. Jeigu neišdegs – ir toliau dirbsite, kaip dirbote kasdieniame darbe iki tol. Nerizikuojate niekuo daugiau – tik trupučiu laiko.
Kai ko nors labai norite, laiko visada rasite, nepaisydami kitų savo įsipareigojimų. Tiesa ta, kad dauguma žmonių tiesiog nieko nenori taip stipriai, todėl jie saugo savo ego, teisindamiesi laiko trūkumu.
Neįpraskite teisintis laiko trūkumu. Tik nuo Jūsų pačių priklauso, ar Jūsų svajonės išsipildys.

Darboholizmas
Mūsų kultūra garbina darboholizmo idėją. Girdime apie žmones, kurie neišjungia darbo stalų lempų iki vidurnakčio. Jie dirba per naktį arba nakvoja biure. Jeigu mirsi dėl projekto, tikima, kad gausi medalį. Darbo per daug nebūna.
Toks darboholizmas yra ne tik nereikalingas, bet ir kvailas. Dirbdamas daugiau Jūs neparodote, kad darbu rūpinatės ar kad padarote daugiau. Jūs tiesiog dirbate daugiau.
Darboholikai ilgainiui sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Pirmiausia toks darbo stilius žmogų išbalansuoja. Kai prasidės išsekimas – o jis tikrai prasidės, – jis smogs labai stipriai.
Darboholikai nepagauna esmės. Jie bando išspręsti problemas, skirdami joms kuo daugiau valandų. Intelektinį tingumą jie bando atstoti brutalia jėga. To rezultatas – nevykę sprendimai.
Jie netgi sukuria krizes. Jie nesistengia dirbti produktyviau, nes jiems patinka dirbti viršvalandžius. Jiems patinka jaustis herojais. Jie sukuria problemas vien tam, kad galėtų ilgiau padirbėti.
Darboholikai verčia kolegas, kurie nepasilieka po darbo, jaustis nepatogiai dėl to, kad jie darbe praleidžia protingą laiko kiekį. Kolegos pradeda jaustis kalti, o tai veda į niūrią visuotinę kolektyvo nuotaiką. Be to, tai sukuria „sėdiniavimą“ – žmonės pasilieka po darbo vien tik dėl įsipareigojimo, net jei ir nebegali produktyviai dirbti.
Jei gyvenime Jūs tik dirbate, vadinasi, nelabai mokate priimti racionalius sprendimus. Jūsų vertybės ir sprendimų priėmimas išsikreipia. Nebesugebate nuspręsti, į ką reikėtų dėti papildomų pastangų, o į ką – ne. Ir Jūs pavargstate. Pavargęs žmogus negali priimti įžvalgių sprendimų.
Galų gale darboholikai nepasiekia daugiau nei nedarboholikai. Jie gali save vadinti perfekcionistais, bet tai tik reiškia, kad jie gaišta laiką, kreipdami dėmesį į neesmines detales, užuot perėję prie kitos užduoties.
Darboholikai nėra herojai. Jie „neišgelbėja dienos“, jie ją išeikvoja. Tikrasis herojus tuo metu jau sėdi namie, nes sugalvojo, kaip greičiau atlikti darbą. 


(Fried, Jason ir Hansson David Heinemeier. NEDIRBK.)

3 komentarai (-ų):

Unknown rašė...

O jeigu po darbo parsivelki namo kone keturiom ir krenti į lovą miegoti iki kito ryto? Tai kaip tada su tom keliom valandom daryti tai, ką labai nori? Ties šiuo klausimu man egzistencinė krizė ištinka :/

Autorius rašė...

Gi tai, kas parašyta, nėra taisyklė. Tuo tarpu viskas ką veikiu ir yra tuo principu pagrįsta, nes greta darbo, kuris maitina, darau daugelį kitų :)

Unknown rašė...

Et. Aš taip norėčiau recepto kaip nepasiduot nuovargiui :}

 
Blogger design by suckmylolly.com