Šįryt po to, kai priverstinės staigmenos buvau tiesiog išridenta iš lovos ir po dešimties minučių jau sėdėjau autobuse, pagalvojau, kad, velnias, jau net vertai papykti ant žmonių nebeturiu laiko. Rimtai, nes gaištu laiką, kurį turiu taupyt: ) Velniai rautų komandinį darbą, kalbėjimus, ir visa kita (įskaitant mano kursinį, kuris vis dar neišmoko pats pasirašyti) jei vis tiek viskas, kaip mano tėtis sako, yra pastatoma prieš faktą ir nebeturi laiko rinktis.
Tiesa, nežinau ar prireikus, kas nors taip supratingai padarytų tokius dalykus dėl manęs. Bet tikiuosi..
Ir dar, šiąnakt pagalvojau, kad labai keista yra suprasti, kad po truputį augi kaip žmogus.
Tiesa, nežinau ar prireikus, kas nors taip supratingai padarytų tokius dalykus dėl manęs. Bet tikiuosi..
Ir dar, šiąnakt pagalvojau, kad labai keista yra suprasti, kad po truputį augi kaip žmogus.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą