Po tokios šaunios strikinėjimų ir gerųjų laimėjimų savaitės (Dovilė vėl studentė!) tikrai turėjo būti kulminacija. Tai iš ilgai planuotos ir norėtos kelionytės pamatyti turtingą Lietuvos paveldą, gavosi ištisa nelaimių kelionė, kurioj sutikom visokių stebuklingų senelių iš stebuklingų kaimų ir pametėm papievy automobilį bei mano neišmanų, bet kontaktais turtingą telefoną. Kita vertus, kad ir ką planuotum, vis tiek tokiais ilgais bei karštais savaitgaliais viskas baigiasi prie jūros. Tai teliko tik keliauti maudynių ir degynių su visa Lietuva.
Gyvenimas be mobiliojo gana ramus buvo, tik kadangi tai buvo vienintelis mano laikrodis, nuoširdžiai nesigaudžiau erdvėje ir truputį nerimavau dėl to. Dar mąsčiau, kad gal nerimauja šeima, nes nesusisiekėme, bet aniems kaip tyčia nelabai savaitgalį terūpėjau. Taipogi teko pripažinti faktą, kad su skaičių kombinacijomis man nelabai sekasi, todėl pamenu tik tris telefono numerius (du iš jų man įkalė dar vaikui kartojimo metodu).
Sekmadienio popietę teko uoliai pasikliauti vidiniu laikrodžiu ir instinktyviai lyg ir visur skubėti - į stotį, į autobusus namo. Lemtingai minutėlę pavėlavus papuškuoti apsikarsčius visokiais nešuliais gerą galą stebint saulėlydį. Rytą mėginti pabusti nuo svetimo žadintuvo garso irgi buvo sunkoka. Už tai mobiliojo operatorius džiaugiasi tokiais kaip aš ir sužvangina džiugiai paskutiniais mano grynaisiais kišenėj.
Manau, svarbiausia vis dėlto - nepamesti galvos, o visa kita kaip jau ten buvo. Štai dabar labai laukiu Kalėdų, kol visi, apie kuriuos šiandien nepagalvojau, sveikinimus siųs, pamatysim ko trūksta *juokiasi*
