Prabėgtukas

Jei seniau mane laiminga darydavo maži dalykai, tai dabar jie ženkliai padidėjo - šįryt pasijutau pati laimingiausia, nes naktį miegojau su diiiidele pūkine kaldra!:}

Gyvenimiškoms kiaulystėms aš galėčiau sukurti jau matyt atskirą skyrelį. Panašu, kad pusė mano gyvenimo (ir tinklaraščio) yra jomis pagrįsta, bet aš vis dar nenoriu tuo tikėti.
O kad jau pradėjau apie tai, tai išduosiu viešą paslaptį, kad po to, kai persikėliau į Vilnių, viskas aplink yra vienas kažkoks diiiidelis diiiidelis nesusipratimas ir riebi kiaulystė. Spalvotų midaus krioklių nesimato, o man dienomis bjauriai neramu ir dažnai jaučiuosi kaip bemokslis lietuvis Anglijoj. Be to, nėra naktinių užuolaidų, tad negaliu būti savimi, ir temperatūra namuose mane verste verčia nešioti šlepetes. O tu, mielas dienorašti, juk žinai kaip labai aš nekenčiu šlepečių..

Prabėgtukas

Šįryt pabudau, pažvelgiau į gėlių puokštę ir suvokiau, kad nebeturiu darbo, kad viskas, ko čia atvykau, jau baigėsi - visi išsikelti tikslai pasiekti, kišenėje krūva šaunios patirties ir gražių prisiminimų iš vasaros, kai pabėgau iš namų. Bijojau, bijojau kaip keptų kepenėlių pietums šitos Didelės Nežinomybės, bet viskas buvo taip fantastiška, kad dabar ne tas žodis kaip niekur nenoriu keliauti. Šio mėnesio dienoraštis "11" pateikia tobulą išvadą visam chaosui mano galvoje. Man regis, laukiant autobuso teks apsiglėbti kelius ir linguoti kampelyje klykiant, kad tik niekas neišsivežtų. Arba isteriškai lakstyti po autobusų stotį ir slėptis, tramdant apsaugininkams. Arba dar geriau - prisirišti stebuklingu mazgu prie radijatoriaus iš vakaro.

Bet nebijokit, mano nostalgiški dienoraščiai neturėtų labai ilgai tęstis. Kad ir kaip liūdna man būtų laikui bėgant aš su viskuo susitaikysiu, juk iškeliauju į naujus iššūkius - nuo pirmadienio mano tinklaraštis bus tęsiamas iš naujų namų Vilniuje. Sako, kad ten turėsim pliką katiną.

Neilga istorija apie norą pazyzalioti

Žinot, kaip būna, kai velnioniškai nekenti kokios nors dienos? Tai va šiandien aš tiesiog labai daug nemėgstu šitos dienos. Na gerai, šitos dienos atkarpos nuo maždaug 10:52 iki 15:27 ištisai (susinervinusi vis dėbteldavau laikrodin).
Šiaip žiauriai žiauriai norėjau kam nors išsirėkti, visą kelią namo mąsčiau kokiais žodžiais ir kaip tai išdidžiai padarysiu. Bet kai parėjau, vargais negalais žaibuodama į kairę ir į dešinę užkopiau į apkeiktą ketvirtą aukštą.. nieko nebuvo namuose(!), tai ir likau susikišus visus savo bitiškus zyzaliojimus į tą vietą (čia palikau Jūsų fantazijai).
Tai va šitaip ir likau neišsizyzaliojus. O dar kai užsileidau Ket Styvenso dainą, tai išvis pamiršau ko čia zyzt norėjau ir pasijaučiau kaip truputį nelaiminga penkiametė mergaitė be priekinio dantuko ir su dviem nuo šėlionių padėvėtom kasytėm.

Pasidariau gausiai impulsyvi pseudoragana, kuri iš šono veikiausiai atrodo juokingai. Bet gal aš ne viena tokia?

Iš kasdienybės

Šįryt atjaunėjau penkeriais metais nusipraususi veidą gazuotu mineraliniu vandeniu "Tichė". Taip su vakarykšte smagia pergale mane pasveikino mūsų mielas penkiaaukštis, kuriame varžybų metu pradingo vanduo. Tiesiog taip ėmė pliūkšt ir dingo vos tik praradau budrumą ir išėjau varžybų žiūrėt. Iki šiol negrįžo.

Kalbant apie vakarykštę šventę, tai sausakimšame sirgalių bare sutikau daug linksmuolių. Itin linksmas buvo labai keistas vyrukas su dar keistesniu senoviniu lagaminėliu iš kurio tįsojo už viską keistesnė plonytė pilkšva žarnelė iš kurios keistuolis vis siurbčiojo kažką keisto ir gudriai šypsojo smarkiai girtėdamas. Rimtai, maniau, kad taip tiesiog nebūna iš tikrųjų. Daug žiūrėjau aš į tą žarnelę ir galvojau kiek žmonių tą vakarą sugebėjo ne mechanizmo, o pačio vyruko nepastebėti. Nedaug, o barmenas tikrai nebuvo tarp jų. Aišku, žavėjausi ir E. kuri vidury sporto baro sugebėjo visas nuolat rėkiančias beždžiones annoyint ir tyliai sau megzti. Tiesa, kalbant apie tą patį vakarą norėčiau pridurti, jog sijonas su nediduku skeltuku man visai netrukdo laipioti minkštasuolių atkaltėmis (nes per žmones nėra kur kojos pastatyti), o sporto baras yra veikiausiai vienintelė vieta Visatoje, kur moterų tualete visai nebūna eilių. Viską susumavus, vakar man buvo beprotiškai smagu.
O šiandien matyt 'pradedančioji prostitutė' arba 'visdar girtas ir pasimetęs erdvėje tigriukas' man paliko arbatpinigių, nes buvau tiesiog "gera". Made my day. Juk jau minėjau, kad sutinku įdomių žmonių?


Likusį laiką čia jau ėmiau skaičiuoti ant rankų pirštų. Velnias, jau ruduo.

Įrašas apie cepelinus

Vakar tysodama Šilutės prieplaukoje ant medinio lieptelio keiksnojau savo sekmadieninį smalsumą valgyt "siūrio ežiukus" ir dar tuos reklaminius XL cepelinus už nesakysiu kiek mažai pinigų. Bet nepiktdžiugaukit - visko tikrai nesuvalgiau! Dėl to taip liūdna ant to lieptelio ir buvo tarp gražių jachtų. Kadangi gyven(a)u Kaune tai puikiai žinau, kad dideli cepelinai gyvena Karmėlavoje ir nieko įspūdingesnio pagaminto iš bulvių veikiausiai niekur pasauly nėra. Na ir niekas neprilygo, bet va vakar mąsčiau tą skaudžią minutę, kad Šilutė čia užimtų antrąją vietą drąsiai. Aišku, čia yra kita istorija kaip aš atsidūriau Šilutėj ir dėl visko kaltas *fanfaros* alkis. Tą gražų vakarykštį sekmadienį keliavome į išsvajotą ultra romantišką kelionę į Ventės ragą, pasižiūrėti į mėlyną vandenį iš trijų pusių, Nidos kopas tolumoj, žuvėdras. Pakeliui buvo visokių nuotykių važiuojant Kuršių keliu, bet visgi atvykom ir į viską pasižiūrėjom, buvom pasveikinti Omintelio išvykę Rusijon, pafotografavom kitus lankytojus, parymojom ant akmenų, užsiropštėm į legendinį švyturį iš kur T. bandė įspjaut į lietvamzdžio skylę, pasimėtėm šermukšniais ir pakvėpavę grynu oru keliavome apsižvalgyti ir pietauti.. į Šilutę, kad jau netoliese atsidūrėme. Visada maniau, jog ji garsi tik potyvniais pavasarį, bet klydau - ten labai daug šaunių vokiškų pastatų, viskas gan gražiai sutvarkyta ir iš pažiūros nebloga vieta gyventi.. jei jau tokiais cepelinais liaudį maitina.

Mano cepelinų top 3:
1. Karmėlava - išlieka tik stipriausieji.
2. Šilutė - du kartus pigiau nei Karmėlavoje, o rezultatas panašus. Iš T. išraiškos ir savos savijautos pasidavus ties 1 ir 3/5 sprendžiau.
3. Darbėnai - ten kur žmonės dirba visą dieną verda gerus cepelinus!


O šiaip tai baigiu prarasti laiko nuovoką ir sveiką protą, bet apie tai kitąsyk.

11

Prabėgtukas