Kadangi jau išvažinėjau visą artimą užsienį akcijiniais autobusais (dabar va pvz į Varšuvą 9 Lt) ir pagaliau pagaliau užsidirbau legalias atostogas, nutariau išmėginti kas yra skristi lėktuvu. Tad iš išties didelio pasirinkimo dar nelankytų miestų trumpoms atostogoms pasirinkome Romą. Iki dabar vos užmerkus akis matau tą smagią betvarkę, palmes, jaučiu saulę ir ledų skonį. Bet apie viską po truputėlį:)
Pačiupus pigius bilietus, susiradus nebrangų viešbutį ėmiau varstyti internetines kerteles, ieškant praktinių patarimų kaip išgyventi šioje chaoso šalyje. Čia man labai padėjo visada nuoširdžios iki negalėjimo supermamos ir nemokamų lankytinų vietų gidas. Beje, pati Roma iš savęs daugeliu atvejų yra vienas milžiniškas nemokamas muziejus po atviru dangumi.
Kelionės planas:
1 diena atvykėliškiems (ne)susipratimams ir pirmiems šiurpuliukams
2 diena istorinės įžymybės
3 diena atrask Romą dviračiu
4 diena kelionė prie jūros + lauktuvės namo
4 dienos naktis - ką nors sugalvosim kaip pratempsim laiką iki 5 valandos ryto
Pirmoji kelionė lėktuvu
Visi aplinkui uoliai klausinėjo ar bijau/jaudinuosi ar kitaip negaluoju prieš skrendant, bet kažkodėl apie tai visai negalvojau, nes man iš kasdienių darbinių praktikų baisiausia dalis atrodė tai, kad pavėluosim praeit pro visus velnio vartus ir/ar į tą puikią Ryanair dėžę netilps mano rankinis bagažas. Beje, vienu metu jau išsigandau, kad bus nutikęs antrasis variantas, bet pagrūdus stipriau dėžė lagaminą priėmė ir buvome įleisti į patalpą, iš kurios prasidėjo tas legendinis pusiau mandagus greitasis ėjimas į lėktuvą, siekiant nagais iškovoti geriausią vietą prie lango.
Džiugi žinia - įlipus vietą prie lango gavau ir aš, taigi greitai prisisegiau diržą ir nuo tos akimirkos nenustojau šypsotis iki kol nusileidom. Pirmas skrydis buvo fantastiškas, nes buvo puiki giedra diena ir matėsi viskas po apačia - net ir dalis aukštakulnio batelio pusiasalio. Na, o lipant iš lėktuvo užplūdo ta maloni tropinė atostogų šiluma ir nepakartojama mintis, kad štai dabar tai metas nuotykiams!
Internete skaičiau, jog labiausiai rekomenduojamas autobusas į miestą - su Terravision. Perkant bilietą oro uoste jis kainavo 4 EUR. Nors autobusas buvo naujas, bet kvapas jo viduje priminė mažųjų mūsų miestelių susisiekimo autobusėlius. Na, bet tai netrukdė stebėti palmių, galybės televizijos antenų ir stebėtis augančiu šiukšlių kiekiu pro langą - Italija!
Eismas mieste beprotiškas! Mažyčiai automobiliai ir masė motorolerių čia važinėja savotiškomis taisyklėmis. Daugelyje vietų nėra šaligatvių, tad tenka eiti tiesiog važiuojamąja dalimi, taigi jau pirmomis akimirkomis Romoje iškart liko neišdildomų įspūdžių.Patarimas: eidami per perėją Romoje būkite budrūs - stabdyti automobiliai čia nelabai mėgsta.
Pirmoji misija sostinėje buvo įsigyti Roma Pass.
Roma Pass
Ko gero, tai buvo geriausias kelionės draugas bei ekonomiškiausia investicija - rinkinukas, kurį sudaro aiškus miesto centro žemėlapis, puiki metro schema, gana išsamūs lankytinų objektų aprašymai bei kartoninė kortelė su barkodu teikianti labai reikalingų privilegijų. Su kortele galima 3 dienas nemokamai naudotis visu viešuoju transportu bei nemokamai, o kai kur ir be eilės(!) aplankyti du pasirinktus muziejus ar archeologinius objektus.
Tiesa ta, kad niekas nežiūri kiek tą pasą tu turi, kelintą dieną važinėji - tad drąsiai galima naudotis kiek reikia (mes naudojomės 4 dienas). Tik svarbu žinoti, kad kartoninė kortelė yra labai pažeidžiama ir, tarkime, pusdienį pasinešiojus kišenėje gali nusitrinti nuskaitomasis barkodas, o pati kortelė susilankstyti.
Viešasis transportas
Kadangi už viešbutį mokėjome mažiau ir to pasekoje gyvenome už poros kilometrų nuo miesto centro, pagrindinė kelionės susisiekimo priemonė mums buvo metro, riedantys dviem paprastomis linijomis, su stotelėmis prie populiarių objektų. Jos susikerta prie Termini stoties, kuri Romoje yra ne tik išvykimo į įvairius Italijos kraštus, oro uostus, bet ir pagrindinė miesto metro stotelė. Tiesa, dėl trečiosios linijos statybų mūsų linija A baigdavo važiuoti ne vidurnaktį, o 21 val., kas truputį iš pradžių liūdino. Metro keliauja visi: ir turistai ir vietiniai žmonės, jie visuomet pilni, tad saugokite rankines:)
Vėliau šiek tiek važinėjome ir autobusais. Įlipti galima pro priekines arba galines duris, o išlipti per vidurines. Prieš sustojimą būtina paspausti STOP mygtuką, nes kitaip stotelę tiesiog pravažiuosite. Autobusais daugiausiai keliauja vietiniai, nes čia jų maršrutų yra tiek daug, kad net baisu ir važiuoja į visus kampelius.Viešbutis
Paskutinių minučių pasiūlymų dėka mūsų viešbutis buvo įsikūręs tolokai nuo pagrindinės Termini stoties, iš kur paryčiais reikės išvykti į oro uostą. Bet iš anksto pasidomėję radome naktinių autobusų kursuojančių netoliese, tad nepabūgome. Tiesa, paties viešbučio mes ilgokai ieškojome net ir turėdami žemėlapį:)) bet apie tą žavų laiką istorija tegu nutyli.
Taigi, viešbutis buvo įsikūręs smagiame gyvenamajame rajone, kur virte virė gyvenimėlis, gatvės buvo siauros siauros, aplinkui kavagėrio taškai, mini krautvėlės ir daug kito itališko gėrio. O šauniausia, kad ant stogo buvo įkurta nerakinama terasa atverianti smagių vaizdų.
Kalbant apie viską viešbutyje, tai buvau prisiskaičius visokių ten neigiamų atsiliepimų apie tam tikrus dalykus, bet tik atvykus suėmė juokas, nes tie komentatoriai veikiausiai marmuriniuose namuose gyvena jei tokie 'trūkumai' kėlė siaubą:) aš pasigedau tik daržovių pusryčiuose.Pro kambario langą matėme "mamos butą", pro beveik priešais stovinčio namo praviras balkono duris visada matėsi prijuostę ryšinti dama, nuolat plušanti virtuvėje arba džiaustanti skalbinius.
Pirmą popietę apvaikščiojome rajoną, susipažinome su faktu, kad parduotuvės dirba tik iki 20 val., o metro rieda, kaip minėta, tik iki 21 val. Tad vakarienei rinkomės vietinį restoranėlį pirmai italų picai. Kainos čia tokios kaip ir aprašė nuoširdžios supermamos - 5-10 EUR. Nutariau išmėginti tradicinę 'kapričiosą' ir gavau smagų jos variantą:
Čia išgėriau pirmą puikios kavos puodelį, o picos pasirodė per akis!Antrą dieną nutarėme pavaikštinėti ir išnaudoti Roma Pass galimybes dviems pasirinktiems lankytiniems objektams: Angelų piliai ir, žinoma, Koliziejui. Į pastarąjį turėjo įleisti ne tik kad nemokamai, bet dar ir be eilės (šiaip ji čia užtrunka daugiau nei apie porą valandų). Be to, einant į Koliziejų, nemokamai einama ir į Palatino kalvą.
Kelionę pradėjome nuo Vatikano:
Ir žinoma nesibaigiančios eilės į muziejų, kurį mes aplenkėme
Patraukėme į netoliese esančią Angelų pilį.
Angelas vaidenasi:
Balta skūra, balta skūra!
O tada į senąjį miestą:
Fontanai ir geriamo vandens fontanėliai visur visur!
Užeikim vidun:
O visai šalia:
Ei, mam, žiūrėk - aš Panteone!
Pietų mec!
Cezaris
Vūhū!
Turi Roma Pass? Eik be eilės!
Čia įdomiai. Prie visų laiptų parašyta, kad negalima lipti, o prie pat ir įspėjimas, kad statoki, laiptai, tai atsargiai:
Valio aš dvidešimt pirmo amžiaus pasaulio stebuklų sąrašo objekte!
O už kampo:
Bilietas į Koliziejų suteikia teisę eiti į Palatino kalvą nemokamai. Čia neužsibuvome, nes dar nepriėjus garsiojo Forumo garsiakalbiai pranešė, jog ekspozicija uždaroma.
Juokingiausias antros dienos dalykas buvo tas, kad būdama itin baltos ir skrudžios odos, pasitepiau apsauginiu kremu, katras leidžia įdegti, bet ne svilti ir pasirodo, jis mane tik apsaugojo, tad kaip bauginančiai balta išėjau, taip tokia pat balta ir grįžau. Dovanų parsinešiau tik saulės smūgį, kuris mane tikrai smarkiai nutrenkė dėl to teko anksti eiti miegot. Maniau, kad šįsyk jau tikrai mirsiu, bet paskutinę panikos valandą netikėtai užmigau, o rytą vėl buvau kaip ridikėlis. Tik ridikėlis nutarė įsigyti skrybėliuką.Žmonės
Kaip ir Paryžiuje beveik nesutiksi prancūzų, taip ir Romoje italų. Čia karaliauja uždarbiaujantys atvykėliai iš arabų šalių, jų pilni kampai, parduotuvėlės, kioskai. Kaip ir visuose populiariuose Europos miestuose jie tokie pat įkyrūs, bet sutikome ir paslaugesnių stacionarų verslą turinčių šeimyniškų. Turistų tarpe išskirtinai daug amerikiečių. Iki šiol nemaniau, kad tas stereotipinis Europos lankymas t.y. atvykimas į Paryžių, Romą ir (jei yra ūpo) Londoną tikrai toks gajus. Atvykėlių iš valstijų buvo pilnas viešbutis ir visas miesto centras. Kitą didelę dalį sudaro italai iš kitų šalies dalių, azijiečiai, rusai, mažiau vokiečiai ir kitų šalių keliautojai. Lietuvių mes kažkaip nesutikom iki paskutinės dienos, bet ir tai pastaroji dama čia sustojo vienai nakčiai dėl jungiamojo skrydžio.
Trečią dieną paskyrėme skrybėlės pirkimui ir dviračiams. Buvau skaičiusi, kad dviračio nuoma čia visai dienai kainuoja 10 EUR ir tai buvo tiesa. Tad kodėl gi neišmėginti? Vos išsinuomoję dvirates priemones supratome, kodėl beveik niekas nemėgina - jokios dviračių infrastruktūros, tik nutrūktgalvis eismas kupinas pirmenybinių motorolerių. Taigi pirmą mynimo valandą skleidžiau daug paniškų garsų, ypač kai pasukus į dešinę patekdavau į pagrindinę gatvę, o čia reikėdavo rikiuotis kairėn (nes ten kažkas įdomaus), bet po to pripratau tiesiog ramiai ir narsiai minti pirmyn. Dviračiai, beje, buvo puikūs - o šia transporto priemone aplankėme viską ko niekaip nebūtume apėję ir atrodome šaunių dalykų:
Trevi fontanas!
Reikia eilę atstovėt, kad monetą galėtum įmest:))
Spagna:
Villa Borghes:
Darom kaip negalima:
Kavutė verslininkų rajone:
Atklydome ir į žydų rajoną:
Vienintelis aptiktas dviračių takas. Matome laiptus, kuriais reikia ir nusinešt ir užsinešt dviračius:
Po 6,5 val. mynimo paskaudo sėdimąsias ir patraukėme lengvų vakaro vaikštynių ieškoti prekybos centro. Apsipirkę užsukome į keistą mugę, kur tikėjomės kokios nors muzikytės paklausyti, bet aptikome tik daug politinių kalbų ir brangaus maisto tik italų kalba rašytuose meniu.
Po 0,66l ale džiaugsmas dėl taros baigėsi paragavus:))
Ketvirtą rytą anksti papusryčiavę ir puikiai nusiteikę vadovaudamiesi savo planu susikrovėme rankšluosčius maudymosi kostiumus kelionei prie jūros. Pakeliui į stotelę sustojome vestibiulyje pasiaiškinti kaip su naktiniu transportu į oro uostą. Ir čia ramiu veidu 'lygtarpkitko' tonu mus pasitiko Didžioji Penktadienio Staigmena!Streikas
Buvau girdėjusi, kad italai nuolat ir dėl visko streikuoja, tačiau pataikėme į ypatingą streiką - viešasis Romos transportas šiandien nutarė streikuoti ir nevažiuoti visai išskyrus tris valandas gana nepatogiu laiku, per kurį realiai nespėsime niekur. O tai reiškė, kad jūros nepamatysime ir liksime be dovanų, nes viešbutis buvo įsikūręs gyvenamajame rajone. Naktiniai autobusai į centrinę stotį taip pat nevažiuos. Valio!:) ir jokių įspėjamųjų skelbimų kelios dienos iki penktadienio! Tą keistą minutę džiaugėmės, kad rezervavome ir šią papildomą naktį, nors planų ją praleisti buvo visokių.
Paskutinę dieną vaikščiojome į prekybos centrą pirkti vyno (pigus kaip velnias!), sausainių, saldainių ir ledų, valgėme paskutines picas ir vaikštinėjome po nelankytas apylinkes. Praleidę paskutinį vakarą ant viešbučio stogo terasos nukeliavome numigti kelias valandas. Paryčiais už sutaupytus dienos pinigus išsikvietėme taksi į Termini stotį. Ji mus pavežėjo tobulu naktinės Romos maršrutu: pro apšviestus Vatikaną, Angelų pilį, teatrą ir Koliziejų.
Kavinė kitoje kelio pusėje viešbučio
Keturių sūrių pica!!!!!!
O už kampo visi liūdi Andre
Kelionės komplektas:
Skamba kaip maloni pabaiga, bet čia istorija nesibaigia: autobuso bilietai į oro uostą su Terravision autobusu kainavo jau ne 4, o 6 EUR ir nors visur autobusai buvo giriami tik vienoje vietoje radau svarbią smulkmeną, kuri galėjo kainuoti lėktuvą. Atėjus į autobusą turėti bilietą neužtenka - BŪTINA greta esančioje TERRA kavinėje išsiimti įlaipinimo pasą, nes norinčių vykti numatytos valandos autobusu gali būti daugiau nei vietų jame.
Tad mūsų istorija buvo tokia: išlipus prie Termini stoties negalėjome rasti priėjimo prie Terravision sustojimo (į oro uostą veža kelios įmonės ir panašiais laikais). Tam kliudė keista archeologinio paveldo siena, nakčiai užrakinta stotis ir būrys naktinių priestočio lankytojų sumišusių su turistais. Lygiai 4:30 t.y. išvykimo laiku jau praradome viltį suspėti į reisą (atsarginis-ribinis buvo 4:50), ėmė atrakinėti stotį! Dėkodami automatinių durų išradėjams, nes sunkiems vartams atidarinėti tikriausiai reikia pusės valandos, prabėgome tiesiai į TERRA kavinę kur, kaip paaiškėjo, pagavome paskutinius įlipimo pasus. Žmonių prie autobuso buvo masė, dalis jų apie įlipimo pasus nežinojo ir buvo neįleisti, na o mes suspėjome per plauką ir tik todėl, kad šią smulkmeną žinojome.
Įlipus į lėktuvą Romoje ėmė lyti, o apniukęs oras, bei debesys pro lėktuvo langą lydėjo iki pat kaip tik tądien sušalusios Lietuvos:)
