Kodėl Dovilei skauda sprandą

Nes šito keisto blogo autorė praleido labai kietą savaitgalį prie jūros! Važiavau lyg ir džiazo klausytis labai labai šaunioje erdvėje, pailsėt truputį nuo Dalykų, kurie neramina, bet taip jau nutiko, kad sutikome įdomių naujų draugų ir patekome ir į metalo koncertą! Netikėtas istorijos posūkis, pamanys mano mielasis skaitytojas, bet buvo "jiega"! Neesmė, kad net nežinau kas ten grojo ;]] Vieta irgi faina, nedaug vietos, tokia sava atmosfera, raumeningi ilgaplaukiai vyrukai su gitaromis!

Kaip atkreipti į save dėmesį? Ten, kur visi juodai apsirengę ateiti su oranžiniais marškinėliais ir mėlynais džinsais. Tūlas kaunietis pamanys, kad į galvą turėjo pagrasint, bet NE-A, labai smagūs žmonės pasirodė, tautos istoriją gerai išmano, domisi visokiais šauniais dalykais, turi skonį papuošalams, filmams ir daug nuoširdžiai šypso. Tokie jau tie pajūrio žmonės:) Iš solidarumo kolegoms mielai ėjau paklausyti grupės arčiau ir, nepatikėsit, kažkiek headbanginau su visais. Šiaip tikrai žiauriai linksma buvo, niekad negalėtum patikėt, kai pagalvoji ir papasakot kažkaip neišeina. Faktas, kad ilgam geruoju atsiminsiu šitą:D bet ne, namuose tokia muzika vistiek nesiklauso.

Vakaro daina "Feel the Metal". Labai mėgstu pakartot tą pagrindinę frazę reikiamu tonu *juokiasi*
Vakaro akimirka - kai koncerto eigoje paskambinau Martynui ir jis išsigandęs nutrenkė ragelį:D
Labiausiai patikęs akcentas - trinktelėta vokalisto kalba apie patriotizmą ir Lietuvos policiją!
Vakaro reakcija "That was my first metal concert in my life", "CONGRATULATIONS!" džiaugsmingai man sušuko ukrainietė Olia. Pasijautau kaip namuose iš karto:)

O paskui labai draugiškai keliavome žiūrėti "Draugų".
Šiandien skauda sprandą ir keista, kad neūžia ausyse, bet čia ko gero man padėjo savaitgalio džiaugsmelis Donatukas ir geriausias savaitgalio draugas Tomukas. Buvo savaitgalis iš tokių "džiazas ir ne kitaip". Linkėjimai!

Nemėgstamiausių darbų sąrašas:

1. Tvarkyti spintą;

2. Į/perrenginėti patalynę;
3. Plauti kalną kažkieno iš kažkur atsiradusių indų;
4. Lyginti kelnių kantą;
5. Tvarkyti kalną grybų, nes aš grybų nemėgstu;
6. Aiškinti broliui, kad kažkas iš technikos sugędo. Nes jis visada sako "ką čia nusišneki" ir palieka viską pūti;
7. Gaminti valgyti stebint tėčiui. Visomis kitomis aplinkybėmis - mielai;
8. ...

Šiandienos žinia, kuri sukrėtė mano pasaulį:
VILNIAUS UNIVERSITETAS UŽDARO VU KHF NUO SPALIO 15 DIENOS!!!!!!!


Aš rytoj einu piketuoti.

Apie psichiatrus ir naktinius persikūnijimus į seselę

Man pačiai kartais būna keista, į kokius dalykus aš patenku.

Mane pakvietė padėti pakrikštyti būsimus psichiatrus "Atgajietiškomis" tradicijomis, o aš ėmiau ir sutikau, nieko galvoju neveikiu tą penktadienį, kodėl gi ne, o ir apie krikštynų tradicijas nemažai jau žinau:) Iš vakaro susėdę išsiaiškinome situaciją, teoriškai apžvelgėme sodybos teritoriją, pagalvojome, ką galime išpešti ir klausant pradinio plano ties fraze "<...>o tada ateina profesorius Dembinskas su sexy sesele ir<...>" aš pratrūkstu juoktis iš tokio posūkio, o kolegos manęs ir paklausė ko aš čia juokiuosi, juk turėčiau numanyti, kas ta sesele bus:D Taigi, taip aš ir tapau JA ir ėmiausi tirti mitų apie seselių galią.

Prieš atvykstant į įvykio vietą sužinojau, kad krikštyjamiesiems bus maždaug po 25 metus, nes jie jau 7 metus mokosi, o dabar pasirinko profesiją. Garsiai nuryju seilę, prisiminusi savo vaidmenį. Atvykus supratau vieną smagų faktą: aš čia jau esu buvusi. Ir taip, būtent čia spalio mėnesį įkritau į prūdą su rūbais! Patekome į privatų vakarėlį, stalai padengti, viskas papuošta, visi irgi pasipuošę, su rezidentėmis apkalbame scenarijų, apžvelgiame teritoriją, susiskirstome ir ruošdamiesi detalėms laukiame kol visi atvyks, truputį pasivaišins ir sutems. Dovilė apsirengia ir visi sako "oOooOOOoo!", nes aš nedėviu kelnių.. Padedu pasiruošti mūsų "psichiukams", visi linksmi, man šalta. Nusifotografavome atminčiai, jau nuotraukoje mėginau įsijausti į vaidmenį. Skaitytojams priminsiu, jog savo kojas pasauliui parodau maždaug kartą per porą metų, tad šis man neįprastas amplua buvo kažkas naujo.
Spėkit, kokia buvo krikštynų įžanga? Taip, Dovilė įsmuko vidun ir žavingai nusišypsojusi visiems ir paskleidusi savo kerus studentukams, padedant gerbiamiems gydytojams, surišo rankas su chalatukais, padalino žemėlapius, receptus ir išsiuntė laimės ieškoti t.y. yra superinį orientacinį pagrįstą vertybėmis ir įdomiais aktoriniais sprendimais. Jau tada manęs prašė pagydyti, pamatuoti pulsą ar tiesiog pabūti šalia;]] ak, tos seselės tikrai turi galios! Kadangi vėl turėjau pasirodyti tik pačioje pabaigoje, bet man reikėjo veiksmo, vakaro eigoje dar kelis kartus šmėstelėjau per teritoriją ir, žinoma, buvau apspista lipšnių daktariukų ir rezidentų. Vienas iš jų man pasiūlė "dopingo" (suprask, išgerti), o kitas paklausė įdomių dalykų. Pokalbis atrodė maždaug taip:
<...>
- Oooo sesutė, nepaleisim, nepaleisim! - pasigirdo iš už būrio.
- Sesele, sesele, ar galite man atsakyti į klausimą? Ar jūs ištekėjus? - linksmai išgėręs rezidentas.
- Kaip jūs čia taip prie reikalo iš karto:D negaliu aš su jumis gerbiamieji kolegos kalbėti, dirbu juk:)
- Vadinasi, netekėjus (įdėmiai rankas apžiūrėjo). Aš visai jus į žmonas norėčiau paimti. O sakykit vaikų turit?
- Ne :D
- Jis irgi ne! - įsiterpia Gydytojas. - Koks sutapimas! Manau, jūsų vaikai gražūs būtų.
- Dvynukai, - tariu aš:))
- Na, aš tai taip savo jėgom nepasitikiu (sumišo ryškiai). Tai ar suteiksit man šansą? - rezidentas neatlyžta.
- Būtinai iš karto po to, kai baigsiu pamainą, - nusišypsau aš.
<...>
Dar bent penkias minutes naktyje kalbėjomės apie mano žavesį, paslaptingą vardą, talentą gydyti, o tada aš pabėgau:D

O tada buvo gran finale! Aš su kolega Rimu, kuris buvo apsirengęs kaip dėdė rimtas gerbiamas profesorius habilituotų mokslų daktaras A. Dembinskas, sulindome į labai ankštą tuščiavidurį medį su durelėmis ir neturėjome ten kuo kvėpuoti *juokias*. Stovime ten susispaudę ir krizenam: "ką veiki? - Žaidžiu daktarus!" Už medžio stovėjo automobilis, kuris reikiamą momentą iš tamsybių erdvės kaip siaubo filme užžiebė šviesas ir paleido muziką, o tada, o tada šelmiškai turėjau iššokti aš su psichiatrų Biblija ir daug šypsotis, o paskui mane tos Biblijos autorius! Žinoma, reikiamą momentą durelės neatsivėrė, nes užstrigo, ir kažkas iš kolegų susivokė jas mums atidaryti! Iš vis, kur aš tik pasirodžiau ten visi kažkaip smagiau nusiteikdavo:D finalas buvo vykęs ir fainas, bent jau mums taip pasirodė. Šiaip apie pačias krikštynas nieko daug negaliu pasakyti, nes nemačiau, bet pasakysiu atvirai, jog taip pakrikštyta aš norėčiau būti - visą kelionę vaikštant su žemėlapiu ir lydint fakelams teko labai kantriai sekti pasaką dviems nestabiliems pacientams, išlaikyti emocinį stabilumą, pasitikrinti lankstumą, reakciją ir pereiti per rąstus į salą link tikslo ir, žinoma, po visko prisiekti vadovėlio autoriui.

Šiaip buvo labai labai smagu ir įdomu, kaip kartais tiesiog netyčia patenki į keistas avantiūras, dėl to visai džiaugiuosi savo gyvenimo būdu. Niekad dar neteko tiesiog atvažiuoti į vakarėlį, pradžiuginti jo dalyvius, tuo pačiu pasilinksminti ir išvažiuot, paliekant visus švęsti toliau :) o už gautus pinigus mes visi septyni šaunuoliai eisime pietauti!

Nu niekad negalvojau, kad kai sugalvosiu norą krentant žvaigždei, jis ims ir pradės pildytis!

Rugsėjo ritmas

Kai kas nors paklausia ką veikiu, aš sakau, kad džiaugiuosi. Nes nėra dėl ko nesidžiaugti - už lango labai šiltas rugsėjis, aplink pilna naujų dalykų, kuriuos galiu tirti, nauji iššūkiai taip pat gerokai lepina nuo pat pirmų dienų, o ir laukti yra ko. Visokie dideli ir maži dalykai susideda į gerą frazę "Gyvenu gerai!" :) ir kaip čia negyvensi, jei va kaip dabar gauni žinutes, kad esi pozityvo šaltinis ir šypsenų paišytojas kitiems ant veidų - dalintis džiaugsmiukais juk reikia!

Vakar pirmą kartą mūsų kažkas paklausė, būnant trečiam kurse, kodėl mes čia studijuojam, ko tikimės, kas domina. Buvo įdomu labai greit pagalvoti, gal net per greit apie tai, atsakyti ir išklausyti visų lūkesčius. Blem, trečias kursas ir tik dabar sužinojom nemažai dalykų vieni apie kitus iš specialybinės pusės. Kaip sesė pasakytų "lolcatz" :)) o šiaip viskas man aplinkui atrodo įdomu ir teigiama.
Kažkokių stebuklų zonoje gyvenu, nes žiauriai daug visokių įvairaus kalibro darbiukų žaibišku greičiu atsirado, o kaikurie iš jų pareikalaus nemažai darbo. Galėčiau ir teigiamų ir neigiamų dalykų apie tai parašyt, bet negi terši čia tokį džiaugsmingą rugsėjo įrašą. Smagioji pusė - Dovilė rytoj krikštys prishoterapiautus (regis) ir už tai gaus nemokamą vakarėlį ir dar pinigų!

Labai labai laukiu kito savaitgalio ir labai noriu mokėti taupyti pinigus, kas neišeina man.

O kaip tu gyveni?

Vakar perskaičiau vieną sakinį, kuris paskutiniu metu puikiai atspindi mano savijautą:
"Nors niekas neapkabina, bet dabar jaučiuosi, kaip apkabinta :)"