Kaip sekėsi šiandien?

Dienos gėrybė: Rytą pradėjau ankstyvoje "Gesto" paskaitoje, kur pasakojo apie šokio istoriją ir mes ten žiūrėjom daug įvairių baleto atšakų ir aš užsimaniau nueit va į kokį nors klasikinį arba nebūtinai baleto spektaklį :) taip taip, ta Dovilė, kuriai klaiskinis šokis yra gūdokos džiunglės. Dėl to man ir patinka mano studijos, nes jos įkvepia įvairiems Dalykams ir vis praplečia požiūrį į įvairias meno formas.

Dienos blogybė: Prisipažinsiu, patingėjau nueiti į viešąjį administravimą, nes sakė pamiršo skaidres įdėt, o tai reiškė, kad daug rašyt reikės:D tingėjau, tikrai tingėjau, tad drauge su kolega patraukėme link... Hesburgerio!

Šmaikščioji dienos dalis: Ta, kai ėjome valgyti! Paminėsiu, kad nesu greito maisto mėgėja, bet nugirdom gandą, kad maitina Hesburgeris dabar nebrangiai - vos už 5,95 lietuviškų pinigų, tad nutarėme išmėginti. Įstaiga mus pasitiko galybe Erasmusininkų, eile ir kasininke be emocijų. Aš mėgstu nuotaikingai pasisveikinti, o ji į tokį mano gestą teatsakė be dvasios "tai ko norėsit?" :) atsakiau, kad to, ko ir visi, ir po ilgoko(!) gamybos proceso pasiėmusi savo rinkinuką nubildėjau į lauką prie apšnerkšto staliuko su būriu naglų bulviavagių žvirblių. Ant padėklo puikavosi sumuštinis, kažkiek bulvyčių ir stiklinė Fantos. Neblogai! Nors maistas estetiškai nebuvo gražiausias į kokį esu žiūrėjusi prieš valgant, skonis pasirodė visai nieko, ypač pirmi kąsneliai, bet gal todėl, kad senokai buvau vartojusi ką nors tokio. Akcijinį maistą valgydamos pakalbėjome apie telefono operatorių akcijas ir greito maisto patirtis.
Kadangi panelei Justei buvo pažadėta atnešti šių šventinių pietų, vėl stojome į mega eilę ir nors jautėmės kiek daugiau nei vidutiniškai pavalgiusios, užsisakėm dar po vieną tokį kompleksą!:D Tiesą pasakius, nežinau kokios antgamtinės jėgos mane privertė tai padaryti, bet taaaip, aš jaučiausi kaip filme apie Makdako žalą, kur herojus valgė tiek, kiek pajėgė tų kompleksų. Kasininkė aišku atpažino mus ir po trigubo užsakymo pažiūrėjo tiriančiu žvilgsniu, o mes jai atsakėme savuoju, sakančiu "pačios pavalgėm, o dabar reikia vyrus pamaitint!" ir ji ėmė pakuoti mums tris rinkinukus. Procesas buvo juokingas: maistelį sudėjo į atskirus maišiukus, tuos maišiukus įdėjo į kitus maišiukus, kur patalpino ir gėrimus, o tuos dvigubus maišiukus įdėjo į dar vieną megadidelįšeimyninį maišą. Taip pasidabinusios kaip tikros amerikietės ryjikės iškeliavome puotauti toliau:D mano skrandyje kažkas vartaliojosi.
Antrą kompleksą valgėme Akropolio vaikų žaidimo kambaryje. Lindo sunkiau nei tikėjausi! O bevalgant įvyko daug juokingų dalykų. Prie manęs priėjo tuo metu vienintelis vaikas buvęs tame kambaryje ir išdidžiai tarė "aš noriu būti karalius!". Aš aišku nepasimečiau ir atsakiau, kad jis ir yra karalius, tai jam nereikia norėt. Tada karalaitis visas patenkintas nuėjo ir atsisėdo į sostą, kur aš turėjau jam pamuojuot:) Justė paaiškino, kad kalbėjimai su vaikais manęs prie gero neprives - sakė neišeisiu iš to kambario gyva. Tuo tarpu besisukanti karuselė užkabino papuošimų karnizą ir buvo tokia juokinga avarinė situacija, kur Justė laipiojo kopėčiomis ir viską taisė, žodžiu, pasakų pasaulio griuvimas :D Po visko valgėme toliau. Skanu visai nebuvo ir galop jaučiausi tokia pilna, kad į nieką daugiau šiandien nelabai pažiūrėt galėjau. Manau, atsiragavau ilgam laikui to junk foodo :)

Dienos laiko stūmimas: vietoj ėjimo į biblioteką sėdėjau su Justę ir gėriau kavą kalbant apie nūdieną.

Dienos geras darbas: Kai pagaliau parsiridenau namo kažkokių keistuolių pilnu autobusu, priskutau diiiiidelį puodą bulvių! Tikrai!

Dienos netikėtumas: Vos tik prisėdus po visų dalykų, kurie man šiandien nutiko, pailsėjimui man paskambino mano mielas draugas ir pasakė, kad žmogus, kurį medžiojame visą savaitę, gali susitikti už valandos! Taigi, vėl šokau į džinsus, persimečiau daiktus į kitą rankinę ir išdūmiau.

Dienos nesėkmė: Sėdžiu aš sau autobuse ir atlieku tyrimą "palik piniginę namie - išmėgink save!". Rezultatas: širdis kalatojasi, esu pusiaukelėje ir bijau, kad neįliptų kontrolė, nes neturiu pinigų, neturiu asmens tapatybės kortelių, neturiu nuolatinio. Taigi, lieka tik nerimauti ir svarstyti ir kur galėtų būt Argusas.

Dienos sėkmė: Arguso nesutikau! O dar viena laimė ta, kad susitikimo taikinys mums pastatė po pieno kokteilį už kantrybę laukiant.

Dienos kulminacija: Pats susitikimas buvo smagiai produktyvus ir aš jau nekantrauju imtis būsimų darbų. Vy :} po visko iš Marčiaus atėmiau du litus, grįžau namo ramia sąžine ir prie pat namų mane patikrino kontrolė :D o dabar eisiu žiūrėt dalyko, kuris mane visuomet praždiugina - Ally McBeal!


Siunčiu nuoširdžius linkėjimus perskaičiusiems,
Besišypsanti Dovilė.

Apie filmus su kitokiais blogiečiais

"The Fall"
Nežinau kodėl taip ilgai atidėliojau peržiūrą - filmas man paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Spectacular! Tiesiog nepakartojama! Vienareikšmiškai, vienas iš geriausių mano matytų filmų.
Tai istorija, kurioje realybė meistriškai maišoma su fantazijų pasauliu. Jį lydi įspūdingi kostiumai, tiesiog fantastiški, neapsakomi reginiai, kurie taip pribloškia, kad norisi stabdyti kadrą ir įsižiūrėti, visa ta magiška choreografija, bei taip nepaprastai gražiai, jautriai atskleista vaiko pasaulėžiūra. Nepaprastai puiki idėja.

Pagrindiniai veikėjai atstovauja du skirtingus pasaulius: suaugusiojo ir vaikišką, tam tikra prasme gėrį ir blogį, nes Rojus viską mato per pesimistišką kampą, o Alexandria taip, kaip į pasaulį žiūri nesugadinti vaikai. Nustebino nuo pat pradžių lydėjęs labai šiltas ir pagarbus jų tarpusavio santykis, nors jie taip labai skiriasi savo amžiumi, patirtimi, motyvais. Senokai nemačiau nieko panašaus.
Sekamoje Pasakoje vis susikerta veikėjų požiūriai, nes Rojus vis veda ją lydimas savo skaudžių išgyvenimų, o tai vaikui yra svetima. Visada šyptelėdavau, kai Alexandria su savo mielu akcentu netikėtai pakeisdavo jos eigą, atrasdavo visas logines spragas, nors lyg ir norisi šiame filme prieš jas užsimerkti - juk stebime Pasaką. Apskritai joje viskas buvo labai paprasta: paprasti, bet didingi dialogai, elementarios mizanscenos, riboti veikėjų veiksmai, lyg ir statiška, bet viskas taip, kaip būdama maža įsivaizduodavau, tikrai ne labiau pompastiškai, nei tai buvo perteikta. Visas tas paprastumas mane tiesiog papirko, nes niekaip negalėjau to tikėtis.
Įstrigo ir tai, kad mirtis šiame filme yra prasminga ir labai estetiška.
Apskritai, šis filmas turi net kelias pabaigas ir man tai pasirodė pagrindinis jo minusas: siužetas vystomas dviem linijomis, o dar ir veikėjai turi savo istorijas. Tačiau pačios Pasakos pabaiga buvo Dieviška. Nuostabu yra tai, kad žiūrovui čia leidžiama susikurti savo viziją kaip maždaug ji galėtų baigtis, bet scenarijus čia nustebina. Ir šauniausia tai, kad galop sprendimas, ko gero, patenkina visus, o taip dažnai nebūna. Jautresnės merginos tikrai gali išsiverkti, bet tos scenos nėra perdėm sujautrintos, nuo pat pradžių esi pripratinamas prie tam tikrų Dalykų svarbos.

Bėgant titrams aš pagalvojau, jog tai buvo nuostabi pasaka suaugusiems ir tuo pačiu nepaprasta odė kaskadininkams. Tai vienas iš tų filmų, kurie kažką palieka viduje.

P.S. Pabaigoje "Coca-Cola" labai gražiai pasireklamavo. Šyptelėjau:)

O "Inglorious Basterds" mane privertė nueiti į kino teatrą, jau beveik buvau pamiršusi kaip ta vieta atrodo. Mano akys buvo didelės didelės žiūrint šį filmą. Didelės didelės didelės. Įspūdinga - KERŠTAS skambant klasikinei muzikai!
Penki filmo skyriai persmelkti neįprastu noru atkeršyti, mane privertė juoktis, baisėtis ir stebėtis genialumu, o po visko kone tuščioj salėj ploti. Man patiko kuriama įtampa, atidirbtos detalės, juodas humoras ir tos gražios moterys. Na žinot gi, Tarantinas :))
Ar tai buvo WWII vesternas? Man tai įdomiausias filmas nacių tema, kokį esu mačiusi. Neįtikėtina istorijos interpretacija, juk jau taip esame pripratę prie slegiančių, širdį virpinančių žydų istorijų, o ką matome čia? Kerštą. Akis už akį, dantis už dantį, brolau. Ir manęs visai nevargino visi kraujai, šaudymai, gaudymai, ilgi dialogai, trumpas Pitto pasirodymas nenuvylė, nes ne dėl jo aš į kiną ėjau.

O ėjau dėl jos:)

Apie tobulus hipiškus vakarėlius

Vakar diena buvo kažkokia stebuklinga, kupina visokių nuotykių, kaip bėgimas į tarpmiestinį autobusą su hipiškom kasom, o atbėgi... į baltarusišką lainerį ir viskas būna lyg ir gerai, kol netenka suvokt, kad mano rusų kalbos žinios tiek neneša, kad paklausčiau kodėl man nedavė bilieto, bet oh well, dviem litais mažiau paėmė. Viduje viskas dreba, treška, pro langus mojuoja kiti ten pat važiuojantys hipiai, nes visi važiuoja į Forumą ir Atgajiečių pilna visur, juos gana nesunku atpažinti.

Esu dėkinga Povilui ir visai damų komandai, kad palaukė manęs, kol jau sostinėje bandžiau išsikrapštyti iš to keisto autobusiuko, nes paskui labai linksmai važiavome iki Elfų teatro. Žiauriai keista buvo eiti link pastato ir visur matyti hipius, rimtai, jų buvo pilna visur! Labai šaunūs kostiumai, žavėjausi.
Labai patiko pabūti kiečiausiam hipių tūse erdvėje, ateini sau, tave pasitikę komjaunuoliai nufotografuoja prie kalėjimiškos sienos, apklausia kodėl taip atrodai, ar nežinai, kad "lova" rašosi su "a" gale ir panašiai, o viršuje vyrukai groja tas tikrai hipiškas dainas, visi sėdi ant pagalvių tokie gražūs, gražūs ir laimingi vėl susitikę, rūko kaljaną ir džiaugiasi viskuo. O paskui matėme nuostabų sovietinį filmą nukreiptą prieš hipius ir spektakliuką tam mažam Elfų teatre. Vėliau patys tapome jo dalimi, dar labiau besidžiaugdami, kad patyrėme tiek daug gerų dalykų šią vasarą, kad to gėrio tiek daug buvo išdalinta. Tvyrojo džiaugsmo vėl susitikus nuotaika ir visi taip šypsojosi ir visi tokie gražūs gražūs buvo.
Po oficialiosios, kupinos neoficialių elementų, dalies, visi ~90 hipių keliavome šėlti iki paryčių šauniame amerikietiško stiliaus bare, kur mums buvo pigus alus ir galėjome išmėginti keistų žaidimų. O tada, nejučia praslinkus laikui, apie pusę keturių po galybės šypsenų, iškalbėjimų kas dar liko neišsakyta, dainų, šokių ir visokių kitokių gerų dalykų išvažiavome namo ir šeštą ryte mažasis hipis sakė, mama, įleisk į namus!

Buvo tikrai labai smagu! Ir net truputį gaila, kad štai jau pabaigėm "Atgajos" sezoną, bet šita patirtis tikrai dar nesibaigė. Tikiuosi :)

Atsakingai apie Atsakomybės jausmą

Naktimis man kartais šauna įdomių minčių ir būtent vieno iš naktinių pamąstymų metu aš ir sugalvojau rašyti blogą. Šiąnakt buvau šiek tiek susimąsčius apie Atsakomybę.

Ko gero, kone kiekvienas galėtų pasakyti, kad yra svarbu turėti va šitą jausmą, bet aš taip dažnai susiduriu su priešingu elgesiu iš tų, kurie taip kalba, jog man tai tapo Vertybe, ne šiaip vienu iš svarbių dalykų žmonėse, nes pagalvojau apie tuos, kuriuos itin vertinu ir suvokiau, kad šį jausmą jie tikrai turi. Ir tai tikrai glaudžiai siejasi su Pasitikėjimu.

Atsakomybės formų yra galybė, taigi, ir supratimas apie tai žmonių yra dažnai kiek skirtingas. Pirmiausia žmonės ją prisiima (privalo prisiimti?) už save. Mano vertybių skalbėje ji yra kiek patobulėjusi, pavadinčiau tai stambiąja Atsakomybe, kuomet tu susivoki esąs atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus, ir kas svarbiausia, jog numatai ir suvoki, kokios to pasekmės gali būti aplinkiniams, nebūtinai kalbant apie didžiulius žygdarbius. Tai gali būti ir visai smulkūs, bet svarbūs dalykai. Na, ryškiausias to pavyzdys galėtų būti (ne)vairavimas išgėrus.
Dar visuomet vertinu Atsakomybės jausmą susijusį su Pareiga, kuomet žmogus nesavanaudiškai rūpinasi Kitu žmogumi ne todėl, kad jam kažkas taip liepė. Neseniai girdėjau vieną nepaprastą vieno vaikino istorija susijusią su šia Atsakomybės forma. Tai buvo tikrai įspūdinga ir labai labai daug pasakė apie jo pasaulėžiūrą ir vertybes.

Galėčiau plėstis, bet už viską smagiausi man Atsakomybės tipai (pavadinkime juos taip:)):
a) Atsakomybė, kurią prisiimi pats/-i.
b) Atsakomybė, kurią tau primetė kiti.

Atvejis a) pritaikomas, kuomet tu jau jautiesi Atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus ir tai įrodai. Tada, praktiškai tai jau taisyklė, visada atsiranda žmonių, kurie to lygio dar nepasiekė, galbūt ir nenori pasiekti, tad kratosi daryti tai, ką reikia ir ieško kur čia nusikračius Atsakomybių. Žiūrėki, štai gerasis žmogus jau patenka į atvejį b) ir jau turėdamas išugdytą šio įrašo vertybę jau neitin gali atsisakyti, nes taip eini prieš save patį. Ir vėlgi aš čia kalbu nebūtinai apie didžiulius pasaulio žygdarbius, o apie visai kasdienines situacijas.

Taip, aš per daugybę sau mestų iššūkių išsiugdžiau Atsakomybę ir šiuo metu gana dažnai prieš savo valią patenku į atvejį b), kad neretai jau ne visai žinau, kaip man elgtis, nes atbunda ir dar vienas dalykas, kurį vėlgi turi ne visi - Sąžinė. Sakote, stambios žuvys visuomet ryja smulkesnes?:) Ir ko gero, Jūs esate teisūs. Bet visos šios situacijos moko tave Augti. Dažnai jaučiuosi kaip Baisus Baisus žmogus, nes elgiuosi ar pasakau, kad ketinu elgtis ne taip, kaip kiti žmonės nori. Metas keisti mąstyseną. Taigi, aš metu sau iššūkį išmokti susitvarkyti taip, jog neatsižadant savų vertybių netaptum arogantiška pabaisa ir netarnautum bevaliams dalykuose, kurie tau nepriklauso.

P.s. tik paspaudžiau "įdėti pranešimą", gavau baisiai su šiuo įrašu susijusį Atsakomybės atvejį. Šiuo metu jaučiuosi idiotiškai. Jėėė.

17 rugsėjo

Aš pasidariau kažkokia pašėlus.
Vakar išskandavau visą savo užkimimą pikete, man iš tiesų labai patiko tas vienybės jausmas ir pačia akcija labai dždiuojuosi. Kai labai labai lijo ant mūsų šokinėjau, kitiems ūpą kėliau, po visko dar labiau viskuo džiaugiausi, o dabar sėdžiu sau ir piešiu plakatą, nes vat pagalvojau, kad negaliu aš žmogaus paprastai pasitikt, kaip visi, ten pastovėti, pamojuoti, nusišypsoti, apsikabinti. Man reikia į vaidmenį kokį tai persikūnyt, kaip kad fainas asmens sargybinis, kuriam pavesta pasitikti lainerį Klaipėda - Kaunas. Vat noriu aš nustebint, pažvelgt į viską kitu kampu, o iš kur tokie poreikiai atsirado net pati nežinau. O rytoj su A. (dar kartą su gimimo diena, jei skaitai!) tranzuosim į sostinę apsirengę hipiais, jei oras leis, nes vat į tokį vakarėlį važiuojame, o kam temptis daug tašių, jei gali iš karto apsirengus būt;]] kitaip tariant, bręsta dar vienas blogas.

Mama, mano gyvenimas keičiasi ir aš dėl to truputį Laiminga! Šiandien su dviem žmonėmis, su kuriais tegaliu įsivaizduoti kokią nors veiklą, sukirtau rankomis dėl Labai Didelio Dalyko. Man 20 metų ir aš atkakliai siekiu savo svajonės. Rytoj pirmą kartą gyvenime einu piketuoti, šiandien garsiai pareiškusi nuomonę būsimam filmukui jo tema. Šiandien mama sužinojus viską pražils, o tėtis, tikiuosi, palaikys.

Yeah!

Kalbant apie praėjusį savaitgalį, aš džiaugiuosi skaityta knyga, visais lydėjusiais potyriais, girdėta muzika, kompanija, staigmenomis ir smulkmenomis. Ar žinote, kad esant Klaipėdoje, dvidešimtame aukšte, žvelgiant pro langą, puikiai matosi Jūra ir imi matyti dalykus, apie kuriuos nė nepagalvoji?

Vis dar jaučiu tą vėją plaukuose, matau vaizdus, kurie lydėjo, jaučiu kvapus buvusius šalia ir man kažkaip Gera.

Mano mintyse groja Bense ir aš visai nenoriu eiti į paskaitą :)