Apie procesą

Neseniai parašiau vieną viešą straipsniuką, apie dabar man labiausiai rūpimus dalykus. Nors, pradėdama šį tinklaraštį sakiau, kad nekopijuosiu čia nieko, bet tai pasakyti dabar man atrodo svarbu. Tai irgi ištrauka iš mano gyvenimo, kuriuo dalinuosi čia: )

Nekomercines šventes organizuoti yra nelengva, ypač jei tai viso Miesto renginiai.

Visuomenėje vyrauja stereotipas, jog kultūroje sukasi didelės sumos, o verkšlenimai, kad vis nėra lėšų tik įrodo, kad visi pinigai jau kažkieno kišenėse. Nekomercijos tiesiog nėra/negali būti? Tai netiesa, o Gatvės muzikos diena yra puikus pavyzdys. Tai ne reklaminis triukas. Apibūdinti Gatvės muzikos dienos Kaune organizacinį procesą galima paprastai: visos mūsų pastangos yra nukreiptos į visuomenės iniciatyvos skatinimą. Kiek jos yra, tokia ir šventė.

Žinoma, kai neturi pinigų, tą iniciatyvą prikelti daug sudėtingiau, tačiau būtent tai mums ir sudaro visą iššūkio efektą. Deja, neturime nei pianinų, nei kolonėlių, nedispuonuojame pultais, būgnais, melagingais leidimais, politikais, bet galime padėti jaukiai įsikurti ir pasistengti, jog būtumėte pastebėti ir galbūt pradėtumėte karjerą. Tokia mūsų misija, kurią šiemet sutalpinome į šūkį “Išreikšk save”.

Teisybė, jog kartais jaučiamės aklavietėje, na kaip su vienu duonos kepalu tūkstantinei miniai pamaitinti, bet išdaliname jį nuoširdžiai ir su meile, ieškodami geriausio kompromiso visiems: valdžios atstovams, gyventojams, įmonėms, atlikėjams ir visuomenei. O už tai tikimės pačio gražiausio atsako iš miestiečių ir orų prognozės[:)]).

Daugiau apie nuveiktus darbus visada stengiuosi parašyti oficialiame šventės puslapyje, o kitką laikyti savyje arba esant galimybei išberti Monikai, kuri man dabar kaip sesė.

Visiems gražių dienų ir įkvėpimų!
p.s. atnaujinau šuoliukus, nes A. Laisonaitė mane ir sesę įamžino tiesiog raganiškai:)
p.p.s. šiandien šauniausi kauniečiai šoks makareną prie Laisvės alėjos fontano lyyygiai lyyygiai 17.05!: )

Kaip aš dabar jaučiuosi?

Kaip padariusi nežemiškai gerą darbą, o šis Jausmas vertas visko ką paaukojau!
Turiu dvidešimtį naujų bičiulių ir milijonus gerų minčių, neleisiančių man šiąnakt miegoti.


P.s. palaikykite kas nors rytoj tarp 11:45 ir 13.30 kumštukus už Dovilę, nes ji tikrai šiąnakt nieko doro neišmoks rytojaus koliokviumui.

Prabėgtukas

Šiuo metu morališkai atostogauju -kuriu mažus stebuklus dvidešimčiai nuostabių žmonių, daug kartų per dieną apsikabinu, nuolat šypsausi ir ieškau kam padaryti ką nors gera, jaučiu atsakomybę, kalbu, rašau laiškus laiškelius laiškelyčius, dovanoju smulkias (ne)matomas dovanas, daug kalbuosi apie kitiems rūpimus dalykus, dalinuosi išgyvenimais, dainuoju, groju (nors nelabai moku), šoku, vos yra galimybė, spirgu kol yra jėgų, klausausi, geriu arbatą ir kavą, gėriuosi, džiaugiuosi, analizuoju, mąstau, stebiuosi ir tikiuosi dalykų iš kitų ir savęs.
Ir visa tai stengiuosi atlikti kūrybiškai ir įdomiai.
Sveika sugrįžusi į "Atgają", Dovile.

Vieną žiemą, o gal vasarą
Vieną rytą, o gal vakarą,
Susitikom netikėtai,
O galbūt visiems laikams

*šypsosi*

Kažkas atsitiko

Aš nebesijaučiu ta miela ir džiugia mergiote, kuri viskuo džiaugiasi ir skatina džiaugtis kitus. Šiandien nutiko keletas tikrai šaunių dalykų, bet aš nesugebėjau taip džiaugtis kaip norėjau ir kaip buvo verta. Tiesiog nesugebėjau ir net pastebimai stengiausi džiaugtis, bet negalėjau ir visdar negaliu. Kažkas atsitiko.

Gelbėkit.

Apie teisingos komunikacijos paieškas

Sukurpiau planą vasarai ir dabar išgyvenu kvailą istoriją.

Turiu baimę skambinti telefonu nepažįstamiems žmonėms po to, kai praėjusių metų pradžioje teko ieškoti ~20tūkst. litų pinigais mūsų projekto "Siluetas LT" startui būtent telefonu. Mane siuntė visur: velniop, ten kur nesueina ir į kitas tamsias vieteles apie kurias nenoriu galvoti *atsidūsta*. Trumpai tariant, baiminuosi nesugebėti valdyti pokalbio, bet ši istorija man padeda tos baimės atsikratyti.

Žodžiu, panorau aš vieno darbo - turiu telefono numerį pasiteirauti. Pasiskambinu, iš balso suprantu, kad gal ne visai laiku pataikiau, bet darbuotojų ieško kaip tik dabar ir paprašo atsiųsti CV. Taip ir padarau. Laukiu savaitę ir nutariu nachališkai pasiteirauti ar apsvarstė, nes ir kursiokei, kuri nori dirbti ten pat, žadėjo paskambinti, o to darbo labai noriu iš geros idėjos. Po dešimto prakaito ir visų sąžinės kivirčų surenku numerį ir suprantu, kad mane pamiršo, bet sako, kad kitą savaitę bus Kaune ir galėsime susitikti ir pakalbėti, užsirašo mano vardą, telefoną. Ateina kita savaitė, nei man, nei kursiokei sutartom dienom neskambina ir paprašau kursiokės pasukt, na, kad neįkyrėčiau ir apsimestume, kad mes nesusiję, - jai pasako, kad paskambins rytoj ir susitars. Todėl, vilties turiu ir aš, nes nepasakė, kad nereikia jiem mūsų, o jei pakvies, vadinas turi kviest ir mane, kad jau vienu kartu: D. Rytojaus dieną nei vienai neskambina, vėl sąžinė graužia visaip skambint-neskambint, paimu ir lyg niekur nieko paskambinu (mane jau atsimena) ir pasiūlo susitikti rytoj, bet kaip tyčia tuo laiku negaliu ir pasiūlo savaitės pabaigą. Kursiokė parašo, kad jai visgi paskyrė pasimatymą. Sutartą joms dieną aš pasiskambinu (jau azartiškai), kad sužinočiau tiksliau dėl savaitės galo ir mane 'prameta' po Velykų, bet nuramina, kad manęs jiem reikia ir mes būtinai pasikalbėsime nėra kur skubėti. Kalbame mandagiai ir abipusiai supratingai, bet nemėgstu laukti kažkada įvyksiančių dalykų. Pasirodo, prameta ir kursiokę.
Šiandien yra diena po Velykų, todėl vėl nugalėjus visus nuogastąvimus, jau grynai azartiškai nusiteikus, vėl paskambinau ir sakė ryt anksti ryte paskambins (dar niekad žadėjus neskambino, o skambinau aš) ir susitarsime kada rytoj susitinkame.

Siūlau lažintis: sulauks Dovilė skambučio ar ne ir kada gi tas susitikimas įvyks?

6

Prabėgtukas

Šįryt pramerkus akis pagalvojau, kad sužinoti koks nuostabus yra pasaulis galima keliais būdais:
Įsimylėjus. To aš palinkėčiau kiekvienam profilaktiškai!

Kai tau dvylika ir tu katik nusipirkai rožinius akinius;
Kai netikėtai ima sektis gyvenime;
Kai gauni pirmą algą su premija ir jau žinai, kur išleisi;
Kai įgyvendini svajonę;
Kai iš vakaro tau taip ką nors skauda, kad pro akis prabėga gyvenimas ir netyčia pagalvoji, jog matyt dabar jau tikrai, va šį kartą rimtai išprotėjai, tau aptemo protas ir tai niekada nesibaigs, o rytą pramerkus akis supranti, kad štai, viskas lyg niekur nieko, saulė nerūpestingai šviečia ir viskas yra o.k.

Šįryt išmėginau paskutinį būdą, bet jo niekam nelinkiu, nors efektas ir garantuotas:} nuoskaudai nuplauti rašau šį dienoraštį ir valgau cukrinį "gaidelį".

O dabar jau bėgsiu, nes bibliotekai esu skolinga krūvą knygų, o kai taip nutinka, reikia atbėgt uždusus ir atrodyti lyg katik būtum išgelbėjus šitą literatūrą iš pražūties: D
Gražių dienų berniukai ir mergytės!