Gatvės muzikos diena Kaune 2010: Įspūdžiai iš užkulsių

Pasidomėjus įvairiais atsiliepimais internetinėje erdvėje galiu teigti, jog šiais metais Gatvės muzikos diena Kaune praėjo daug geriau nei pernai! Už visa tai dėkoju Kauno miestui, nes Gatvės muzikos dienos esmė yra visuomenės iniciatyva.
2009-aisiais akustiškai grojančių reikėjo paieškoti, o vakar jau dienos pradžioje kone kas antras praeivis nešėsi gitarą, ir Laisvės alėja skambėjo nuo pat 12 valandos! Tiesa, neišvengėme garsinių susikirtimų - iniciatyvas reikėjo sutalpinti tada ir taip, kaip atlikėjai norėjo pasirodyti. O jei juokaujant - daug kas gi norėjo, jog būtų kaip Vilniuje - šiuo aspektu, manau, buvome labai panašūs:))

Esu dėkinga visiems, kurie padėjo ir prisidėjo, kurie atėjo ir mėgavosi diena. Likau nustebinta sukurtos auros, solidarumo, tvarkingumo, pagarbos ir pavyzdingo viešosios tvarkos laikymosi. Nesulaukiau nė vieno grasinančio ikiteismine byla skambučio ir apskritai visos dienos metu jautėsi šventės atmosfera, žmonės ilsėjosi, buvo drauge. Praktiškai visos ruoštos dienos staigmenos išsipildė, tai teikė daug džiaugsmo, nes kurti dienos programą buvo nelengva. Atlikdami pailsėjome ir patys sudalyvaudami įrodėme, kad visai nebūtina turėti auksinį balsą, mokėti groti - yra ir kitų puikių priemonių kurti gatvės muziką.
Ačiū Monikai, ačiū Irmantui ir visiems savanoriams bei koordinatoriams buvusiems įvykių centre ir pakentusiems mano raganystes *juokiasi*

Nuostabu visgi, kai idėjos tampa realybe ir supranti, kad viskas yra įmanoma, jei labai nori. Tikrai įmanoma! O linksmiausia, manau, jog niekas nežino kokio absurdiško mažumo biudžetą turėjome. Jei pernai apie kone trigubai didesnę sumą vienas žmogus pasakė "Maniau, kad tik Jėzus Kristus sugeba su vienu kepalu minia pamaitinti", neįsivaizduoju ką jis galėtų pasakyti šiandieną. Tačiau svarbu čia ne skaičiai, o rezultatas, kuris šiandieną džiugina.
Ir, žinoma, nepadėkoti negaliu tiems žmonėms, kurie išgelbėjo šventę - miesto merui A. Kupčinskui už globą (ir dar už bučinį į skruostą viešoje vietoje:)) ir visam Kultūros skyriui, kad visada padėjo kuo galėjo.

Kaip įvykį matė 15min fotografai E. Ovčarenko ir A. Koroliovas :
Inicijuota akcija "Muilo opera": burbulų improvizacija skambant muzikai!

(Dovilė apžiūrinėja padėtį:D)


Maža dalelė šventės akimirkų:








DRUM2GETER šventės uždarymui:









Daugiau nuotraukų "pas Delfi" (ačiū Augustui) ir pas kauniečius (feisbuke ir pavyzdžiui čia)!

Smagiai pavargusi ir itin peršalusi
Dovilė

P.s. kitą sekmadienį interviu su manimi rodys Pūko TV laida "Kultūros aidai":))

Geras jausmas, kai prisėdi ant suolelio Laisvės alėjoje ir netikėtai suvoki, kad štai, viskas, padarėme visa ką galėjome: išgyvenome beprotišką laikotarpį tam, kad miestui padovanotume šventę! Neslėpsiu, buvo nelengva.

Rytoj Kaunas skelbia antrąją viešą Gatvės muzikos dieną su maždaug šimtu unikalių atlikėjų ir grupių!

Apie batus, latviškus cepelinus ir svetingumą

Įdomauju, ar Jums nebūna, kad 'pagaunate' save kokioje nors netikėtoje sau akimirkoje ar amplua?
Man taip nutiko penktadienį per Mediumą, kuomet virkavau, kad neapeinu su aukštakulniais (taip ir buvo, nepaeinu ir viskas!), bet per Biplan prigavau save šokinėjant ir siaučiant su jais pirmoj eilėj nuo pat pirmo akordo. Kaimynai už nugaros, tiksliau beveik visa minia, neturėjo būti labai patenkinti, nes nedaug ką galėjo per mane ir kolegas matyti: )) Na, bet Biplanai tikrai buvo tai, už ką sumokėjau. Ir dar pusdiplomis.. nes aš ten Batman'as!

Rytojaus rytą iškeliavau į Liepoją pailsėti nuo telefonu vis mane drąskančių rūpesčių ir turiningai paminėti perduodamos pasauliui žinios, jog man jau dvidešimt vieneri. Dažnai manęs klausia, kokio velnio mes vis važiuojam į tą Latviją, ką negalim Palangoj savaitgalio praleist? Atsakau - tikrai galim, bet tik ne toje sužvėrėjusių kaimiečių spalvoto kičo sostinėje. Juokingai gal skambės, bet Latvijoj viskas kitaip - gali žmogus išjungti mobilų telefoną (Lietuvoje to padaryti širdis neleidžia), atsipūsti, pasižmonėti, pasimokyti kalbos, papraktikuoti rusų (nes mes labai juokingai šita kalba šnekam kartais ir tarpusavy), kažką naujo pamatyti ir sužinoti, patirti stipriai smagių dalykų, išmėginti naujų alaus rūšių ir išgirsti naujos muzikos. Latvija garsėja savo roko kultūra, o tai mano ištikimą, nenuilstamą kelionių bei nuotykių draugą ir mane dar labiau traukia į tą pusę.. *atsikosti* na, bet dabar apie Liepoją.
Pakeliui klausėmės fantastiškai gerą muziką grojančio "SWH" radijo (thanks to Latvia once again!) ir tai labai kėlė ūpą. Liepoja pasitiko debesuotumais su pragiedruliais ir tikrai labai kukliai aptvarkytais pastatų fasadais. Miesto centras labai priminė Klaipėdą savo vokiška architektūra ir krovininiais kranais vis kyšančiais kur ne kur.
Didžiausia bei šauniausia savaitgalio staigmena buvo viešbutis. Aš nuoširdžiai maniau, kad tik filmuose būna tokių nurautybių. Mus pasitiko trijų aukštų medinis į nedidelę vilą panašus namas ir gražus katinėlis, murkiantis prie durų. Pravėrėme duris, katinas įbėgo, aš pasijutau kaip nusidėjus, bet atsidūrėm... kambaryje pilname tiek daiktų, kad net nežinai į kurią pusę žiūrėti. Antikvariatas - parduotuvė - namai - galerija - muziejus - viešbučio administracija. Kol aš mėginau susivokti kas tai per fantastika, pro karoliukų užuolaidas išniro jauna mergina su šuniuku rankose ir pasisveikino. Nedaug tepaklausė, nusijuokė, pasakė, kad katinėlis jų, nedavė pildyti jokių įsiregistravimo dokumentų ir palydėjo mediniais laiptais į trečią aukštą mažu koridoriuku kaip iš pasakų namelio. Koridoriuje visos sienos buvo skoningai skirtingos su įrėmintais senais filmų plakatais. Milijonas pliusų 'Fontaine hotel', nes už nedidelę kainą patekom į tikrai beprotiškai smagiai nurautą viešbutį kaip iš kokio nurauto filmo! Gavome pastogės kambarį su juodomis lubomis, karinėmis dėžėmis vietoj stalelių, milžiniška spalvota lova, sėdmaišiu, dviem stoglangiais bei mažais langeliais palei grindis ir visais patogumais. O koridoriaus gale buvo išėjimas į šaunią medinę terasą. Visiškai fainas, nebrangus prancūziško stiliaus viešbutukas! Visiška fantastika, noriu sugrįžt tenais:}
Bevažinėdami ieškant kur čia papietavus užmatėm tokį keistai maloniai pažįstamą žodį iškaboje "Cepelini" ir taip pakrizendami vartant lativšką skandalų žurnalą nebrangiai pavalgėme latviškų cepelinų, kurie priminė tokius, kaip pas mano močiutę!

Dar vienas viešbučio pliusas buvo tas, kad jis priklauso visam Fontaine kompleksui katras turi klubą, užkandinę, prabangesnį viešbutį, roko klubą, saunas ir kitus džiaugsmus vos už šimto metrų. Va čia tai 'šimtas metrų iki jūros',- pagalvojau aš. Taigi, kadangi apsigyvenome tame komplekse, gavome nemokamus bilietus į klubą ir trijų grupių koncertą tą vakarą, į kurį ir taip planavome užsukti. Buvo fainai! Man kažkodėl patinka, kai nieko nesuprantu kas kalbama nuo scenos. Galiu pasitelkti intuiciją ir leisti improvizuoti, džiaugtis akimirka, neįprastais dalykais aplink ir pačiu geriausiu žmogumi greta.

O dabar tradiciškai apie alų. 'Bauska's tumšais' yra jėga! Rygoje jo visaip ieškojom ir negavome, na o Liepoja dėl to užsidėjo sau pliusą. Gaila, kad klube jokio tamsaus neturėjo ir gėrėme jau kadais mėgintą 'Zelta', kuris man panašėjo į mūsišką Utenos mėlynąjį.
Tą vakarą vyko du vakarėliai. Vienas kokteilinis, kitas roko ir visi kuo puikiausiai sugyvena. Koncerte buvo daug damų su suknutėmis, bateliais, ir vakariniais makiažais, kurios mielai trypė ir plaikstė plaukus į šalis. Tas buvo fainai - beveik nebuvo žmonių įsikibusių į gyvenimo būdą diktuojantį stilių ir apskritai latviai gana draugiški.
Kelionės minusas - didžiąjame Fontaine komplekse gana skurdžiai mokama angliškai, vienas baras pardavinėja gėrimus pigiau nei kitas ir pigusis, žinoma, nepriima banko kortelių.

Mielai sugrįžčiau ten dar kartą jau vien dėl to ultra smagaus viešbučio, bet ir dėl keistoko kontrasto architektūroje. Miestas atrodo toks senas, su išlaikyta dvasia ir įdomus paklaidžioti:} nesigailiu nė minutės!

Apie vasario pabaigą su objektyvu

Vakar, kuomet gavau keletą tikrai smagių kadrų iš užkulsių gimimo dienos proga, nutariau pagaliau pasidalinti fotosesijos akimirkomis su Jumis. Jų nėra daug, gauname po truputį.

Fotografavo ir draugavo Aistė Laisonaitė.

Pirmoji diena ('kampų paieška')





Antroji, Didžioji diena











Fotosesijos užkulsiai pagal Darių Jurevičių:

Dovilė jaučiasi labai labai Laiminga, nuostabiai pažymėjusi dieną, kai sulaukė dvidešimt vienerių.

Ačiū draugams ir bičiuliams už tai, kad nepamiršo ir kad visa šiandieną viskas buvo taip nepakartojama!

Dėkui T. už nepaprastą sveikinimą, sesei už ankstyvą atsikėlimą ir pasirengimą dalykams, nepamirštamą mieliausiųjų staigmeną anksti anksti ryte, aklą kelionę viešuoju transportu ir nematomą kelionę 'bordiūrais', neįtikėtinus pusryčius saulėteky, vėliau žvalumo teikiusią smagią kavą, Artūrui už policijos komisariato avantiūrą, kolegėms už gimtadienio daineles, galybę dėmesio man, origamius, šokoladus, kopijuotojai už nemokamą paruoštukės kopiją koliokviumui, kursiokams ir draugams už krūvą gėlių, šypsenas, apkabinimus, I. už reikšmingą rankos paspaudimą, A. už reikalingas pažintis, gyvenimui už nuotykius, tėtei už bilietą į cirką, Gintarei už netikėtą siuntinį, Irmantui ir Mo už šventinį bokalą alaus, šeimai už šventinę vakarienę, universitetui už laimėtą stipendiją, Juditai gerus žodžius, ir visiems kitiems už geranoriškumus.
Viskas yra kažkaip neįtikėtinai... tobula!

Prabėgtukas (arba man taaaaaip sunku su pavadinimais)

Šįryt po to, kai priverstinės staigmenos buvau tiesiog išridenta iš lovos ir po dešimties minučių jau sėdėjau autobuse, pagalvojau, kad, velnias, jau net vertai papykti ant žmonių nebeturiu laiko. Rimtai, nes gaištu laiką, kurį turiu taupyt: ) Velniai rautų komandinį darbą, kalbėjimus, ir visa kita (įskaitant mano kursinį, kuris vis dar neišmoko pats pasirašyti) jei vis tiek viskas, kaip mano tėtis sako, yra pastatoma prieš faktą ir nebeturi laiko rinktis.
Tiesa, nežinau ar prireikus, kas nors taip supratingai padarytų tokius dalykus dėl manęs. Bet tikiuosi..

Ir dar, šiąnakt pagalvojau, kad labai keista yra suprasti, kad po truputį augi kaip žmogus.

Apie ratus, miestus iš K raidės, internetą ir garbanas

Visada sakiau, kad niekas nevyksta be reikalo. Štai vakar, kai mažame Kartenos miestelyje, nevisai pasisekė su galiniu automobilio ratu, besiklausant visai neblogos radijo stoties, pagaliau turėjau progą pasivažinėti maždaug 40km/val greičiu bei pasigrožėti atsivėrusiu slėniu ir diena. Tiesa, visdar neturiu teisių, bet visuomet ištikimai sėdžiu priekinėje keleivio sėdynėje. Palaikyti vairuotoją sunkią minutę yra nelengvas darbas!

Tas pats nelemtas ratas suteikė ir dar vieną šaunią progą keletą valandų pavaikštinėti po Kretingą, kurią iki šiol yra tekę tik pravažiuoti. O pasirodo tai labai jaukus miestas su smagia šnekta kalbančiais žmonėmis! Taigi, netikėtai parsinešiau tikrai gražių įspūdžių ir vien dėl nelemto rato nuo šiol Kretingą galiu įrašyti į aplankytų Lietuvos miestų sąrašą.

O kai interneto serverinėje, kuri yra įsikūrusi miiiiilžiniškame kamine(!), katras iš vidaus neatrodo toks didelis kaip iš išorės, su T. sugrąžinom internetą visai Klaipėdai, akimirką galėjau pasijusti kaip tikrų tikriausia XXI amžiaus deivė - lemputės užsidegė, internetas atsirado, gyvenimo tikslas Klaipėdos jaunimui sugrįžo!: )
Kas dar naujo? Išgyvenau savo pirmąją naktį su plaukų suktukais galvoje ir šiandien ir jaučiuosi ir atrodau visai nieko dama.