Apie pyktį, pykčio šaltinius ir pykčio strategijas

Labas!

Žinot, kodėl paskutiniu metu nerašau? Todėl, kad, pripažinkim, ir teoriškai, ir praktiškai aš esu gana optimistiškai visus nuteikiantis žmogus, o manyje dabar gana daug pykčio ir norėjimo zyzti apie visokius ten pobjaurius dalykus, kuriuos pakeisti gana beviltiška. Apie viską rašyti nesmagu, tai tik truputį šįsyk pasamprotausiu.

Kalbant apie komandinį darbą, kiekvienas bent truputį protingas asmuo žino, kad žmonės yra neatsakingi ir šiaip baisiai nesavarankiški padarai. Mano nervų sistema galėtų paliudyti, jog tai gerai žinau, tai savaime atsiranda kategorijos iš ko tu niekada nesitiki atsakomybės, iš ko jos minimaliai gali tikėtis, pas ką ji didesnė, kuo pasitiki ir t.t. Pastebėjau, kad paskutinioji kategorija tampa ypač nesavarankiškais tada, kada per ilgą ir nuostabų laiką tu jau būni grynu šimtu procentų tikra, na galėtum duoti nosį išdepiliuoti, kad nepaves, nes taip sakė ir šiaip mažais, bet svarbiais darbais niekada nepavedė tokioje daugybėje suartinančių situacijų. Tai va maždaug tada ir gauni kaip šakute į kairę akį. Niekaip negaliu nustot nustebt kaip ir kodėl taip nutinka.

OK, įsvaizduokim, kad staiga nutiko tokia patikimo bičiulio ar kito svarbaus atvejo šakutės situacija ir smarkiai nustembi, nežinai ką čia greitai daryti, kažkas dega, aišku, pyksti, esi kažkiek įsižeidęs, paliktas vienas ant ledo ir tau iš ausų varo garai kaip kokiai Eli Makbyl. Tai ką tada reikia daryti? Kas kartą, kai žiauriai susinervinu bandau pagalvoti, ką pakeis tai, kad aš:

a) tikrai atvirai pyksiu, spjaudysiu ugneles ir panašiai siautėsiu

b) būsiu profesionaliai sarkastiška ir žavingai įžeisiu

c) nešnekėsiu amžinai

d) tarsiu, kad na ką gi, su užuomina, kad padarei čia žiauriai blogai.

Faktas - visais atvejais tikrai reikės kapstytis pačiai. Be to, kaip karti patirtis parodė - paprastai pykčio išreiškimas ar neišreiškimas visiškai neturi įtakos pykčio šaltinio veiksmams ateityje. Tu pyk nepykęs, jei žmogus bent apsimestinai malonus, tai jis pasakys atsiprašau bet kuriuo atveju. O jei ne, tai jam visai vienodai ką tu dabar ir kaip darysi. 
Manau, kad daugeliu atveju tenka susitaikyti, kad nieko nepadarysi, bet duoti suprasti, kad, mylimas bičiuli, daugiau nie-ka-da nesielk labai labai prašau tavęs. Ir manau, kad tai yra tikrai nerealiai sunku.  Aišku, dar sunkiau yra su kaltės jausmu pas žmones, bet čia kita tema.

Dar kalbant apie pyktį, niekada nesuprantu, kodėl žmonės užanty visokias staigmenas laiko iki pat paskutinės minutės?

- Labas, pamiršau tau pasakyti, kad neateisiu. Susitikti turime už kelių minučių.

- Labas pamiršau pasakyt, kad išvarau, nu aš jau už miesto, grįšiu pirmadienį tu padaryk ten viską už mane.

- Labas, mes turime skolą. Maždaug metus. Pamiršau pasakyti!

- Labas, susiradau darbą kitame mieste, žinau, kad jau viską pradėjom, bet turiu viską mesti. Nu jo tiksliai tau biškį čia situacija ne kokia dabar. Nu bet yra kaip yra. Atia.

Kur šiandien yra žodis atsiprašau?

Apie sėdimųjų spardymus ir laimėjimus

 Nežinau kaip Jums, bet man patinka jausmas, kad kažkam (vertai) išspardžiau sėdimąją. Kadangi esu dama, tai, kai tokį sakinį parašai ir paleidi į dienos šviesą, į galvą šauna mintis, kad tikriausiai būsiu nekokia mama. Arba tiesiog mama kailių karšėja. Dovilė - mama? Ai, čia ir sustokim su tom mamom:) Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad nuolat susiduriu su situacija, kai mane 'nurašo' todėl, kad esu mergina. Tad tas gana dažnas reikalas įrodyti, ko esi verta, tampa tam tikru iššūkiu, o vėliau pasiekus linksmų rezultatų visai ir pramoga.

 Matot, aš nemoku prašyti. Aš nemoku naudotis kitais. Moku tik subtiliai purtytis visas didesnes žuvis, kurios nori mane praryti. Taigi, norint vertai kam nors išspardyti sėdimąją, man  reikia peržengti per save. O kai sėkmingai peržengi, tai visai savimi didžiuojiesi. Va kaip šiandien.
Šiandien nuverčiau kalną.

Prabėgtukas

- kaip jautiesi, Dovile?
- kaip ką tik gavus dviratį dovanų!
*penkiolikmetiškas klyksmas*

Sakė, 4 mėnesius slėpė balkone. 

Prabėgtukas

Šią savaitę man galioja juokingas dėsnis: grįžtu vėlai -> tariu sau narsiai "dirbsiu iki išnaktų!" -> 00:25 Dovilė jau kloja lovą ir ridenasi  į šiltą patalėlį. Nieko daugiau negaliu sau padaryti, tik rytoj vėl narsiai užsibrėžti kažką panašaus!

Įkvepianti muzika man daro stebuklus: pradėjau svajoti (kažkas naujo), nors tu imk ir dabar pabėk į geresnį pasaulį. Net gi nubraukiau dulkes nuo gitaros (jau galvojau, kad reikėtų parduoti) ir su didžiuliu malonumu palengva atsimenu akordus, melodijas ir kadaise turėtas naivias ambicijas. Tikrai ne todėl, kad ruoščiausi kažkur koncertuoti, ar narstyčiau būsimas dainas savo galvoje. Tai labai nuramina, ugdo kantrybę ir, svarbiausia, padeda suvokti kiek daug darbo ir talento reikia muzikaliam žmogui. Būtent todėl, kad talentas man neskirtas, laisvalaikiu savo pastangas nukreipiu į pagalbą visiems, kurie privalo būti pastebėti ar turi būti matomi plačiau nei yra. Taip mano galvoje ir gimė dabar jau gerokai ūgtelėjęs Gatvės muzikos dienos Kaune projektas, vėliau nemokamų koncertų ciklas po atviru dangumi Laisvės alėjoje ir aistra visokiems įdomiems beprotiškai rizikingiems socialiniams projektams, kurie meta iššūkius, o aš tiesiog vis negaliu atsispirti. Dovilė yra zyzianti iššūkių ištroškusi bitė.
Gal gi kada nors kas nors iš to išaugs :)

23-ieji suėjo su šampanu ir braškėmis pusryčiams bei nuostabia daina galvoje :)

Ačiū mamai, tėtei ir gyvenimui už tai, kad viskas šiandien yra taip gražu!

Dovilė Laiminga

Istorija apie tai, kaip kartais papuoli pas įdomius žmones

Būna, kartais tiesiog įkrenti į įdomių žmonių koncentratą. Šiuo metu dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių visu šimtu procentų pati esu kalta, turiu gana ribotai laisvo laiko, bet turiu ne tik aplinkybes, bet ir talentą talentingai tą laisvą laiką švaistyti ir dalinti į kairę ir į dešinę. Tai va, anądien brūkštelėjo man irgibaisiaivisadužsiėmus Renata ir paklausė ar skaitydavau "Pravdą". Sako, tai aš rašau magistrinį, renku skaitytojus į focus grupę(!) diskusijai, dalyvaujant žadu karštos arbatos ir naujas pažintis. Kadangi niekad gyvenime nebuvau girdėjus, kad būtų tokių pašėlusių studentų, kurie tokį tyrimo metodą darbui naudotų, ir visą gyvenimą maniau, kad apie jį tik knygos rašo, tai, aišku, sutikau. Sutikau ir todėl, kad, kai bent vieną kartą per gyvenimą baigi universitetą, tai po to labai solidariai pildai visas anketas, kurias tau siunčia, ir šiaip supratingai padedi. Dažniausiai. Sutikau ir dėl Pravdos, nes juk blogi žmonės Pravdos niekada neskaitė. Nes ji, visų pirma, neaišku kur ir kada būdavo, be to, negražiai atrodė, dar gi nebuvo ant viršelio parašyta, kas per velnias ten viduj ir gausybė kitų keistybių, o visi tie gerieji žmonės uoliai skaitydavo ir dar tarpusavy draugiškai dalindavos. Tai va, eilinį kartą talentingai nuklydau į Doviliškas lankas. Grįžkim prie esmės. Sutikau aš, aišku, o paskui suvokiau, kad taigi velnias, reiškia vėl vakaro spręsti visoms kasdieniškoms katastrofėlėms nebeturėsiu, bet Dovilė nedaro to, ko nenorėtų, kad kiti jai darytų (dėsnis realybėje neegzistuoja, nes jie vis tiek tai daro toliau), tai ėjau.

Atėjus durų neradau, bet baisiaivisadužsiėmus Renata čia man padėjo:)Nepažinojau nė vieno žmogaus, taip ir prasidėjo įdomus vakaras. Turiu savybę, kai nieko nepažįstu, jaustis daug geriau, nei pažinodama, nors šiaip elgiuosi taip pat, kaip elgčiausi ir kitur. Bet jaučiuosi geriau ir man žymiai jaukiau, nes niekas šimtąjį kartą neklausia tų pačių klausimų - jie paklausia ko nors gerokai įdomiau.

Tai va. Pasirodo, Pravdos skaitytojai iš tikrųjų priklauso įdomių žmonių grupei. Taip ir sužinojau daugybę požiūrių, kurie labai panašūs ir atsirado toks vieningumo jausmas. Kai ėjo Pravda, daugelis iš mūsų buvo tokie  mažyčiai šaligatvio vaikai, kurie niekaip nežinojo, koks tas pasaulis už mamos buto sienų, o Pravda rodė, kad jis labai labai įdomus ir tu nebūtinai turi būti turtingas, kad būtum laimingas ir savimi. Tas bardakas savyje talpino visa, kas įdomu miesto žmogui, ir, mano galva, sėkmingai peržengė visus panašius žurnalus, kurie dabar bando būti panašūs. Jie tada talpino savyje viską, ką šiuo metu ėmė siūlyti įsigalėjęs internetas, kas jame dabar labai madinga. Taigi, lenkiu galvą kūrybinei komandai. Kai savo galvą lenkiu kam nors Lietuvoje, dažnai ten pasitaiko Tomas Ramanauskas, o jis ir Pravdoje buvo daug kuo dėtas. Sere, jei skaitote šią eilutę, žinokit, kad jūs truputį genijus.
Taip ir praėjo regis, dvi su puse valandos, ir viskas buvo taip įdomu! Nes vėliau kalbėjom apie reklamą, komunikaciją, kultūrą, Kauną ir kaip vieni kitiems galime padėti, nes pasirodo, interesai labai fainai sueina. Kaip visada, įdomių žmonių koncentratas ištinka ekspromtu. Šįsyk už labai įdomų vakarą ačiū Renatai!

* * *

Na, ir naudodamasi proga, kad tikriausiai kas nors šį tekstą skaito ir tai yra mano asmeninis tinklaraštis, katrame turiu teisę, rašyt ką noriu, tai šimtąjį kartą pakartosiu, kad aš myliu grupę BOY. Kai jų klausau, gatvėje man visi automobiliai rodo posūkius į ritmą, visos mažos mergaitės strikinėja trimis aštuntinėmis, besikalbančios draugės taria dainos žodžius, o visos padavėjos kaip dainoje laukia ir skaičiuoja. Ir niekaip negaliu nustoti apie tai galvoti, nes grotuvas vis atsuka ir verčia pamilti dar ir dar vieną jų dainą.

Ir dar sesės atsiprašau už skyrybą. Ji man visad sako, kad čia esu beviltiška (kiti nutyli). Taip, esu. Mano vardas Dovilė, aš beviltiška daugelyje dalykų, bet stengiuosi augti!

Prabėgtukas

Kartais būna dėl kokių techninių ar buitinių nesklandumų nebaigi žiūrėti įdomaus filmo ir visą kitą dieną galvoji, kaip gi jis baigsis ir kaip smalsu pabaigti žiūrėti. Šiandien visą dieną svajoju grįžti namo, pabaigti visus rūpestėlius rūpestėliausius ir imti skaityti ilgai bibliotekos eilėje lauktą, tik vakar pradėtą knygą. S. Zyman "Įprastos rinkodaros pabaiga" atrodo tikrai daug žadanti knyga, kurios dar nebaigus, jau norisi rekomenduoti. Daug daug pasaulio matęs ir patyręs dėdė laužo tokioms knygoms būdingą stilių, moko ir provokuoja, pasakodamas apie kokakolos imperijos statybas. Vis dar skamba skamba superrimtai, tiesa? Trumpai tariant, jei visi dalykai galėtų mokyti tokiu stiliumi - studijuočiau amžinai.

O ir šiaip, knygos veža. Nors jos neišklauso, bet leidžia atsipūsti, pamiršti, nuramina ir padeda užmigti. Triskart valio šiugždantiems puslapiams!