Tokios lietuviškos Joninės

Savaitgalį minėjome Jonines Nidoje tarp daugybės gražių ir gerų žmonių. Čia vyko tarptautinis folkloro festivalis "Tek saulužė ant maračių 2012". Didelis didelis gėrio koncentratas tai buvo:)

Gyvata:

Nesvarbu kiek tau metų - "duos katinas kupron, nežiūrėdamas katron"

Kiek daug kartų išvien:

Va tokie dalykai yra dideliai faini festivaliuose!

Čia ir man teko pasisukioti iki uždusimo :)

Obelija

Truputį apie nakvynės vietą. Nida turi labai labai gražią mokyklą:

Apie loveles. Buvo minkšta :)

Matematika

 

Bet grįžkim į festivalį:

Įspūdingi kroatų kostiumai:

Neįspūdingas jų atvežtas kulinarinis paveldas - lašinukai:

Bet vyrai faini

O rage stipriau nei atrodo :)

Su daina einam nemiegot:)

 

  

Parslinkus namo, susisupus į pižamas netikėtai užplūdo noras padainuoti, tad pižamuoti trise ir nėrėm pas kaiminystėje labai gražiai dainavusius Palangos muzikantus ir... truputį ten užstrigome. Vėliau sekė naktiniai pižamuoti vaikštinėjimai su padainavimais po Nidą ir daugybė kitokių Joninių gėrybių.

Tokios buvo mano Joninės. Smagios tiek, kad net žandukus nuo juoko skauda. O kur minėjote jūs?

Prabėgtukas

Sakyti žmonėms gerus dalykus yra džiaugsmas. Aš tikrai manau, kad žmonės tai daro per retai. Reikia pagirti, kai norisi pagirti, reikia paskatinti, ne tik to labai prireikus, reikia pasakyti, kai žaviesi, nes gyvenimas per trumpas tik bambėti po nosimis :) 

Šįvakar mane stipriai įkvepiančiam žmogui, tai tiesiog pasakiau. Tai buvo labai graži akimirka.

Savaitgalio pasiplaukiojimas

Savaitgalį pasitaikė proga paplaukioti Nemuno delta ir Kuršių mariomis pramoginiu laiveliu iš Kintų. Kapitonas kaip ir priklauso dėvėjo visiškai jūreiviškai dryžuotus marškinėlius, buvome pavaišinti nuostabia žuviene. Kelionė "Ventvėju" truko apie 4 smagias valandas. 

 Iš tiesų, nemėgstu baidarių, todėl toks motorizuotas būdas keliauti man patiko. Tiesa, Kuršių mariose buvo kaip reikiant banguota! Ir visi buvome tikrų tikriausiais svirduliais :) Ką čia daug rašyti, pasižiūrėkim trumpą fotoreportažėlį (nuotraukos padidėja jas spustelėjus):

 

 

 

  

Ties Minijos kaimu plaukti reikėjo lėta eiga. Vos 5km/val. Su navigacine programa matavome, jog įprastai "Ventvėju" plaukėme apie 7km/val.

 

 

 Visokių vaizdų matėm:)

 

 Pietučiai!

 Ties Mariomis fotografavimas ir baigėsi. Užbangavo kaip reikiant!

 

 Sakėm į "Vakarų ekspresą" siųsim istoriją apie girtą kapitoną:

 

 Keleiviai moja sau:

 

 Čia pasiplaukiojimo nuotraukos ir baigiasi. Desertui pora vasariškų kadrų, kurių pasiilgsiu rudeniop:)

 

Apie žudymo įrankius ir šiaip nutinkančias dramas

Man įprasta, kad gyvenu pusiau su lagaminu ir daug laiko praleidžiu kur nors važiuodama. Tai sužinoję žmonės super dažnai manęs klausia, tai kaip, Dovile, tu taip gali. Nežinau, galiu ir tiek. Čia kaip kasdien valgyti, šukuotis ir dantis valytis. Vienas iš procesų, kurie tau įprasti. O jei jau ką nors labai užsimanau nudobt  (pripažinkim, tai žmogiška), tai žaidžiu Heroes III. Tiesiog šaunus žaidimas visiems, norintiems, kam nors trenkti. Rimtai. Rekomenduoju. Prie progos pasidžiaugsiu, kad šį žudymo procesą labai palengvino naujas mažas, lengvas draugas, kurį pagaliau gavau. Tai pasidarė labai patogu nuleist garą, o ir kelionė labai greitai praeina. Va vakar važiuodama kraupiai vėluojančiu, pilnu niurzgančių poilsiautojų autobusu namo, žudžiau sau patogiai pabaisas ir stebėjau, kaip kiti pavydžiai iš to didelio vėlavimo irgi norėdami ką nors nudobt, varvino seilę ir žiūrėjo kaip man sekasi.

Iš tiesų, šitas savaitgalis buvo toooks nuotykingas, kad net sunku papasakot. Žinot, būna tokių dienų, kai nuojauta siūlo ko nors nedaryti, bet tu pilna jaunatviško maksimalizmo ir nuotykių šauksmo vis tiek tai darai. Toks savotiškas kiaulystės dėsnis. Tada nuojauta meta ženklą, kad gal tu jau liaukis, o tu užsidengi akis, užsikiši ausis ir toliau tęsi, ką pradėjus. Tuomet aišku prasideda įvairaus plauko džiugesiai, kai galiausiai pagalvoji "na, tik lietaus betrūko" ir ima lyti. Už tai, kai paklausia tai kaip sekėsi savaitgalį, gali reikšmingai nusišypsot ir pasakyt "Tu net nepatikėtum". Ir niekas netiki! Belieka tik slapta kasytis mėlynėmis nusėtas, uodų ir skruzdžių sukapotas kojas ir planuoti kitą nuotykių savaitgalį. Plauksim laivu! :)

Su pirmadienio kavos puodeliu ir šypsena,
Dovilė

Dovanojimo džiaugsmai bei negandos

Šiandien mąstau apie dovanas. Rinkti dovaną kam nors dažnai yra truputį liūdinantis procesas. Kas kartą, kai tenka sukti galvelę, prisimenu tradicinį blogiausių dovanyčių sąrašą:

Paauksuota skulptūrėlė. Niekaip nesuprantu kam žmonės tai dovanoja! Vis šluostant dulkes labiau keiki nei geru žodžiu dovanojusįjį mini.  Man atrodo, už skulptūrėles geriau net pliušinis liūtas.

 Muiliukai. Iš esmės muilas nėra blogai, tik bėda ta, kad gaunamas muilo kiekis dažnai yra visiškai neproporcingas muilų sunaudojimo greičiui. Todėl įvairių formų, spalvų ir kvapų dovanoto muilo turiu pusę stalčiaus. Jei kiti ir neturi, tai vis tiek dažniausiai nusivilia gavę, nes tai tobula klasikinė dovana, kai nesugalvoji, ką dovanoti.

Žvakutės. Nežinau, ar tik man tai atrodo didelė tinginio dovana? Ji visad būna tokia ne į temą. Karts nuo karto rudenėliais užeina jų degiojimo manija tik todėl, kad jų vėl visi aplink pridovanojo super daug.

Žvakidė. Man atrodo jau geriau gauti žvakę! Dėl priežasčių grįžkim į pirmą punktą. Ir dar jos dažnai į stalčių tamsiausią netelpa ir nei 'sudaužysi' nei ką.

Neproporcingo dydžio, prie kambario nederantys blizgantys rėmeliai irgi kaupia dulkes.

Dėl fotoalbumų šiais dinamiškais kompiuterių laikais nesu tikra. Tai lyg ir reikalingas daiktas, bet kiek iš mūsų naudojasi? Nebepamenu kada atėjusi į svečius ėjau vartyti vaikystės/jaunystės nuotraukų... Be to, dabar vien iš pusdienio kelionės gali parsivežti tiek, kad į vieną albumą netilps. Papasakokit savo santykį su fotoalbumais, man labai įdomu!

Aš esu iš tų, kuriems nieko nereikia, todėl dovanėlės mane nuolat stebina. Nežinau kodėl man žmonės nuolat dovanoja knygas baltais lapais. Atrodau didelė rašytoja tikriausiai, bet esmė ta, kad žiauriai daug trinu ir braukau ir man per gaila tų visų super gražių knygučių, kurios taip ir lieka tuščios :}

Užtai per Kalėdas gavau ketverias vilnones kojines, nes garsiai apie tai paskelbiau savo socialiniame tinkle. Va čia tai praktiškos Kalėdos buvo! Apsirūpinau keliems metams į priekį ir dabar ramia sąžine galiu sau su jomis čiužinėti kur papuola.

Šiaip ar taip galvoju, kad geriausia dovana pasauly - valgoma! Jokių dulkių, tik skanūs prisiminimai. Šio gimtadienio tema ir buvo valgomos/geriamos dovanos. Tai labai faina buvo! Braškės, rankų darbo saldumynai, šampanas, nuga - visiškai liuks!
O kokia jums geriausia dovana?

Apie kasdieniškus susiteršimus arba įrašas su dedikacija

Esu iš tų žmonių, kuriems nutinka dalykai. Pavyzdžiui, nieko nestebina, jei aš tiesiog nusiverčiu lygioje vietoje ir nuolat esu nubrozdintais keliais/alkūnėmis. Todėl visada išdidžiai savo pelnytas gėdas pripažįstu ir prisiimu patyčių naštą bei išgyvenu tai oriai. Bei gi esu labai supratinga kitų žmonių susiteršimams. Taip!

Kodėl apie tai? Todėl, kad šiandien suvokiau, kiek daug drabužių man suplyšo bičiulės  Indrės dėka. Nežinau kodėl, bet prie šios nuoširdžiai juokingos gerąja prasme draugės aš vis dėsningai suplyštu. Pavyzdžiui, einant į stotelę su ja susitikti nuplyšta palaidinės dirželis, palikdamas skylę palaidinėje. Tik su Indre kompanijoje šokant koncerte ima ir suplyšta marškinėlių rankovė visiškai nesuprantamoje vietoje tik todėl, kad įnirtingai kilnojau rankas, tik su Indre prasiplėšiu naują džemperį į kluono(!) rankeną. Tik su Indre einant ieškoti juokingų treningiukų į smagiausias ir pigiausias erdvėje parduotuvikes aš būtinai pasiimu tokius treningiukus, kurie suplyšta kišant koją į klešnę ir tenka gėdingai sprukti. Tik kai Indrė ateina į koncertą ir aš kaip tyčia fotografuoju, pritūpus jaučiu, kaip dryksta mano džinsai ir kaip jiems kaput. Tikrai žinau, kad tokių situacijų yra nutikę daugiau ir visas jas jau net gi mėginu nuslėpti, bet tas Indriškas juokas skyles vis tiek suranda. 

Todėl išdidžiai dedikuodama šį įrašą draugei Indrei sakau per tave man reikia naujų kelnių!

Prabėgtukas

Aš irgi iš tų.