Pasaka apie maišelį Blaškytoją

Kartą, lietingą rudens popietę, netolimoje Kauno karalystėje prie Neries ir Nemuno santakos, gotikinėje švietimo šventovėje pavadintoje Vilniaus Universitetu, XVI menėje nuobodžiavo dvi karalaitės Dovilė ir Monika. Daraktorė kažką intensyviai pasakojo apie kultūrą ir vartojimą, apie sakralius vartojimo ritualus, o studentai skrebeno savo plunksnomis. Pripažinkim, kad vieni stropiau, o kiti nelabai, bet dirbo (laikams šiems būdinga tai): kas kramtė plunksną, kas pergamentą, kas tyliai klausėsi, kas sukinėjos, šnabždėjos ar uždavinėjo klausimus - veiksmas tą popietę menėje vyko.
Karalaitė Monika tą popietę buvo kažko nerami, o tai darė įtaką ir karalaitei Dovilei. Tad jos nepraleido progos padžiovinti savo plunksneles ir vis pakomentuoti tarpusavyje daraktorės perduodamas žinias. Na gerai, ir ne tik jas:) bet tikrąjam šios kilnios popietės tikslui - mokslo šaknų kramtymui vis gi susikaupdavo.
Viduryje neįtikėtinai informatyvios daraktorės lekcijos, karalaitės kiek susirūpinusios, kad dar nemaža dalis šios daraktorės mokslo aukštojo liko, vėlgi nerimastingai ėmė žvalgytis aplinkui ir... lyg sutartinai pažvelgusios pro langą pamatė TAI! Labai kontrastingą menei aktyvų vaizdelį: kažkas neįtikėtinai smagiai, žaismingai sukinėjosi po langu. Toks baltas, judrus ir juokingas, tad karalaitės net nepabijoję gėdos sutartinai sukikeno iš to netikėto vaizdo, kuris truko vos keletą tos didžios dienos sekundžių.
- Maišelis Blaškytojas! - ištarė Dovilė.
- Man atrodo, jis praskrenda tik kartą, - atsakė Monika.

O tada Dovilei atėjo mintis, jog dažnai žmonės sako, kad Stebuklų nebūna. Netiesa! Pastebėti reikia, jie ir pačiais mažiausiais pavidalais pačiais netikėčiausiais momentais pasirodo. *šypsosi*

Ultra savaitgalis

Kol visi pasakoja koks savaitgalis buvo nerealus ir visa kita, aš galiu išdidžiai pareikšti, kad savaitgaliauju jau nuo trečiadienio ir neveikiu nieko!

Nieko neveikimas pasireiškė:
Kiurksojimu lovoje be knygos, nes mano akis kentėjo nuo uždegimo;
Nesiruošimu viešojo administravimo pranešimui, nes mano akis kentėjo nuo uždegimo;
Tik vienu Tinklų seansu (prancūzišku!), nes mano akis kentėjo nuo uždegimo;
Ankstyvu ėjimu miegoti, nes mano akis kentėjo nuo uždegimo;
Laukimu ir neaiškiu nerimu;
Atsakinėjimu į klausimus kodėl aš namuose, fraze "šiaip sau:)";
Daug arbatėlių ir kavų gėrinėjimu bei smulkiais gerais darbais;
Neaiškios kilmės džiugesiukais ir nemiga penktadienio naktį;
Akiai pagijus Ally McBeal džiaugsmais kelis kartus per dieną;
"Turiukamparašyti" kibinimu;
Angliškų detektyvų žiūrėjimu per televiziją;
Užsakomųjų tekstukų rašinėjimu;
Knisimusi po nuotraukų archyvus ir viso vakaro krizenimu iš radybų;
Klausymu savaitgalio dainelių (1 ir 2);
Galiausiai prievartiniu pranešimo parengimu. (Katik baigiau, norėjau pasidžiaugt);

Ir po viso to aš jaučiuosi šauniai!

P.s. Prabusti nuo pasiklydusios žinutės su tekstu "La. tau rytoj ir poryt i darba" buvo žiauriai juokinga. Išsigandau, kad seni laikai namo sugrįžo :))

Taip arba Ne

Žinot kokių pokalbių aš nemėgstu? Tokių, kai žmonės tavęs klausia sudėtingų dalykų, į kuriuos reikia atsakyti arba Taip, arba Ne, o po atsakymo būtinai susierzinę nueina ir kitaip nei TV ekrane, neduoda pusės milijono. Nežinau, ar tai iš viso galima vadinti pokalbiu, kai geriau pagalvoju.

Nekenčiu tokių klausimų nes:
*Tau neduoda laiko apgalvoti variantų pasekmių: kas bus jei pasakysiu "Taip" ir kas bus jei pasakysiu "Ne";
*Tau neduoda erdvės argumentuoti, o dažniausiai ir nespėji, nes reakcija būna triuškinanti;
*Po to jautiesi sumautai;
*Žinoma, pagalvoji žmogus kaip situaciją čia pataisyt, bet žala jau būna padaryta ir jei netgi ir klausosi po to Tavęs, tai jam neįdomu.

Bet kaip yra pasakęs mano mėgstamas Remarkas "Teisybė niekada neskaudi. Skaudu tik iki ir po jos".

Apie grafomanijos priežastis ir malonius netikėtumus

Jaučiu, kas užsuka į mano virtualius namučius vis pagalvoja, kiek gi aš galiu čia kept įrašą po įrašo kasdien kaip kokia išprotėjus grafomanė. Ale baisiai keistas jausmas paskutiniu metu siautėja viduje ir aš negaliu juo nei patikėti, nei nusikratyti. Tai aš elgiuosi panašiai kaip žmogus norėdamas mest kokį bjaurų įprotį kaip rūkymas ar kažkas panašaus,- kad negalvočiau nesąmonių einu daryt visokių dalykų, kurie mane atitolina. Taigi, vienas iš jų - rašymas.

O šiaip šiandien mane pradžiugino netikėtas laiškas nuo korėjietės, kurią atsitiktinai sutikome klaidžiojant po Paryžių. Ji man parašė tiesiog norėdama atsiųsti mūsų bendrą nuotrauką. O susipažinome mes juokingomis aplinkybėmis: sėdėjome su sese viename iš gražių parkų, truputį užkandžiavome ir mąstėme, o kurioj gi Paryžiaus vietoje esame, nes visą dieną bastėmės praktiškai be žemėlapio, o nueiti reikia prie Eifelio :) netoliese buvo kelios mažos, krykštaujančios azijietės, tad aš priėjau ir ištariau frazę "Excuse me, do you know where am I?". Po trumpo pokalbio jos mums padovanojo žemėlapį, kurio beprotiškai reikėjo visą dieną, kaip rytuose priimta būtinai kartu nusifotografavome ir drauge patraukėme link Paryžiaus įžymybės, nes ir jos ten kaip tik keliavo.
Smagu kai pagalvoji, kaip tokios smulkmenos praskaidrina dieną.

O nuotrauka atrodo taip:

Kuri iš jų yra Jenny aš tikrai nepasakysiu, nes man jos visos nerealiai panašios *juokiasi*

Džiaugsmai po kultūringo kultūrininkų vakarėlio

Nuotrauka nuostabiai iliustruoja mano mintis. Sėdžiu sau ir kažkoks geras jausmas viduje sukasi ratu. Šį vakarą buvo mūsų organizuota visų kursų kultūrščikų diskusija "Kultūros vadyba: kaip idėjos tampa realybe?" ir nors tai skamba itin nuobodžiai, mums išėjo visai kietas renginys! Tai priminė tarsi vienos didelės ir smagios kompanijos pokalbį, pasidalijimą atsiminimais, nes labai paprasta kalba pasakojome apie nuveiktus darbus, sunkumus ir džiaugsmelius, kurie tame kelyje į rezultatą nutinka. Jaučiausi kaip dideliame būryje bendraminčių, jaukiai taip, o Darius su Lauru dar pagrojo savo puikios muzikytės.

Damos netgi nustojo bodėtis sėstis ant žemės ir per žmones nebuvo kaip praeiti. Visi dalijosi sausainukais, arbata, drąsiai klausė įdomių dalykų ir mokėsi vieni iš kitų:) buvo tikrai labai smagu!
O po visko būta daug daug šampano už perspektyvas, galybė šypsenų ir nenoras skirstytis.

Tokie vakarai kaip šis įkvepia Dideliems darbams, nes kai pasiklausai patirčių, suvoki, kad viskas yra įmanoma. Žinoma, jei tik labai nori :) O aš noriu!

Kaip sekėsi šiandien?

Dienos gėrybė: Rytą pradėjau ankstyvoje "Gesto" paskaitoje, kur pasakojo apie šokio istoriją ir mes ten žiūrėjom daug įvairių baleto atšakų ir aš užsimaniau nueit va į kokį nors klasikinį arba nebūtinai baleto spektaklį :) taip taip, ta Dovilė, kuriai klaiskinis šokis yra gūdokos džiunglės. Dėl to man ir patinka mano studijos, nes jos įkvepia įvairiems Dalykams ir vis praplečia požiūrį į įvairias meno formas.

Dienos blogybė: Prisipažinsiu, patingėjau nueiti į viešąjį administravimą, nes sakė pamiršo skaidres įdėt, o tai reiškė, kad daug rašyt reikės:D tingėjau, tikrai tingėjau, tad drauge su kolega patraukėme link... Hesburgerio!

Šmaikščioji dienos dalis: Ta, kai ėjome valgyti! Paminėsiu, kad nesu greito maisto mėgėja, bet nugirdom gandą, kad maitina Hesburgeris dabar nebrangiai - vos už 5,95 lietuviškų pinigų, tad nutarėme išmėginti. Įstaiga mus pasitiko galybe Erasmusininkų, eile ir kasininke be emocijų. Aš mėgstu nuotaikingai pasisveikinti, o ji į tokį mano gestą teatsakė be dvasios "tai ko norėsit?" :) atsakiau, kad to, ko ir visi, ir po ilgoko(!) gamybos proceso pasiėmusi savo rinkinuką nubildėjau į lauką prie apšnerkšto staliuko su būriu naglų bulviavagių žvirblių. Ant padėklo puikavosi sumuštinis, kažkiek bulvyčių ir stiklinė Fantos. Neblogai! Nors maistas estetiškai nebuvo gražiausias į kokį esu žiūrėjusi prieš valgant, skonis pasirodė visai nieko, ypač pirmi kąsneliai, bet gal todėl, kad senokai buvau vartojusi ką nors tokio. Akcijinį maistą valgydamos pakalbėjome apie telefono operatorių akcijas ir greito maisto patirtis.
Kadangi panelei Justei buvo pažadėta atnešti šių šventinių pietų, vėl stojome į mega eilę ir nors jautėmės kiek daugiau nei vidutiniškai pavalgiusios, užsisakėm dar po vieną tokį kompleksą!:D Tiesą pasakius, nežinau kokios antgamtinės jėgos mane privertė tai padaryti, bet taaaip, aš jaučiausi kaip filme apie Makdako žalą, kur herojus valgė tiek, kiek pajėgė tų kompleksų. Kasininkė aišku atpažino mus ir po trigubo užsakymo pažiūrėjo tiriančiu žvilgsniu, o mes jai atsakėme savuoju, sakančiu "pačios pavalgėm, o dabar reikia vyrus pamaitint!" ir ji ėmė pakuoti mums tris rinkinukus. Procesas buvo juokingas: maistelį sudėjo į atskirus maišiukus, tuos maišiukus įdėjo į kitus maišiukus, kur patalpino ir gėrimus, o tuos dvigubus maišiukus įdėjo į dar vieną megadidelįšeimyninį maišą. Taip pasidabinusios kaip tikros amerikietės ryjikės iškeliavome puotauti toliau:D mano skrandyje kažkas vartaliojosi.
Antrą kompleksą valgėme Akropolio vaikų žaidimo kambaryje. Lindo sunkiau nei tikėjausi! O bevalgant įvyko daug juokingų dalykų. Prie manęs priėjo tuo metu vienintelis vaikas buvęs tame kambaryje ir išdidžiai tarė "aš noriu būti karalius!". Aš aišku nepasimečiau ir atsakiau, kad jis ir yra karalius, tai jam nereikia norėt. Tada karalaitis visas patenkintas nuėjo ir atsisėdo į sostą, kur aš turėjau jam pamuojuot:) Justė paaiškino, kad kalbėjimai su vaikais manęs prie gero neprives - sakė neišeisiu iš to kambario gyva. Tuo tarpu besisukanti karuselė užkabino papuošimų karnizą ir buvo tokia juokinga avarinė situacija, kur Justė laipiojo kopėčiomis ir viską taisė, žodžiu, pasakų pasaulio griuvimas :D Po visko valgėme toliau. Skanu visai nebuvo ir galop jaučiausi tokia pilna, kad į nieką daugiau šiandien nelabai pažiūrėt galėjau. Manau, atsiragavau ilgam laikui to junk foodo :)

Dienos laiko stūmimas: vietoj ėjimo į biblioteką sėdėjau su Justę ir gėriau kavą kalbant apie nūdieną.

Dienos geras darbas: Kai pagaliau parsiridenau namo kažkokių keistuolių pilnu autobusu, priskutau diiiiidelį puodą bulvių! Tikrai!

Dienos netikėtumas: Vos tik prisėdus po visų dalykų, kurie man šiandien nutiko, pailsėjimui man paskambino mano mielas draugas ir pasakė, kad žmogus, kurį medžiojame visą savaitę, gali susitikti už valandos! Taigi, vėl šokau į džinsus, persimečiau daiktus į kitą rankinę ir išdūmiau.

Dienos nesėkmė: Sėdžiu aš sau autobuse ir atlieku tyrimą "palik piniginę namie - išmėgink save!". Rezultatas: širdis kalatojasi, esu pusiaukelėje ir bijau, kad neįliptų kontrolė, nes neturiu pinigų, neturiu asmens tapatybės kortelių, neturiu nuolatinio. Taigi, lieka tik nerimauti ir svarstyti ir kur galėtų būt Argusas.

Dienos sėkmė: Arguso nesutikau! O dar viena laimė ta, kad susitikimo taikinys mums pastatė po pieno kokteilį už kantrybę laukiant.

Dienos kulminacija: Pats susitikimas buvo smagiai produktyvus ir aš jau nekantrauju imtis būsimų darbų. Vy :} po visko iš Marčiaus atėmiau du litus, grįžau namo ramia sąžine ir prie pat namų mane patikrino kontrolė :D o dabar eisiu žiūrėt dalyko, kuris mane visuomet praždiugina - Ally McBeal!


Siunčiu nuoširdžius linkėjimus perskaičiusiems,
Besišypsanti Dovilė.

Apie filmus su kitokiais blogiečiais

"The Fall"
Nežinau kodėl taip ilgai atidėliojau peržiūrą - filmas man paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Spectacular! Tiesiog nepakartojama! Vienareikšmiškai, vienas iš geriausių mano matytų filmų.
Tai istorija, kurioje realybė meistriškai maišoma su fantazijų pasauliu. Jį lydi įspūdingi kostiumai, tiesiog fantastiški, neapsakomi reginiai, kurie taip pribloškia, kad norisi stabdyti kadrą ir įsižiūrėti, visa ta magiška choreografija, bei taip nepaprastai gražiai, jautriai atskleista vaiko pasaulėžiūra. Nepaprastai puiki idėja.

Pagrindiniai veikėjai atstovauja du skirtingus pasaulius: suaugusiojo ir vaikišką, tam tikra prasme gėrį ir blogį, nes Rojus viską mato per pesimistišką kampą, o Alexandria taip, kaip į pasaulį žiūri nesugadinti vaikai. Nustebino nuo pat pradžių lydėjęs labai šiltas ir pagarbus jų tarpusavio santykis, nors jie taip labai skiriasi savo amžiumi, patirtimi, motyvais. Senokai nemačiau nieko panašaus.
Sekamoje Pasakoje vis susikerta veikėjų požiūriai, nes Rojus vis veda ją lydimas savo skaudžių išgyvenimų, o tai vaikui yra svetima. Visada šyptelėdavau, kai Alexandria su savo mielu akcentu netikėtai pakeisdavo jos eigą, atrasdavo visas logines spragas, nors lyg ir norisi šiame filme prieš jas užsimerkti - juk stebime Pasaką. Apskritai joje viskas buvo labai paprasta: paprasti, bet didingi dialogai, elementarios mizanscenos, riboti veikėjų veiksmai, lyg ir statiška, bet viskas taip, kaip būdama maža įsivaizduodavau, tikrai ne labiau pompastiškai, nei tai buvo perteikta. Visas tas paprastumas mane tiesiog papirko, nes niekaip negalėjau to tikėtis.
Įstrigo ir tai, kad mirtis šiame filme yra prasminga ir labai estetiška.
Apskritai, šis filmas turi net kelias pabaigas ir man tai pasirodė pagrindinis jo minusas: siužetas vystomas dviem linijomis, o dar ir veikėjai turi savo istorijas. Tačiau pačios Pasakos pabaiga buvo Dieviška. Nuostabu yra tai, kad žiūrovui čia leidžiama susikurti savo viziją kaip maždaug ji galėtų baigtis, bet scenarijus čia nustebina. Ir šauniausia tai, kad galop sprendimas, ko gero, patenkina visus, o taip dažnai nebūna. Jautresnės merginos tikrai gali išsiverkti, bet tos scenos nėra perdėm sujautrintos, nuo pat pradžių esi pripratinamas prie tam tikrų Dalykų svarbos.

Bėgant titrams aš pagalvojau, jog tai buvo nuostabi pasaka suaugusiems ir tuo pačiu nepaprasta odė kaskadininkams. Tai vienas iš tų filmų, kurie kažką palieka viduje.

P.S. Pabaigoje "Coca-Cola" labai gražiai pasireklamavo. Šyptelėjau:)

O "Inglorious Basterds" mane privertė nueiti į kino teatrą, jau beveik buvau pamiršusi kaip ta vieta atrodo. Mano akys buvo didelės didelės žiūrint šį filmą. Didelės didelės didelės. Įspūdinga - KERŠTAS skambant klasikinei muzikai!
Penki filmo skyriai persmelkti neįprastu noru atkeršyti, mane privertė juoktis, baisėtis ir stebėtis genialumu, o po visko kone tuščioj salėj ploti. Man patiko kuriama įtampa, atidirbtos detalės, juodas humoras ir tos gražios moterys. Na žinot gi, Tarantinas :))
Ar tai buvo WWII vesternas? Man tai įdomiausias filmas nacių tema, kokį esu mačiusi. Neįtikėtina istorijos interpretacija, juk jau taip esame pripratę prie slegiančių, širdį virpinančių žydų istorijų, o ką matome čia? Kerštą. Akis už akį, dantis už dantį, brolau. Ir manęs visai nevargino visi kraujai, šaudymai, gaudymai, ilgi dialogai, trumpas Pitto pasirodymas nenuvylė, nes ne dėl jo aš į kiną ėjau.

O ėjau dėl jos:)