Prabėgtukas

Kas ten zyztelėjo man ausin, kad pasiilgo tipiškai Doviliškai ilgų įrašų? Ruoškitės, rytoj išvykstu į ir džiaugsme ir varge kelionę į artimą šiaurę!

*spirga kaip tikrų tikriausias spirgutis*

16

Apie savimotyvaciją

Kai man atrodo, kad Pasaulis manęs nekenčia kaip reikiant, taip kad jaučiuosi kaip su užrašu ant nugaros "spirk Dovilei jei tik netingi" ir nie-kas nevyksta taip kaip turėtų, įsivaizduoju, kad esu tame taške, nuo kurio viskas bus tik geriau. Gyvenimas banguoja - kai jautiesi dugne, reikia nusišypsoti, giliai įkvėpti ir pasirengti gerai atsispirti, nes laukia didelė pozityvi banga, kurios už visas kasdienes nesąmones ir tragedijas tikrai nusipelnei!


Atsispyrimo schema apgailėtinai (nes Gyvenimas vėl spyrė man kol piešiau) pavaizduota kairėje.

Prabėgtukas

Pasitaiko kasdienybėje įsimintinų pokalbių.
Šiandien toks buvo. Su iš pažiūros keistoku, bet iš tiesų labai išmintingu žmogumi. Apie XXI amžiaus gyvenimo būdą ir sudėtingas jo pasekmes. Tuo pačiu apie tai, kad aš esu tikrų tikriausias XXI amžiaus žmogus, apie tai, ko verta imtis gyvenime, o ko ne, apie darbą ir poilsį. Apie požiūrį į gyvenimą. Ir daug kitų dalykų, kuriais nė nežinau ar tikėti. Bet faktas tas, kad įkvėpė į pasaulį pažiūrėti daug paprasčiau. Net gi pagalvoti apie tai, nuo ko iki šiol laikiausi atokiau. Mintyse liko tikrai daug dalykų apie kuriuos reikėtų pagalvoti kaip po kokios netikėtai aptiktos knygos. Nusimato ilgas vakaras:)

5/7

Penketą dienų per savaitę aš mėginu gyvenimą, kuris manęs laukia išaugus iš studentiškų sportbačių.
Atrodo, kad bus arba labai sudėtinga arba labai nuobodu:)

Kaip Dovilė rado lobį

Prieš kokias 7 minutes radau tikrų tikriausią lobį ofise. Jis gudruolis slėpėsi už visų stalčių, o atradau, nes atsibodo, jog apatinysis vis kliūva už kažko, nors ir pilnai užsidaro. Pagal radybų apimtį ir turinį matyti, jog lobis dūlėjo nuo gūdžių 2006 metų. Kolegės sakė, jog per tą laiką buvo spėta ir remontą ofise padaryti, o lobio vis tiek niekas nerado!
Milžiniškame kiekyje radinių aptikau: daug daug prirašinėtų popierių su naudingais kontaktais mano darbe, sąskaitų faktūrų kalnelį, 23 visai naujų įmaučių krūvą, vestuvinių nuotraukų negatyvą(!), vestuvinių nuotraukų išklotinę, pakelį fotopopieriaus, visiškai naują vidutinio dydžio metalinį nuotraukų rėmelį su dėžute ir apsaugančių apvalkalu, originalų Andriaus Mamontovo kompaktinį diską "Beribiam danguje" su nepažeista dėžute, keletą tolimųjų kelionių reklaminių DVD, du 2006 metų kalendorius, porą gerai išsilaikiusių tų pačių metų vasaros "Žmonių" numerių, keletą maišelių ir maišų iš senų "miNima, meDia, maXima" laikų, labai naudingą leidinį apie stažuotes šalyje, į kurią norėtume plėstis, sertifikatų, padėkų kažkam geram. Daugiau neatsimenu, bet visko tieeeek daug ir radinių įvairumas toks, kad whooooah!

Niekada nemaniau, kad erdvė už stalčių gali būti tokia talpi. Beveik geriau už seifą:))

Labiausiai nustebinęs radinys: vestuvių negatyvas (kaip žmonėms pavyksta tokius dalykus pamesti?)
Labiausiai nudžiuginęs radinys: Andriaus kompaktas!

Viešojo transporto memuarai

Jei ne mano ištikimybė viešajam transportui, tai turbūt praleisčiau išties daug vertų dėmesio vaizdelių, garselių ar šiaip juokingų, naudingų nutikimų, katrie tikrai praskaidrina mano kasdienybę. Pripažinkim, žmonės yra juokingi, o pasaulis yra vienas didelis keistas nesusipratimas.

Neseniai viename virtualiame kampelyje atsakinėjau į klausimą kur žmonės mėgsta sėdėti autobuse. Tada susimąsčiau, kad turiu visai kietą strategiją kaip sumažinti kontakto riziką su dviejų labiausiai užknisančių kategorijų viešojo transporto vartotojais: pensininkais, kurie vardan vietos po saule mušasi lazda, ir bręstančiais Lietuvos talentais. Autobusai ir troleibusai yra vienas labai šaunus sumažintas visuomenės susisluoksniavimo mechanizmas.
Mėgstu sėdėt nugara į priekį todėl, kad 96 procentais atvejų pensininkas nepaprašys užleist jam, nes senyvus žmones ir lygioj vietoj pykina. Be to, visai mėgstu transporte žmones apžiūrinėt kai nuotaika gera ir žmonės įdomūs. Dažnai tos atbulinės vietos būna maždaug po liuku, tai vasarą gali dar ir į dangų žiūrėt važiuodama.
Veidu į priekį sėdu tik ne 'pirmose eilėse' prie durų, net jei daugiau vietų visam autobuse nėra - vos atsisėsi, tuoj pensininkas kitoj stotelėj įšoks ir ims nervingai barbenti lazdele tau į kelį. Ir šiaip nejauki ta vieta, farmacija dvelkia, be to, ten šalta amžinai, nes prie pat durų ir kiaurai pučia vis. Taip pat vengiu autobuso galo, nes ten visuomet susėda visos nuosėdos ir paauglystės kančių branduolėliai:) Sako, sėdėti ten kieta, bet Kaune dar ir sėdynės dažnai ten kietos tikrąja to žodžio prasme.

Nežinau, ar pastebit žmones, kurie labai dažnai važiuoja vienu reisu. Aš savaime galvoje dėlioju jų gyvenimo istorijas besikeičiant sezonams: bandau nuspėt kur dirba, kaip gyvenime sekasi, kokia jų nuotaika šiandieną, ar gavo algą, ar daug šį mėnesį sumokėjo už šildymą. Yra ir žmonių, su kuriais vengiu lipti į vieną lainerį, nes žinai, kad tuoj ims reikalauti dėmesio. Labai juokinga būna, kai iš to didžio noro ima linkėti į sveikatą čiaudinčiam kitame gale ir vis pasakot savo istorijas. Matyt, vienišiai per prievartą.

Sakau, gal ateity reikėtų sukurti žymelę "viešojo transporto memuarai", nes tų istorijų turiu tiek daug - nuo netikėtų stirniukų gelbėjimų, iki trumpalaikių klausos praradimų/urlaganų elgesio taisyklių autobusuose. O ir šiaip visai įdomu išgirsti kitų istorijas.

*žvilgteli į laikrodį*
O velnias, jau metas kavos pertraukai! Gražios dienos visiems geriems žmonėms!