Rytmečių nesėkmės

Labiausiai darbo dienų rytais nuviliantys dalykai:

a) kad jau ir vėl rytas;

b) kad nėra ką apsirengti ;

c) kai turi, ką apsirengti, bet nėra pieno kavai;

d) kai pieno yra, bet įsipylus paaiškėja, kad ten kefyras;

e) kai kavos yra, bet pokas pasirodo esąs tuščias;

f) neatvažiavęs autobusas;

g) krautas, bet nepasikrovęs telefonas;

h) kai lyja, o kolegė vėluoja ateiti į darbą ir tu stovi lietuje;

Beje, jeigu paukščiukai jau linksmai švilpauja lauke, tai dar nereiškia, kad galima langą atsidarius miegoti, pavasarį sapnuoti. Linksmai beigi skausmingai švilpaujam su plaučiais dabar. Bet kai pagalvoji KOKS koncertas gražus buvo :)

Linkėjimai!

Kasdieniška ruoša

- Tai ko, Dovile, tu naktim nemiegi dabar? Ką veiki?

- Intensyviai ruošiuosi: kepu džiazo ir ambiento bandeles, minkau visokius plakatų maketus, maišau salotas iš pranešimų spaudai, dėlioju kalnus laiškų laiškelių į lentynas, prašluoju kitų žmonių neatsakomybių trupinius ant grindų ir užpilinėju gerų darbų mieles cukrumi dar vienai Gatvės muzikos dienai Kaune, kad iškiltų, kvepėtų ir visiems skanu būtų. 

Vakar pagalvojau, kad tuoj išprotėsiu, bet kita vertus - pasaulis duoda šitiek daug galimyyyybių!

Prabėgtukas

Kiekvienas turim pasirinkimą kaip gyventi. Labai įdomu, kai kas nors savotiškai bando teisti tavąjį. Visada stebiuosi savo reakcija, kai man pasako, kad aš visiškai neteisingai čia man tikrai svarbius dalykus šneku. Jaučiu, kad savaime mokausi reaguoti, nes mano charakteris dažnai spjaudo gana ugningas reakcijas, kai kritikuojama tai, kuo tikiu. Paskutiniu metu kažkaip daugiau šypsausi tokiais atvejais, nei imu į galvą.
Šiaip mėgstu skirtingus žmones, man tikrai įdomūs jų pasirinkimai. Nieko stengiuosi nevertinti kaip kategoriškai blogo ar gero, net  jei tie dalykai visiškai priešingi mano įsitikinimams - juk nuo to jie blogesni jiems patiems nepasidaro :) bet visada įdomu, kai kas nors egocentriškai galvoja atvirkščiai.

Apie dramas išeiginiais drabužiais

Beverdant podarbinę arbatą pagalvojau, kad karts nuo karto ištinkantys Didieji Giminės Susibūrimai be klasikinio užstalės šarmo dažniausiai dar turi scenarijų vertą filmo. Kitaip tariant, tai dramos išeiginiais drabužiais. Turiu galvoje didžiuosius jubiliejus, kasmetines šventes ir niekam nelinkėtinas laidotuves. Čia visuomet be išterliotos staltiesės maskavimo lėkštėmis, užduodamų klausimų tai kiek ilgi mano plaukai, ar aš dar panaši į seserį, kuo po galais aš būsiu užaugusi, kada tekėsiu ir kitų tradicinių elementų, nutinka kokia nors ryški drama. Tada būtinai lyg iš po žemių atsiranda personažas vienam vakarui, kas nors galiausiai veiksmais nusipelno Oskaro ir tik kokia nors visų nemėgiama mišrainė lėkštėje išlieka lyg niekur nieko.

Šiuo metu išgyvenu statomą filmą "artėja penkiasdešimtmečio šventė". Užkulsiuose verda aistros. Tai jau dabar tiesiog užuodžiu vištienos kepsnius, pasipuošusią silkę, velnio lašus ir didelę dramą. Ta proga dėvėsiu niekuo neišsiskiriančią suknelę ir į šventę pasiimsiu fotoaparatą.

Apie džiugesį

Paskutiniu metu mano hobis yra džiūgauti.
Džiūgauju reguliariai, nes aplink labai daug gerų naujienų ir netolimų daug žadančių nutikimų. Štai šiandien yra tikrų tikriausia gerų naujienų diena. Aš net batus iš to džiugesio netyčia nusipirkau, nors šis procesas man visada toks labai sudėtingas, nuobodus ir nerezultatyvus. Sužinojau, kad gimimo dienos proga į Vilnių sudainuoti porą dainų užsuks Zemfira! O aš iš jos labai daug semiuosi ir mokausi, tai ta proga ir nebegalėjau susikaupti doriems geriems darbams. Džiūgauju ir kad sugrįžo įkvėpimas, kad oras vis labiau pavasarėja ir dienos akivaizdžiai šviesėja, kad šį mėnesį visai netyčia pamatysiu Stokholmą ir pagaliau išeisiu paatostogauti. Šį mėnesį turiu daug darbų, o darbai man visada asocijuojasi su stabilumu, nauja patirtimi ir kažkuo geru, ką jie atneša net jei ir nepasiseka.
Bet apie viską po truputį ateity, kaip visada su šypsena ir meile. Tikiuosi šypsotės ir jūs ;)

Apie atsipalaidavimą ir tikslus

"Atsipalaiduok. Ir siek tikslo." - savo tinklaraščio skaitytojams sako Simonas Bartkus, VĮ “Tarptautinis Vilniaus oro uostas” komercijos departamento direktorius. Gal kam nors keista, kad cituoju tokį rimtą dėdę, bet negaliu sakyti, kad į tą rimtoką tinklaraštį atklydau netyčia - maža čia paslaptis, kad dirbu darbą, kuriame kiekvieną dieną kas nors nori kur nors skristi, o aš smalsi ir man daug kas aplinkui  įdomu. Taigi, Ponas Saulius tikrai įkvepiantis žmogus pasirodė, o ši jo mintis net paskatino mane susimąstyti apie atsipalaidavimą ir tikslus.

Yra situacijų, kai jaučiuosi gerai ir siekiamą tikslą matau. Tai visokie šalia manęs esantys dalykai, kuriuose egzistuoja savitarpio supratimas ir paskatinimas, tada nebaisu, kad kažkur tyko tos dažnai nevalyvos mažos gudrystės, nes jų paskatinta kitų imu tikėtis ir tvarkytis. Būtent supratimas ir paskatinimas man visada yra dalykai, kurie leidžia atsipalaiduoti ir tiesiog eiti pirmyn. Ypač veikloje, kuri mane įkvepia. Be jų taip sunku bet ką veikti gyvenime. Štai darbe man dažnai trūksta konstruktyvaus vertinimo, tuo pačiu ir paskatinimo, tad tenka kažkaip motyvuotis pačiai save. Ir to pasekoje, pagal paskutinius tinklaraštinius pabangavimus galima spręsti kada mane čia ištiko maža 22-ojo kalibro krizė.

 Bet šiaip mėgstu save išmėginti situacijose, kai atsipalaiduoti niekaip negaliu. Todėl nuo praėjusio mėnesio keletą kartų per savaitę tyčia jaučiuosi nejaukiai eidama sportuoti. To niekada nedariau, vengiau ir kiek bijojau. Niekam nepaslaptis, kad aš esu žmogus medis/kaulas, kaip kam geriau vadinti. Ir sportas yra visiškai tas dalykas, kuriame aš  kaip su per dideliais batais per šokdynę šokinėdama. Bet įdomu stebėti savo varganokas pastangėles pereiti į kitą lygmenį. Šioks toks kasdieniškas kasdieniško tikslo siekimas. Tik be atsipalaidavimo.

O šiaip didelių tikslų neturiu. Nors jau atėjau į tą amžių, kai turėti reikėtų. Bet kaip aš sakau net kokiai nors telekomunikacijų telemarketingo operatorei, "Supraskit, tikrai nežinau ar už trijų mėnesių nebūsiu kur nors Anglijoje" - tai, beje, jas visada nuginkluoja, o ir šiaip yra teisybė - jau kokius tris metus nežinau kaip pasisuks mano netolima kasdiena. Tai ir visad stebiuosi kaip žmonės moka gyventi pagal gyvenimo planą :) 

Tikriausiai mano planas - gyventi įdomiai. Ir kol kas visi netolimos ateities ženklai šioje pusėje. Daug žadantis mėnuo prasidės poryt - su lengvu pavasarėjimu už lango, vėl su veikla (ruošiami net du įvykiai!), kelionėmis, iššūkiais ir nuotykiais! O toliau kaip ten bus, pamatysim jau ateity.

Toks labai moteriškas įrašas

Kadangi rytas prasidėjo nuo to, kad ofise nėra cukraus, o meduje aptikau mirusį vikšrelį ir aš labai damiškai pasibjaurėjau, tai metas moteriškai burbtelėti ir aptarti temas, kurios šio tinklaraščio istorijoje iki šiol buvo beveik tabu.

Kadangi esu viena iš tų netobulų moteryčių, tai visada jaučiu tokią tylią pagarbą damoms, kurios moka lakstyti su aukštakulniais, arba dar vadinamais "spygliais" arba "žudikais". Ta prasme, paeiti yra viena, bet profesionalus  lakstinėjimas manyje visada sukelia tą tokią solidarią pagarbą. Nes aš tai ir taip esu didelė kaip pasaulis ir net su neaukštais ir nežudančiais aukštakulniais atrodau kaip iš toli šviečiantis švyturys. O dėl to jaučiuosi nepatogiai ir šiek tiek ko(s)miškai. Todėl anei patinka, anei patogu, anei iš to reto dėvėjimo aš moku būti šauni ir savimi pasitikinti, to pasekoje nevisai malonu dėvėti. Kiekvienas konvertavimasis į batelius ir sukneles man tampa iššūkiu, kai visus trūkumus aš bandau užgožti vis ištiesdama nugarą ir vis išryškindama savo charizmą. Juk princesių kursų šiais laikais nebebūna, ania?

Tiesa, suknelės tai jau po truputį atsiranda pas mane. Bet įdomiausia, kad čia vėl gi aš esu didelė kaip pasaulis, todėl kas kartą man mama sako ir man pačiai atrodo, kad visos jos man kažkokios trumpos. Tai sąlygoja tikriausiai ir tai, kad kai nuolat nešioji kelnes, tai netikėtai viskas ima ir atrodo keistai, trumpai ir nejaukiai. Na ką gi, matyt, kai tau beveik dvidešimt treji jau esu pakankamai didelė dėvėti ką nors šiek tiek trumpesnio nei iki kelių. Teks susitaikyti. Viską dažniausiai vainikuoja niekada nesuprasi ar teigiamos ar ne replikėlės "oo, Dovile, tu su suknele/sijonu/miniaku". Mano atsakymas "Taip, tikrai aš tai dėviu, tai ...ką dabar?"

Bet pavyzdžiui moteriški, suknelėti ir aukštakulnėti filmai tai yra silpnybė. O žiema yra nuostabus metas filmams. Tikriausiai nėra geresnio metų laiko kai turi tiek laiko jiems. Ir ypač moteriškiems!
Na ir, kad jau apie moteriškus dalykus prabilau, tai pagalvojau, kad paskutiniu metu klausausi praktiškai tik damų muzikytės. Štai beprotiškai myliu Zemfirą, nes ji yra geriausia rusų kalbos mokytoja erdvėje. Visas gyvenimiškas jausenas išjausti rusų kalba mokina. Jai į kompaniją vis pagroja nuostabus damų duo Boy iš Vokietijos. Aš jas taip mėgstu, kad net iš smalsumo parašiau jų bookingui, kad paklausčiau, kiek jos kainuoja atvežti į mūsų vargo ir nepritekliaus šalį. Tiesą sakant, palyginti nedaug. Dar nuo seno ištikimai labai mėgstu Feist. Jei kas nors man padovanotų bilietą į jos koncertą, pakeltų mane į n-tąjį dangų ir būčiau atlikusi vieną iš būtinųjų dalykų per gyvenimą. Na ir dar dabar mėgstu mielą vokalistę Jaymay, Florence, kuri groja su The Machine ir Angus & Julia Stone. Tiek to dėl to Anguso šitoj kompanijoj, nuneigti, kad Julia tikrai nuostabi man neišeina.

Toks tat trumpas paburbsėjimas moteriškumo tema. Kažkodėl galvoju, jog tęsinys tikrai bus.