Ar nebūna Jums kartais taip, kad visiškai nieko nedarant ir nenorint daryti, sėdint kampely kur nors kukliai, viską sužinot apie nepažįstamus žmones? Na jie tiesiog įgręžia savo gyvenimus Jums į smegenis?:) Tai nutinka man gana dažnai, nes nelaimėlis grotuvas nebeturi baterijų.Va vakar važiuojant namo Kaunan priešais sėdėjo keturios pietų europietės iš vienos iš tų keblių mainų programų ir labai garsiai varvino savo likimus į mano ausis. Bematant sužinojau jų vardus, kilmes, ką paliko vaikinas t.t. Minutėlę jau gailėjausi, kad tiek jos tiek aš mokame anglų kalbą, bet kita vertus, jei rėkautų savomis kalbomis veikiausiai užknistų labiau (atsimenant tarpmiestiniais keliaujančius babajus). Kai jau galiausiai susitaikiau su savo nuožmiu likimu, jų kalba pasisuko daug įdomesne linkme ir nustojau mintimis glostyti savo grotuvą likusį namie. Tuomet susimąsčiau, kad labai pasiilgau bendravimo su kito mentaliteto žmonėmis, nes jie geba keisti požiūrį į pozityviąją pusę ir kad tą minutę norėčiau pasikalbėti su viena iš jų. Keistas tas gyvenimas, kvailas lietuviškas mentalitetas, per kurį nejauku taip imti ir užkalbinti žmogų. Sakyčiau, tai buvo vienintelis toks įvykis, kai norėjosi ne tik girdėti, bet ir klausytis kas vyksta aplinkui.
Tuo man ir patikdavo kelionės į Taize. Per vieną savaitę praleistą ten su tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio, galėjai parsivežti tiek daug visko galvoje ir širdyje.
2 komentarai (-ų):
esu taip kažkada užkalbinus anglą autobuse, kuris keliavo į minską. Tiesiog, į minską, net nežinojo kodėl. labai smagiai pašnekėjom ir... nieko daugiau po to ir nenutiko. Žinok, nieko po to nenutinka, tad nebijok ;}
Galimas dalykas:} tik autikas buvo sausakimšas, aš nepatogiam kampe šalia besiprausiančios moters(!) ir jos keturiese
Rašyti komentarą