Seniau maniau, kad močiutėms reikia dėmesio, bet vakar buvo diena, kurios eigoje supratau, jog labiau joms iš tikrųjų reikia rūpesčio. Ir dar baisiau,- kad aš esu nelabai rūpestinga anūkė.Vakar mes, tokia labai dinamiška šeima, buvom 'pametę močiutę'. Nevykus jaučiausi, kai po dviejų metų atbėgus prie jos durų baikščiai, bet smarkiai beldžiau į duris ir tikėjausi, kad atidarys, sykiu kad taip besidaužydama jos negąsdinu, kad mane atpažins, ir kad nereikės galvoti visų tų baisių dalykų. Bet neatidarė.
Negana to, kad ir taip buvo baisu, prisidėjo nemokami prizai - sąžinė, bėgantis laikas ir nežinomybė. Žinoma, iš tikrųjų situacija buvo paprastesnė, nei visos šitos dramatiškos mintys, bet tokiom akimirkom tu to tikrai nežinai. Visada taip būna, kai ištinka tokios velniškai sarkastiškos gyvenimo pamokos. Aišku vėliau viskas buvo gerai. Ir, kaip priklauso, su moralu ir šeimos vienybe.
Tik man galvoje tebeskamba tas liūdnas 'ačiū, kad ieškot'.
Negana to, kad ir taip buvo baisu, prisidėjo nemokami prizai - sąžinė, bėgantis laikas ir nežinomybė. Žinoma, iš tikrųjų situacija buvo paprastesnė, nei visos šitos dramatiškos mintys, bet tokiom akimirkom tu to tikrai nežinai. Visada taip būna, kai ištinka tokios velniškai sarkastiškos gyvenimo pamokos. Aišku vėliau viskas buvo gerai. Ir, kaip priklauso, su moralu ir šeimos vienybe.
Tik man galvoje tebeskamba tas liūdnas 'ačiū, kad ieškot'.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą