Prabėgtukas

Šie metai buvo gražiausi. Ačiū visiems mažiems ir dideliems jų herojams!

Būkit laimingi :)

***

(spustelk ir padidės)

Prabėgtukas

Nieko nepadarysi. Manyje visada yra kažkas, kas nesiliauja šypsojęsis. (Romain Gary)

26

Apie minčių cunamius

Kaip Ieva pasakytų, būna "nekalbadienių". Bet užtai supratau, kad stipriausi minčių cunamiai mane užlieja, apipila ir kitaip užpuola naktimis, rytais, keliaujant į darbą, važiuojant autobusu iš darbo (ypač grūstyse), ilgai kur nors einant vienai ir tada, kai neturiu knygutės mintims užsirašyti. Taip, Dovilė turi idėjų knygutę. Juokinga, kai pagalvoji, nebūti anei jokiu poetu, kompozitoriumi ar kitokiu rašytoju, bet nešiotis ją kišenytėj, kad nepamestum kokios tuo metu genialios idėjos. O pasaulis jų iš manęs reikalauja pakankamai dažnai ir įvairiose situacijose, tam tikra prasme iš to ir gyvenu. Tas spaudimas truputį vargina per nekalbadienius, bet kita vertus, gyvenimas be kūrybiškumo situacijų būtų labai liūdnas ir aš jausčiausi be vietos. Dažnai būdama koncertuose, spektakliuose ar kitur, kur matau ir girdžiu genialius kūrybinius akmenėlius ar ištisas viršukalnes galvoju, kas dedasi kūrėjų galvose, iš kur tos melodijos, aranžuotės, spalvos ir eilutės? Tai atrodo kažkaip nesuvokiama... O tada prisimenu, jog jiems kūrybinis spaudimas ir priklausomybė nuo minčių cunamių yra daug didesnė nei man ir pasitikrinu kišenę, kurioje vis dar yra idėjų knygutė su kalneliu tuščių lapų, ir lengviau atsidūstu.

Šiandien man nekalbadienis.

Penktadienis

Apie ketvirtadienio nuodėmes te šis tinklaraštis nutyli.

*SUTARTINA TYLA*

 Dovilė beviltiška. Tyrimo pabaiga.

Trečiadienis

Trečią dieną, sakoma, visada 'pramuša'. Tai ir paslydau lengvai. Bet už tai rytoj eisim su sese į spektaklį! O kad nebūtų taip skaudu galvoti apie šią tikriausiai labai smagią nesėkmę, pasigirsiu, kad buvau produktyvi kaip reikalas, o tai juk plano dalis.

Iš karto prisipažįstu - rytoj laukia nuodėmių diena. Tiesa, nuodėmės planuotos iš anksto, tad belieka tik tikėtis, kad valgant apetitas nepadidės:) Dovile, būk gera. Būk gera, girdi?

Antradienis

Šiandien pusę dienos galvojau apie vakar prieš miegą matytą filmą "Sovietų pasaka". Labai labai įtaigus ir skaudus filmas, tarpais man atrodo sustingus žiūrėjau ir pasaulio bijojau. Bet apie tai gal kada kitąsyk, nes juk  mėginu laikytis kuklumo, taupumo ir produktyvumo plano kasdieniame gyvenime.

Kur buvę kur nebuvę vėl aplankė kiaulystės dėsniai: jei jau nutari susilaikyti nuo bereikalingų pagundų, tai pagundos ateina pačios pas tave ir pasidovanoja! Rytą valytoja padovanojo man bananą. "Puiki dovana,  galėtų visi tokie ekologiški būti"- pagalvojau aš, kol netikėtai neužklydo Indrė ir kartu su skola man neatnešė ir šokoladuko, kurį kuo skubiau padėjau į jau didėjančią šokoladukų krūvą 'juodai dienai'. Darbo pabaigon atsirado ir naminio pyrago gabalas. Tokio smūgio mano širdis neatlaikė - labai skanus buvo!

Šiaip šiandien buvo virtų dešrelių puota, nes pasirodo, ofise taupau ne tik aš - kuomet sliūkinau šildytis savo dešrelių kupinos dėžutės, pamačiau, jog šį patiekalą pietums atsinešėme dviese. Tad supratingai dalijomės krienais ir garstyčiomis su kolege. 

Dienos pirkinys: jaukiai ir pagal planą(!) atšvęsta Draugo diena su antradienių draugiuku.Ir jokių paklydimų!

Dienos gėrybės: viena jaukiausių kada nors gautų padėkų/komplimentų raudoname voke, netikėtas atlygis už idėjinius darbus, geros žinios dėl ateities planų, gautas bičiuliškas eilėraštis laikraščio vokelyje  Draugo dienos proga bei kaip iš giedro dangaus dovanų nukritusi kelionė į Kanarų salas.

Kai pagalvoji, gyventi gera.

Pirmadienis

Ką gi - pažadai pažadais, metas pradėti naują įrašų ciklą "Valios išbandymai".

Vakar vakarą, kol visos televizijos grasino audra, su mama nutarėme jai pasirengti - solidariai išsiplovėme galvas, nes niekada negali žinoti ar ryte dar rasim elektros džiovintuvui. 

Rytą elektrą vis gi radome - to džiaugsmo proga besišypsant plyšo lūpa kaip kokiam pasakų kiškiukui per pat centrą. Tai teko teptis sumuštinius su dešra be jokių juokų. Nors šypsotis jau nebegalėjau, diena vis tiek gera buvo - planas 'nuo pirmadienio būti geresne' kol kas pildosi kaip iš pypkės. Šiandien buvau kukli ir taupi nors šlamančių ir kvepiančių pagundų buvo daugybė! 

Dienos pirkinys: Vakarop pirkau pašte ženklą ir voką. Paštininkė išspaudė šypseną ir tiesdama saulėje nublukusį rožėtą atviruką su užrašu "Daug laimės!" tarė "Čia Jums dovanų". Ot išdykučiai, ką? Maži kasdieniški stebuklėliai.

Užtai rytoj - Draugo diena! Čia be pagundų išsisukti bus sunkiau. Planas - kukliai pavakarieniauti po darbo su antradienių draugiuku. Regis, laikytis jo bus sunku.

Prabėgtukas

Jau kurį laiką rytais, kai oras dvelkia pagrabais aš vis pasvajoju, kad va nuo pirmadienio jau tikrai būsiu kur kas geresnė/taupesnė/kuklesnė/produktyvesnė nei buvau vakar. O tada ir laimingesnė tikriausiai.

Prabėgtukas

 Eini sau džiugiai namo po darbų ir svajoji kaip viskas bus kai pareisi. O kai pareini, viskas yra KITAIP ir tada nebežinai kaip gelbėti dieną.

Mielas dienorašti,

Kas nutiko per tą laiką kol nerašiau:

Kaimynus iš viršaus, katrų atžala mokėsi groti dūdele, nustelbė gyventojai tiesiai už mano sienos, kurie vaikams nupirko pianiną. Vakarais mokosi groti. Šiuo metu taip pat.
Antradienį papuoliau į 'skolininkų' dieną. Žiauriai keista buvo, nes jokių skolų aš neatsiminiau, o visi man viską ėmė atiduoti - pinigais, kava ir makaronais.
Pažiūrėjau kalnelį vidutiniškų filmų ir vieną juokingą (Wild Target). Kadangi vėl ėmiausi klausyti daug visokių muzikyčių, tai atradau daug gerų muzikantų, kuriuos visas pasaulis jau žinojo, tik aš ne. Dar labai pamėgau grupę Boy.
Sutikau kalnelį seniai matytų žmonių ir nuoširdžiai džiaugiausi susitikimais. Besidžiaugdama pastebėjau, jog žmonės yra nepratę, kad jiems pasakytų, jog "labai smagu/malonu pasimatyti". Nepratę ir būti pasiilgti. Kas per laikai, kad nuoširdumas dingęs? Aš visada sakau ką galvoju, ar jaučiu, ypač kai man nuoširdžiai malonu ar drauge leisti laiką smagu. Nežinau, žmonės kažkaip nušvinta neįprastai it būtų to neverti ar nesitikėtų iš manęs. Kodėl?
Suklydau keletoje priimtų sprendimų. Vienas iš jų buvo - džiūgauti ir smagut smagutėliai šėlti visą naktį, o pamiegojus dvi valandas važiuoti į Klaipėdą. Ryte labai labai savęs nemėgau, bet neneigsiu, kad kelionė visų kančių buvo verta.
Pirmą kartą gyvenime pagavau visa ryjantį virusą. Numirė kompiuteris prieš tai prarydamas mano sukauptą virtualų turtelį. Liūdniausia, kad tai buvo mano darbo kompiuteriukas, taigi persikėliau į naują vietą prie naujo tuščio kompiuterio kol prikels mažutėlį iš komos, tai patiriu visokių naujų išgyvenimų, suvaržymų ir juokingų situacijų.
Mėnesio gale mane pakvietė papasakoti mokiniams keletą dalykų apie tai koks pasaulis yra negailestingas ir kaip lengva jame klydinėti, griuvinėti ir būti suvalgytam kitų. Bet aš baiminuosi paauglių kažkaip.
Išmokau dar vieną pamoką: Dovile, tau nuo martinio su spraitu skauda skrandį. Negerk šio derinio.
Vakar vakare mane įsimylėjo draugiškai nusiteikęs, beviltiškai naiviai girtas, drebantis kaip epušės lapas maždaug 42 metų ponas stotelėje. Toks 'nežinau kur esu, netyčia prisigėriau'. Buvau mandagi. Vos nenuvertė autobuso į kurį įlipau. Tai aš ir paskambinau 112, kad pasirūpintų juo.
Vėl apsilankiau viešojoje bibliotekoje ir saugiai pasiėmiau knygą. Pavyko padaryti tik vieną klaidą ir teko tik vieną kartą atsiprašyti.

Labai labai noriu iškrėsti ką nors smagaus. Bet nežinau ką :) Ką smagaus paskutinįsyk iškrėtei tu?

25

Šuniški reikalai

Pribrendo metas pakalbėti apie šuniškus reikalus.

Turiu viešai prisipažinti, kad esu kačių žmogus. Ir man širdis nesuvirpa, kai kas nors žiauriai vėluodamas teisinasi, kad va šunį vedžiojau, todėl negalėjau ragelio pakelti. Taigi taip, pirmoji priežastis kodėl yra būtinybė vedžioti augintinį ar lyja, ar sninga, ar žemė dreba, ar skubi gyventi. O kol kas aš skubu gyventi nuolatos. Va katinai neskuba ir visai neskubina tavęs - viską suspėsim.
Kita baisoka priežastis, kad bijau, kai ateinu į svečius pas kurį iš šunų žmonių, kad augintinis prišoks ir bus specialiai tau draugiškas arba piktas ant tavęs, vienu žodžiu vis tiek ateis ir pradės daryti dalykus: lipinėti, lakstyti paskui, loti, seilėti arba urgzti arba viską vienu metu ir pirmąsias minutes po "labas, malonu tave matyti" teks kažkaip dorotis su šuns dėmesiu. O jei tas šuo didelis (turiu omenyje didelis) tai tada aš labai bijau ir išvis nebežinau kaip elgtis. Na taip, dideli šunys man kelia baimę. Štai pavyzdžiui T. šeima augina rotveilerį ir kas kartą man baisu važiuoti į svečius ne tik todėl, kad daug dėmesio būna sutelkta kaip aš atrodau, elgiuosi ar pan., bet aš bijau šuns. Nors ir žinau, kad geras, mane mėgsta (ačiū dievams, kai pagalvoji) na bet net tie draugiški amtelėjimai perkelia mano širdį į kulnus. Prie rotveilerio negalima staigiau kontaktuoti fiziškai, nes tada girdi tokį rotveilerišką urzgesį ar amtelėjimą, o tada širdis iš kulnų pereina į mažųjų pirštų galiukus. Tai ir sėdi sau kukliai, ramiai ir bijai pajudėt.
Nei prie didelių, nei prie mažų šunų negali ramiai sau valgyti, nes jie visada reikalauja porcijos iš tavęs, nes tu juk naujas namuos turi minkštą širdį ir menką kantrybę aktyviam dėmesiui sumišusiam su seilėmis. O mano širdis gana kieta būna. Aišku, visuomet būna išimčių visokiems mielacharakteriams ne super dideliems, šauniai išauklėtiems, ramiems šunims, katrie nesielgia kaip prancūziški buldogai, kurie šokinėja, bezda ir kriuksi visur aplink. Arba nelaksto savo plonom kojytėm ir plonais balseliais nuolat iš toli nebando aploti, o po to pabėga slėptis. Vaje kiek daug kriterijų, Dovile. Tai va tuos norisi glostinėt, pašaukt vardu ir sakyt "ei, pabūkim draugėj, žiūrėk ką turiu". Bet šiaip nervina, kad reik dažnai rankas plautis po pažaidimų su šunimi, nes anie turi įprotį tave seilėt, o aš turiu įprotį karts nuo karto užkandžiaut.

Iš esmės visa tai parašyti įkvėpė vakar vakarą sutiktas šunėkas, kuris bijo viso pasaulio. Tai kaip ir apsikeitėme vietomis: aš su visom savo baimytėmis ir nerimėliais labai norėjau draugaut, o šuo akivaizdžiai (natūraliai) per daug bijojo. Net neapuostė padoriai. Tai taip pažiūrėjom kits į kitą ir tiesiog buvome kas sau be seilių, dramų ir ekstra vaišių.
Žinau žinau, kad vieną gražią dieną pasaulis atsirūgs man garsiai į veidą ir imsiu ir apsigyvensiu su kokiu mielaširdžiu šuneliu. Nes taip jau būna, kai kažkam sakai "ne, ne šito tai jau nebus". Ir šiaip juk mano gyvenimas pilnas kiaulystės dėsnių ir atsitiktinumų tad ką gali žinot.

O kol kas va imkit kačiuką.

Prabėgtukas

Kuomet per keletą dienų įveiki daugiau nei 1100 kilometrų Lietuvos keliais, atsiveriant netikėtoms industrinėms erdvėms, šlamant įvairiakalbiams eilėraščiams, tyliai šypsant, daug ir įdomiai plepant, jaučiant nesumeluotą lietuvišką svetingumą ir stebint tyliai nykstančią per amžius susiklosčiusių gyvenimų rusenančių toliau nuo didelių miestų dramą, supranti, kad man daug labiau patinka ir daug dažniau išeina džiaugtis aplinkui vykstančiais dalykais nei jais skųstis !

Ketvirtadienis

Dideliais kąsniais kimšdama meduolius su uogiene nerimąstingai galvoju kaip nežiūrėti į tą gražų rudenį už lango, kuris tuoj baigsis, o aš kaip visuomet neturiu kaip pasidžiaugti mažais gamtos stebuklais.

Su manimi vyksta nauji dalykai. Pradėjau gerti daug daug kavos be pieno (!), vaikščioti į vis vėlesnius renginius savaitgaliais, klausytis man nebūdingos muzikos darbe, o vėliau neštis ją ir namo. Pasidariau drąsesnė, radikalesnė kasdieniuose sprendimuose, bet uždaresnė ir griežtesnė namuose, kurie vietoj jaukios tvirtovės nuolat primena mažą tragedijų pilį, o man nepatinka popierinės tragedijos ten, kur jų gali ir nebūti, man nepatinka kai žmonės neįžvelgia paprastos laimės, nors jos taip apstu ir tarsi stengiasi, kad vis būtų ko čia paliūdėt, o tu ten ko šypsais? Nesišypsok, mes tavęs nepalaikom. Šalia viso ko ėmiau leisti vėjais uždirbtus pinigus dalykams, kuriuos veikiu prabėgomis. Nauji įpročiai karaliauja. Pastovūs beliko tikriausiai tik miegas ir autobusas, kuriuo kasryt į darbą važiuoju. Su visais žmonėmis, kurie vis keliauja drauge ir pasakoja savo nebylias istorijas.

Kasryt labai lėtu, bet galingu žingsniu ateina tvirta ir visad rimta mergina, keliaujanti į VDU. Niekur neskuba net jei jai reikalingas autobusas kaip tik važiuoja pro šalį. Bus kitų. Senyva, vargingai atrodanti moteris visada važiuoja iki miesto centro ir atrodo labai išsigandusi pasaulio. Kaimynė, našlė iš pirmo aukšto kas antrą rytą keliauja į turgų. Visada labai gražiai apsirengia ir dažniausiai negirdi/nemato kaip sveikinuosi. Nors tai erzina, nes atrodo, kad tai daro kone tyčia, bet sesė sakė, kad ji turi regos sutrikimų. Taip pat kasryt važiuoja ir kita senyva dama. Ji turi pedagogo stotą - užtikrintą išraišką, pasitempusi, visad klasikinėje aprangoje, bet visumoje atrodo geraširdė. Kaip mokytoja. Keliauja tris stoteles. Trečiadienio rytais gatvės kampe visuomet stovi jaunas sportiškai apsirengęs vaikinukas ir laukia kito sportiškai apsirengusio vaikinuko. Abu visuomet pasispjaudo, o jei mama pravažiuoja pasiūlydama pavežėt į mokyklą, ir lieka laiko iki autobuso - surūko po cigaretę. Niekada nesineša kuprinių su knygomis. Ketvirtadieniais keliauju su keista mano amžiaus porele, kurie kažkodėl atrodo nelaimingi. Dažnai su manimi vyksta ir moteris, kuri dirba kažkur netoli. Irgi lengvai vėluoja į darbą ir irgi išeina anksčiau, nes dažnai ir namo važiuojame iš tos pačios stotelės. Rytais visuomet keliauja dama, kuri dirba fabrike. Iki rugsėjo ją lydėdavo sūnus, kuris per vasarą dirbo naujam žaidimų kompiuteriui ir atrodė gana užsisklendęs savyje ir namuose. Kauno pilies stotelėje visuomet susitinka dvi draugės ir aptaria kas naujo nutiko kol nesimatė.
Kiekvieną antradienį stotelėje prie darbo bilietus patikrina transporto kontrolė.
Toks tas kassavaitis stabilumas ir palengva besikeičianti aš.

Pirmadieniškas perlas

Pirmadienio rytas. Ofisas. Pasiunčiau pasiūlymą krūvutei žmonių. Gavau du atsakymus iškart (kaip ir dažniausiai nutinka) :
1. prašome į asmeninį emailą reklamų nesiuntinėti
2. o labas dovile !

Pasaulis kartais yra tikrai labai juokingas ! Regis, turiu su kuo eiti pietauti.

Prabėgtukas

Prabėgtukas

Žudydama tikriausiai paskutinį piktadarį uodą šį sezoną netikėtai pagalvojau, kad šie metai yra iš tiesų nuostabūs ir kaip ir visos gražios akimirkos gyvenime - nepakartojami. Kaip laimėjus milijoną. Ne pinigų, o brangintinų akimirkų, patirčių, gerų ir pamokančių žmonių, įkvėpimų. Visko tiek daug, kad jausmas it sulaukus Kalėdų kai apie viską galvoji.
Ir nežinau kam už visa tai dėkot !

penktadienis, spalio 14

Šiandien yra LABAI didelė diena.
Nors didelių dienų šiemet gana daug, bet ši vis tiek išskirtinė.
A š l a b a i j a u d i n u o s i .

Atsisveikinimas su vasara Brėmene

Vieną gražią rugsėjo darbo dieną pasimaišė įkyriai pigus bilietų pasiūlymas skrydžiui į Brėmeną. Data ta irgi lyg tyčia kaip tik proginė, tad nieko nelaukus paskambinau savo ištikimam kelionių kompanjonui ir liepiau tučtuojau apsispręst, nes už šią kainą belikę tik dvi vietos! Kadangi tokį Dovilišką spaudimą atlaikyt žmonėms sunku (todėl aš ir dirbu va(i)dybinį darbą), tai ankstų spalio 1-osios rytą užsimiegoję, bet išsišiepę su kuprinėmis pilnomis trumparankovių marškinėlių ir geros nuotaikos leidomės į oro uostą vartų į Brėmeną ieškoti:) Ūpas geras - žada super šiltą orą be debesėlių, pavyko užsirezervuot maloniai nebrangų kambarį, o ir šiaip kelionės gomurį nuteikia maloniai.

Oro uostai man atrodo painūs ir glitūs kaip kokia gyvatė - niekad nesuprasi kiek ilgai stovėsi eilutėje, kam kas netilps, kieno pavardė bus ne taip užrašyta ant įlaipinimo kortelės ir kiti panašūs dalykai. Bet tas Ryanairo greitasis ėjimas turi magijos, negali slėpt. Nors pusę lėktuvo sudarė garbaus amžiaus serai ir damos, bet stumdėsi ir talžėsi lagaminais kaip jaunuoliai. Matyt, vis dar pyksta, kad pensijas atėmė, juokėmės mes:)

Va toks Brėmenas iš viršaus. Tiesą sakant, kiek yra tekę būti Vokietijoje, visi lankyti miestai man tokie šiaip sau pasirodė, o Berlynas labai šaltas ir slogus. Na, o Brėmenas sutiko priešingai su šilta saulute, gerai angliškai kalbančiais infocentro darbuotojais ir aiškia sistema kur eiti, kuo važiuoti. Geras įspūdis mus lydėjo nuo pat pradžių iki kelionės pabaigos:)

Nakvynei užsisakėme kambarį "Room Del Sol". Reklamos apie šį hostelį/nakvynės namus daug nebuvo, nes visai neseniai atsidarė, tačiau užteko poros atsiliepimų ir nuotraukų bei puikios siūlomos kainos. Nakvynės namai buvo tolėliau nuo centro, bet kadangi viešojo transporto puslapis buvo patogus ir gerai valdomas ir anglų kalba, be problemų dar Lietuvoje susiradome visą reikiamą transporto informaciją. Važiuojant vaizdai pro langus buvo daug žadantys!
Kadangi kai atvykome į hostelį jame niekas mūsų nepasitiko, užsukome į tiesiog kitoje koridoriaus pusėje esantį barą. Fone matote pagrindinio Brėmeno akcento atspindį futbolo komandos WERDER šlovei kabinamą atributiką. Kiek futbolas čia svarbus galima suprasti dar leidžiantis lėktuvui - iš aukštai galima matyti didžiulį WERDER užrašą ant žolės.

Kadangi čia buvę žmonės buvo paslaugūs ir laukti reikėjo apie penkiolika minučių, nutarėme, kad kažkaip negražu būtų neužsisakyti vietinio BECK's. Tai užsisakėm ir ėmėm plepėti su vietiniu vyruku apie alų ir sportą. Nežinau, kuri ten frazė buvo stebuklinga, bet bematant jis ėmė nešti visas įmanomas BECK's rūšis, kad kai eisim į kitus barus jokiais būdais nesusimaišytume ir žinotume, kuris yra skaniausias!!! Beck's GOLD buvo taip ieškomas, kad net iš namų atsinešė, kad jau bare neturėjo. Tiesa, vaišino. Ir dar viena tokia svarbi aplinkybė - tada buvo ~12 val. dienos! Tai gerai, kad jie tokiais mažais litražais, kuriuos skeliant perpus dar gali likti gyvas... :))
Beje, čia susipažinome ir su faktu, jog praktiškai visur Brėmene rūkoma viduje. Parėję į kambarį išsyk persirengėme.

Tiesa, nors ir sakėm, kad esam iš Lietuvos, hostelio savininkas vis tiek mus palaikė rusais ir stengėsi būti draugiškas laužytai pridėdamas keletą rusiškų frazių prie anglų kalbos. Persirengę nieko nelaukę nutarėm, kad metas apžiūrėti miestą!

Tramvajus šiame mieste ne vienintelė transporto priemonė - karaliauja dviračiai. Jiems skirta didžioji dalis šaligatvio, gatvės, net automobiliai privalo toleruoti minančius. Tiesa, automobilių čia tikrai nedaug, bet ir nelabai reikia - tramvajai tikrai patogi susiekimo priemonė. Tik lietuvio kišenei brangi. vienkartinis bilietėlis 2,50 EUR. Dienos bilietas dviems žmonėms - 7,70 EUR. Ar keleiviai tikrai važiuoja su bilietais pasakyti sunku, bet man atrodo, kad tik maždaug pusė pirko, ar naudojosi daugkartine kortele. Kitąsyk tikrai nepirktume dviejų dienos bilietų - jo niekas netikrino, o važiavome labai daug ir progų tikrinti buvo daugiau nei pakankamai.

Va toks draugiškas infocentro interjeras.
Visai šalia tipinė vokiška prekybos gatvikė. Čia žmonių atrodė daugiausia.
Fontanai fontanai! Šitas superinis, bet aplinka gerokai apšiukslinta..
Ruduo, bet šiltas šiltas!
Esant Brėmene neapsilankyti Šnūro kvartale - nuodėmė. Kita vertus, nerasti Šnūro yra talentas. Miestas šis palyginti nedidelis, o jo centrinė dalis lengvai apeinama.

O čia garsiosios Kalėdų krautuvės, dirbančios kiaurus metus papuošimai.
Viskas blizga viduje.
O už kampo gatvelės siaurėja, žmonių daugėja ir kartais reikia pasistumdyti. Apie didelius fotografavimus galvoti laiko nėra.
Čia daug amatininkų, kurie demonstruoja savo amatus. 'Viešai' gaminami saldainiai, sausainiai, papuošalai, tapoma, na ir visa kita iš ko galima uždirbti:)
Čia mes pirkome ledus. Puikūs buvo! Porcija kainavo 1,20 EUR, bet kitose vietose galima gauti vos už 0,80 EUR.
Gnomas stebi
Dar daugiau stebėtojų! Jų pilni langai.
Ar matot gnomą?
Šiaip šiukšlių Brėmene tikrai daug. Visur. Jų tikriausiai nėra tik Šnūre. Štai:
Oras puikus, kas alų geria (jį galima gerti viešai), kas mėsą kepa, kas kamuoliu žaidžia ar deginasi. Jungėmės ir mes prie miesto, tai juk paskutinė proga pagulinėti ant žolės:)
Naktį miestas gyvas. Žmonės apsipirkinėja iki pat vidurnakčio, nes sekmadienį niekas nedirbs. Tiesa, vakarojama pagrinde ten kur valgoma, o valgo daug nesveiko maisto, kurio čia apstu - kebabinių daugybė visur visur, o ten kur galima gauti normalaus maisto - tuščia. Valgėm kebabus ir mes čia, neblogi pasitaikė. Tokio maisto kaina svyruoja nuo 3 iki 6 EUR.

Rytojaus misija buvo užkopti į katedros bokštą. Tą ir padarėme. Susimokėjome po vieną eurą ir pirmyn. Laiptukai labai siauri ir jų daaaug. Nusiteikit jei lipsit. Tiesa, man ne tiek sunku užlipti buvo, kiek nulipt, nes laiptai sukti ir atrodo be galo, o kur dar norintieji prasilenkt, o vokiečiai gi didesni už mus kokius du kartus per plotį:) Na bet buvo tikrai verta! Tai geriausiai išleistas euras visoj kelionėj:) ŽIŪ

Šiaip jau bažnyčių nemėgstu, bet čia tokia jauki ir didinga atrodė. O kokios lubos!
O lauke vyko didžiulis maratonas. Visi su medaliais kaip didvyriai. Tik atbėgi - gauni alaus. Kiek tik paneši. Ne ne vandens, o alaus.
Išgeri - meti ant žemės, nesismulkini. O po to atsisėdi tiesiog čia pat. Nežinau kodėl stebiuosi, bet stebėjaus visą laiką žiūrėdama kaip paaugliai, tėvai ir seneliai visur aplinkui tiesiog šiukšlina.

Vienu metu pasidarė tyloka. Nuotrauka iš tuštut tuštutėlio sekmadieninio prekybos centro su nedirbančiom parduotuvėm. Galvojom, gal bent čia ką nors valgomo pirkt rasim. Einam mes per jį ir garsiai mąstom - nė viena parduotuvė nedirba, bet dviračių pilna. O tada kad sugriaudės tolumoj it tūkstantinė minia džiaugtųs kažko. Pasirodo - WERNER su Hamburgu lošė!! Tiesa, pralaimėjo 3:2... Bet kur jau vien vaizdas, kai visi surėkia, bėga visi kurie toliau nuo ekrano pažiūrėt kas čia įvyko. Nesvarbu, kad seneliui jau 75-eri ir vos juda.

Bet grįžkim prie turistinių objektų. Gi su Brėmenais nusifotografuot šitam mieste yra bū-ti-na. Tai štai:) norą irgi sugalvojau.
Na ir šiaip viskas aplinkui.
Šuoliukų kolekcijai, kad neliūdėtų.

Na ir dar truputį pasivaikščiokim, juk reikia lauktuvių ką nors parvežti:)
O tada prisėdome štai čia, prie pagrindinio teatro į palmes žiūrėjom, apie žmones kalbėjom. Prasidėjo ilgoji pertrauka, visi išėjo į kiemą, tad buvo puiki proga pamatyt 'inteligentus'. Daugiausia tai garbaus amžiaus ponai ir ponios. Viskas lyg ir būtų tvarkoje, jei ne vienas įdomus epizodiškas akcentas:
Staiga ant stogo užlipo dėdė ir stovėjo išdidus kelias minutes. Įdomus būdas praleisti pertrauką teatre:)
Šalia radom kur pasilinksmint. Tai jau tampa kelionių akcentu :)) nežinau kaip tie vaikai su rankytėm ir kojytėm iš lauko grįžta.
Čia pagrindinė gatvė, kuriose susikaupę visi barai ir kavinės. Čia pat važinėja tramvajai ir dviračiai. Einama per kelią tiesiog greitai ir narsiai ir visur čia taip - jokių pėsčiųjų perėjų, tik daug lakstančių žmonių. Mūsų hostelis irgi buvo tokio tipo gatvėje su tramvajų linija, tai nors ši transporto priemonė yra pakankamai tyli, pro langus aidi kaip reikiant!
Pagaliau pagaliau radome ir padorų roko barą su padoria muzika, barmenu ir alaus pasirinkimu:) Jever buvo jau į tą pusę prie ko mes pratę.
Po šiek tiek naktinio gyvenimo truputis naktinio Brėmeno tiesiai nuo kažkurios iš parduotuvių laiptukų prieš trumpą nakvynę iki ankstyvo skrydžio.
Aišku, viskas taip paprastai čia nesibaigė. Dar yra istorija, kaip mes netyčiom ryte užsitrenkėm hostelio prieangy 2mx2m plote, kuomet raktą įmetėme į pašto dėžutę. Jau buvau beveik bepradedanti ūbaut kokią liūdną melodiją kaip mes apgailėtinai praganėm savo skrydį, ir kaip man beveik prasideda klaustrofobija, bet tada vyriška jėga tą pačią pašto dėžutę išlupo iš sienos. Atsiprašom savininko, ekstra atvejis, niekas tikrai nelūžo, tad turėjo lengvai užsidėt atgal.
Bėgte stotelėn. O tada netikėtai atsitiktinai susipažinom su praeive mergina ir faktu, kad būtent šįryt joks transportas Vokietijos susivienijimo dienos proga nevažiuoja ir mes nelabai turim laiko mąstyt ką daryt. Tiesa, pinigų irgi neturim, nes žadėjom su tramvajum važiuot ir centus tiesiog išleidom. Bet šalia buvo bankas, o jame bankomatas, tad skubiai sėkmingai papildėme piniginę ir meldėmės, kad tiek užtektų. Ačiū tai angliakalbei merginai, kuri taip norėjo mums padėt, kad puolė stabdyti taksi tiesiog gatvėje. Taip mes su jos pagalba ir derybomis įsėdome į taksi, kuriame jau buvo keleivių, bet sutiko padaryti lanką ir mus pavežėti.


- ai, jūs iš Litauen. Tai kada jūsų skrydis į Maskvą? - klausia taksistas.Nežinau ar ten pigiau gavosi, bet tokia štai istorija kaip draugiški žmonės mums išgelbėjo skrydį :)


Toks tas Brėmenas su asiliuku ir ko., tyliai garsiais tramvajais, ledais, draugiškais žmonėmis, Beck's lime, imigrantais, dviračiais dviratukais dvirataičiais, greitu maistu, jaukiu centru, jokių pėsčiųjų perėjų, pagarba Brėmeno WERDER, angliakalbiais geraširdžiais ir meile tvyrančia ore.