Apie laukimą

Dešimties dienų rūkui išsisklaidžius, žilabarzdis gydytojas ištarė "prognozė yra gera". Taigi, liko tik maždaug penkios savaitės sėdėjimo apmąstymų kambary.

Buvau pamiršusi, kas yra laukimas, nes viskas visada buvo po ranka, visko tiek daug, tau telieka tik bėgti, eiti, žiūrėti, daryti. O dabar, kai laikas tarsi sustojo, reikia laukti visko ir bet ko, kas įvyks, paskambins ar ateis. Dabar laukiu kasdien, kol ateis Didžioji Diena, kai kažkur iš šito kambario išeisiu, kai išgersiu puodelį kavos iš aparato ar lauke nesislėpdama surūkysiu cigaretę. Mažų tokių dalykų. O labiausiai už viską - kol praeis šitos penkios savaitės, visą laukimą užbaigsiančios.

Apie Kraustymąsi

Kraustynės turi tiek sporto elementų, kad gali beveik būti olimpiada: trapių objektų pakavimas su kliūtimis, greitasis baldų išrinkimas ir surinkimas, netradicinių objektų talpinimas į automobilius ir liftus, svorių kilnojimas, lenktynės laiptais pilnomis rankomis ir užantimis, langų blizginimas su komentarais iš gatvės. Niekada neatsibosta, o kur dar ta traumų galimybė. Bet galėtų viskas jau baigtis.

Prabėgtukas

Pastebėjau, kad kai reikalai ima suktis nepalankiai, jau maždaug smaugiančių akademinių reikalų pusėn, kažkaip palengva namai susitvarko, skalbiniai ima skalbtis, nagai nusilakuoja, užeina ūpas pasigaminti ko nors skanaus, nusipirkti vazoninę gėlę, pažiūrėti filmą, perstumdyti baldus arba pašvilpauti dainelę. Kad visada tiek ūpo namų ruošai ir minutei skirtai sau būtų, kaip tokiais etapais!

Prabėgtukas

G. kartą sakė, kad dažnai kitus drąsinu sakydama "viską spėsim, viską padarysim, viskas bus gerai". Ir būna! Netikėtai atėjo laikas, kai savo jėgomis ėmiau kažkaip nebetikėti. Bet padarysiu ką galiu. Nuo šio vakaro stoju į uolų mūšį su bėgančiu laiku ir savo motyvacija. Teprasideda akademiniai karai!

Prabėgtukas

Kartu su dideliu noru papasakoti jums apie fantastišką kelionę Adrijos pakrante, verčiu naują lapą savo gyvenime ir išeinu dirbti į Kultūrą, tad žavios mėlyno vandens nuotraukos dar turės sekundėlę palaukti. Tikiuosi, palauksite ir jūs, nes dabar kaip mamos ir kolegos pasakytų, kasdien aplink girdžiu:

Pasiskolinau ir ačiū rašau Ievai Rojūtei už papaišymus šia tema!

Gegužio dramos

Išdykęs dabar toks laikas, mažos gegužio dramelės. Išdykauju ir žaidžiu azartinius žaidimėlius aš su savo valia. Na, žinote, prasidėjo sesija (paskutinė gyvenime!), reikia dirbti muzikalius bei todėl nuodėmingus darbus ir pagaliau galima džiaugtis saule, suknelėmis ir prietemiauti kiek lenda. Tai, ko gi aš noriu? Prietemiauti kiek lenda! Kada aš to noriu? Tuojau pat!!! Dar aš noriu suknelių, todėl išdykauju ir su savo pinigine. Čia gali ir truputį liūdniau baigtis :) O kad maža priešpriešos mokslams nebūtų, šiuo metu ėmėmės planuoti ir vasaros kelionę. Panašu, kad pagaliau pavyks sėsti į traukinį apibildėti Juodkalniją, Bosniją ir Hercogoviną, Serbiją bei Bulgariją arba Rumuniją. Jau senokai nebuvo tokio kelionės planavimo azarto. Laukia ištisas metų nuotykis!

Raudonskruostės magistrantės memuarai

Kaip tik sėdau pašiugždenti lapų kol kas baugiai atrodančiam pirmadienio pristatymui ir staiga aplankė kraupokas suvokimas. Niekad negalvojau, kad mokslas galėtų būti kaip penkta koja. Man patinka studijuoti, diskutuoti ir domėtis, bet... po galais, kažkaip norėtųs ne dabar, kai visur aplinkui tiek įdomių vienąkartištinkančiųgalimybių ir užsiėmimų, kuriuos diktuoja gyvenimo būdas. 

Nejauku prisipažinti, bet savotiškai kenčiu: iš viso studijų proceso daugiausiai džiaugsmo ir smagumo patyriau adrenalino kupiname atrankos etape - mūsų  tieeeeeek daug, o finansuoja tik kelis! Mano nepaliaujamam strikinėjimui ir plojimui rankutėmis, įstojau į tą vietą ir... dabar jaučiu didelę gėdą prieš dėstytojus, kurie pasakoja įdomius dalykus, skatina mane tobulinti anglų kalbą ir domėtis giliau, o aš atsidėkoju vėlavimu, padriku  lankomumu, neskaitytais skaitiniais ir nesenkančiu smalsumu. 

 Jaučiuosi it nepateisinčiau vilčių (labiausiai gal mamos) ir nepelnytai bausčiau tuos, kurie šansu tiek daug išmokti galėtų pasinaudoti geriau. 

Manau, šis suvokimas nebūtų toks kraupus, jei ne tie rudenį išmėginti mažyčiai dėstytojo batukai. Pasirodė tada, kad nėra nieko blogiau už tokius kaip aš - regis, nelabai aišku ko čia ateinančius, nuolat nenusėdančius ir ieškančius galimybės išsisukti su viltimi kitąkart pasistengti geriau.

Regis, prasideda skilties "Valio knygoms" renesansas.

Apie efektyvaus darbo strategijas

Mielas dienorašti,

Tai bent savaitėlė! Nuo Energetinių Vampyrų atakų iki pilnaties vilkolakių. Kartais niekaip negaliu suprasti, kaip žmonės gali būti tokie erzinantys ir juokingi vienu metu. Nuolat  juokingokai nervuojuosi ir gestikuliuoju rankomis, kai visa tai pavertusi į apgailėtiną juokų situaciją pasakoju kitiems. Šiaip visada papasakoju, nes tos situacijos niekaip galvoje netelpa.

Pagalvojau, kad be gero vaibo (na gerai, ir kavos) darbe aš niekaip negalėčiau. Darbas mano  yra toks gan standartinis  (būti mandagiai, visą dieną į kompiuterį žiūrėti), tai tenka ieškoti pramogų. Užsiimu įkvepiančios muzikytės leidyba darbovietės kvartale, smagių istorijų pasakojimu ir geros nuotaikos laiškų rašymu kitiems kolegoms. Pastebėjau, kad tai užkrečia, bet nekenkia darbo rezultatams. Tai kiti bendradarbiai kartais rengia 'kvailiausių užduodamų klausimų' ir 'keisčiausių darbinių situacijų' inscenizacijas, o pietų pertraukėlės ir skambučiai 'su reikalais' tampa visai smagiu laiku. O dar visi laisvamaniai bičiuliai man sako, kad dirbti nuo 9 iki 18 yra baisiai sunku, nuobodu ir neįmanoma. Ne! Čia pilna erdvės kūrybiškumui, jei tik nori jį matyti.

Beje, jei turite naudingos patirties kaip kovoti su asmeniniais Energetiniais Vampyrais, pasidalinkit. Burtai, užkeikimai, murmelės, užpilai, užgėrai - welcome!

Apie mažus ir didelius pastebėjimus slegiant mokslams

Kuo daugiau laiko praleidi namuose, tuo daugiau visokių dalykų imi pastebėti. Štai, pavyzdžiui, atmenu, seniau mintyse su dievais ėjome lažybų, per kiek laiko kaimynų vaikams nusibos mokytis groti dūdele ir pianinu (nes žaislai juk turi savybę nusibosti). Šiandien galiu konstatuoti, jau antri metai kaip šie koncertai uoliai tebevyksta. Džiugu tik tai, kad jie jau gražesni. Girdisi vis dar taip pat. Repertuaras vis dar labai labai mažas: dvi melodijos.
Dar gi pastebėjau, kad visa giminė, per amžius amžinuosius skalbimus vykdo tik savaitgaliais. Būtų galima ir esė parašyti (kad jau rašau trečią iš eilės kitomis temomis) "Ką žmonės skalbia visą dieną". 

Pastebėjau, kad namuose visa šeima su nematomu, bet juntamai dideliu entuziazmu kažkodėl ėmėsi gerti kavą, nors seniau tai labiausiai būdavo Mamos Reikalas. Kavos suvartojimo greičiai pasidarė neįtikėtini.

Dar atkreipiau dėmesį, kad sekmadieniais LRT rodo tikrai žavią programą, jei išbrauksime mišias, kurios paveikia tik gyvu performansu.

Už visus mažus ir didelius pastebėjimus, Valios pamokėles ir praleidžiamą Scanoramą, tariu "Ačiū" mane prislėgusiems mokslams. Tegyvuoja knygos!

Apie pyktį, pykčio šaltinius ir pykčio strategijas

Labas!

Žinot, kodėl paskutiniu metu nerašau? Todėl, kad, pripažinkim, ir teoriškai, ir praktiškai aš esu gana optimistiškai visus nuteikiantis žmogus, o manyje dabar gana daug pykčio ir norėjimo zyzti apie visokius ten pobjaurius dalykus, kuriuos pakeisti gana beviltiška. Apie viską rašyti nesmagu, tai tik truputį šįsyk pasamprotausiu.

Kalbant apie komandinį darbą, kiekvienas bent truputį protingas asmuo žino, kad žmonės yra neatsakingi ir šiaip baisiai nesavarankiški padarai. Mano nervų sistema galėtų paliudyti, jog tai gerai žinau, tai savaime atsiranda kategorijos iš ko tu niekada nesitiki atsakomybės, iš ko jos minimaliai gali tikėtis, pas ką ji didesnė, kuo pasitiki ir t.t. Pastebėjau, kad paskutinioji kategorija tampa ypač nesavarankiškais tada, kada per ilgą ir nuostabų laiką tu jau būni grynu šimtu procentų tikra, na galėtum duoti nosį išdepiliuoti, kad nepaves, nes taip sakė ir šiaip mažais, bet svarbiais darbais niekada nepavedė tokioje daugybėje suartinančių situacijų. Tai va maždaug tada ir gauni kaip šakute į kairę akį. Niekaip negaliu nustot nustebt kaip ir kodėl taip nutinka.

OK, įsvaizduokim, kad staiga nutiko tokia patikimo bičiulio ar kito svarbaus atvejo šakutės situacija ir smarkiai nustembi, nežinai ką čia greitai daryti, kažkas dega, aišku, pyksti, esi kažkiek įsižeidęs, paliktas vienas ant ledo ir tau iš ausų varo garai kaip kokiai Eli Makbyl. Tai ką tada reikia daryti? Kas kartą, kai žiauriai susinervinu bandau pagalvoti, ką pakeis tai, kad aš:

a) tikrai atvirai pyksiu, spjaudysiu ugneles ir panašiai siautėsiu

b) būsiu profesionaliai sarkastiška ir žavingai įžeisiu

c) nešnekėsiu amžinai

d) tarsiu, kad na ką gi, su užuomina, kad padarei čia žiauriai blogai.

Faktas - visais atvejais tikrai reikės kapstytis pačiai. Be to, kaip karti patirtis parodė - paprastai pykčio išreiškimas ar neišreiškimas visiškai neturi įtakos pykčio šaltinio veiksmams ateityje. Tu pyk nepykęs, jei žmogus bent apsimestinai malonus, tai jis pasakys atsiprašau bet kuriuo atveju. O jei ne, tai jam visai vienodai ką tu dabar ir kaip darysi. 
Manau, kad daugeliu atveju tenka susitaikyti, kad nieko nepadarysi, bet duoti suprasti, kad, mylimas bičiuli, daugiau nie-ka-da nesielk labai labai prašau tavęs. Ir manau, kad tai yra tikrai nerealiai sunku.  Aišku, dar sunkiau yra su kaltės jausmu pas žmones, bet čia kita tema.

Dar kalbant apie pyktį, niekada nesuprantu, kodėl žmonės užanty visokias staigmenas laiko iki pat paskutinės minutės?

- Labas, pamiršau tau pasakyti, kad neateisiu. Susitikti turime už kelių minučių.

- Labas pamiršau pasakyt, kad išvarau, nu aš jau už miesto, grįšiu pirmadienį tu padaryk ten viską už mane.

- Labas, mes turime skolą. Maždaug metus. Pamiršau pasakyti!

- Labas, susiradau darbą kitame mieste, žinau, kad jau viską pradėjom, bet turiu viską mesti. Nu jo tiksliai tau biškį čia situacija ne kokia dabar. Nu bet yra kaip yra. Atia.

Kur šiandien yra žodis atsiprašau?

Penktadienis

Apie ketvirtadienio nuodėmes te šis tinklaraštis nutyli.

*SUTARTINA TYLA*

 Dovilė beviltiška. Tyrimo pabaiga.

Trečiadienis

Trečią dieną, sakoma, visada 'pramuša'. Tai ir paslydau lengvai. Bet už tai rytoj eisim su sese į spektaklį! O kad nebūtų taip skaudu galvoti apie šią tikriausiai labai smagią nesėkmę, pasigirsiu, kad buvau produktyvi kaip reikalas, o tai juk plano dalis.

Iš karto prisipažįstu - rytoj laukia nuodėmių diena. Tiesa, nuodėmės planuotos iš anksto, tad belieka tik tikėtis, kad valgant apetitas nepadidės:) Dovile, būk gera. Būk gera, girdi?

Antradienis

Šiandien pusę dienos galvojau apie vakar prieš miegą matytą filmą "Sovietų pasaka". Labai labai įtaigus ir skaudus filmas, tarpais man atrodo sustingus žiūrėjau ir pasaulio bijojau. Bet apie tai gal kada kitąsyk, nes juk  mėginu laikytis kuklumo, taupumo ir produktyvumo plano kasdieniame gyvenime.

Kur buvę kur nebuvę vėl aplankė kiaulystės dėsniai: jei jau nutari susilaikyti nuo bereikalingų pagundų, tai pagundos ateina pačios pas tave ir pasidovanoja! Rytą valytoja padovanojo man bananą. "Puiki dovana,  galėtų visi tokie ekologiški būti"- pagalvojau aš, kol netikėtai neužklydo Indrė ir kartu su skola man neatnešė ir šokoladuko, kurį kuo skubiau padėjau į jau didėjančią šokoladukų krūvą 'juodai dienai'. Darbo pabaigon atsirado ir naminio pyrago gabalas. Tokio smūgio mano širdis neatlaikė - labai skanus buvo!

Šiaip šiandien buvo virtų dešrelių puota, nes pasirodo, ofise taupau ne tik aš - kuomet sliūkinau šildytis savo dešrelių kupinos dėžutės, pamačiau, jog šį patiekalą pietums atsinešėme dviese. Tad supratingai dalijomės krienais ir garstyčiomis su kolege. 

Dienos pirkinys: jaukiai ir pagal planą(!) atšvęsta Draugo diena su antradienių draugiuku.Ir jokių paklydimų!

Dienos gėrybės: viena jaukiausių kada nors gautų padėkų/komplimentų raudoname voke, netikėtas atlygis už idėjinius darbus, geros žinios dėl ateities planų, gautas bičiuliškas eilėraštis laikraščio vokelyje  Draugo dienos proga bei kaip iš giedro dangaus dovanų nukritusi kelionė į Kanarų salas.

Kai pagalvoji, gyventi gera.

Pirmadienis

Ką gi - pažadai pažadais, metas pradėti naują įrašų ciklą "Valios išbandymai".

Vakar vakarą, kol visos televizijos grasino audra, su mama nutarėme jai pasirengti - solidariai išsiplovėme galvas, nes niekada negali žinoti ar ryte dar rasim elektros džiovintuvui. 

Rytą elektrą vis gi radome - to džiaugsmo proga besišypsant plyšo lūpa kaip kokiam pasakų kiškiukui per pat centrą. Tai teko teptis sumuštinius su dešra be jokių juokų. Nors šypsotis jau nebegalėjau, diena vis tiek gera buvo - planas 'nuo pirmadienio būti geresne' kol kas pildosi kaip iš pypkės. Šiandien buvau kukli ir taupi nors šlamančių ir kvepiančių pagundų buvo daugybė! 

Dienos pirkinys: Vakarop pirkau pašte ženklą ir voką. Paštininkė išspaudė šypseną ir tiesdama saulėje nublukusį rožėtą atviruką su užrašu "Daug laimės!" tarė "Čia Jums dovanų". Ot išdykučiai, ką? Maži kasdieniški stebuklėliai.

Užtai rytoj - Draugo diena! Čia be pagundų išsisukti bus sunkiau. Planas - kukliai pavakarieniauti po darbo su antradienių draugiuku. Regis, laikytis jo bus sunku.