Apie moteris ir finansines problemas

Kartais negaliu savim atsižavėt. Rimtai! Tik ne ta geraja prasme.

Stropiai mokaus paskutinėmis dienomis visaip susikaupus, ar bent jau labiau susikaupus nei įprastai, pasauly laimės nematau, trokštu veiksmo ir gerų darbų, tad netgi verdu sriubas (o jų gaminti visai nemoku), naktim nemiegu ir esu truputėlį pikta. Pabaigos dar nesimato, bet aš juk didelė - pasistengsiu nesiraukyt ir viską viską išgyvensiu!
Kalbant apie šiandienos laimę ir sėkmę, papasakosiu, kad su Mo šiuo metu "turim bėdų su finansais" t.y. rengiam darbą "finansinės investicijos ir jų vertinimas" (pati įdomiausia tema visatoje, rimtai), nurašinėjam(!) sovieticus būdu knygutę tokią apie investavimą, jo vertinimą, rytoj reikia darbą pristatyt. Nurašėm viską per dienas naktis, pasidžiaugėm, kad kaip gerai kaip gerai, dar prisirankiojom info, sėdom šiandien skaidrių darytis ir taip kažkaip trūksta mums pagrindinio apibrėžimo, naujausiam šaltiny tas finansinis investavimas man su parengta medžiaga nelabai rišasi. Pažodžiui pasidomėjau gūglėj ką mums daryt reikia ir supratau, kad rimtai kažkas ne taip. Pažiūrėjom kokias dar temas kolegos ryt atneš ir *bliamba* mes kaimyninio pristatymo informaciją susirinkom, kur nedaug skiriasi pavadinimas:DD FAIL! o galvojom protingos ir visa kita, puikiai čia susisukom, VISĄ KNYGAITĘ NURAŠĖM!:D

Ačiū speroms.lt už tai, kad sunkią panikos minutę likus vos keliolikai valandų iki atsiskaitymo buvo kartu su mumis!

Įrašas sau pačiai

Čia, kad nepamirščiau ką turiu daryt benaršydama internete.
Kai viską atsiskaitysiu ir parašysiu, ką privalau, pažadu ką nors smagaus su šiuo pranešimu nuveikti.

Valio knygoms!

Mano gyvenime egzistuoja šaunūs laikotarpiai, visapusiškai skatinantys mane griebtis gerų darbų ir itin įkvepiantys rašyti blogą, - tai kolių sezonas, egzaminų sesijos ir kiti universitetiniai darbymečiai!

Sėdėdama po lempa ir braukdama septynioliktąjį prakaitą, bevartant turizmo vadovėlio lapus, pagalvojau, kad mokslas manyje skatina visokiausias ironijas, azarto jausmus, siekiant išmėginti save netikėčiausiose sedėjimo-gulėjimo pozose, ir atsiminiau, kad esu gana nemažai rašius apie savo didžius išgyvenimus edukacijos procese. Todėl dabar dešinėje ekrano pusėje tarp mano tinklaraščio etikečių galite rasti naują šaunią skiltį "Valio knygoms!" (šauktuko, mano nelaimei, neleido vartoti, bet prašau įsivaizduoti, kad jis ten).

Pastaruoju metu vis prigaunu save, jog visai nemoku ilgiau nei kelias minutes sukoncentruoti dėmesio į ką nors, todėl pralaimiu visus žaidimus, kuriuose reikia susikaupti (pavyzdžiui, oro ritulyje), mokymosi procesas tampa labai ilgas ir erzinantis ir man sunku klausytis ilgų žmonių kalbų. Na ką gi, Dovile, tokia tat kaina kaikurių gerų dalykų tavo gyvenime ir šiaip to nuolatinio pasidžiaugimo dalykais.. Kai pasakiau apie savo bėdą mamai, skubiai gavau vaistų atminčiai gerinti. Parašyta, kad gerina klausą, pažinimo funkcijas, padeda sutelkti dėmesį, gydo Alzhaimerio ligą!

Taigi, dedu daug vilčių į gydymo ciklą ir linkiu visiems turiningo vakaro (na, kad nesijausčiau vieniša su tuo vadovėliu)!

Yra nuostabu turėti Žmogų, pas kurį visuomet gali trumpam pabėgti iš pasaulio, kuriame šiandien lyja lietus, viskas truputį liūdnai atrodo ir tu negali džiaugtis. Man savotiškai patinka laukti tų išėjimo atostogauti dienų.
Visada grįžtu rami, Laiminga ir pasipildžius kažkuo nauju, kas įkvepia.

Rytinis minčių cunamis

Paskutiniu metu viskas taip susidėjo į vieną vietą ir aš taip dažnai noriu paklausti ir klausiu galybės natūraliai kylančių klausimų, susijusių su atsakomybe, kad imu galvoti, jog gal man čia kažkas negerai yra, aš kažko nepagaunu, ar mano sąžinė per jautri?
Išmėginau šiuos klausimų informacijai gauti tipus:

• Pasiteiravimą; Jokio atgarsio.
• Skambutį lyg tarp kitko, siekiant bent taip gauti informacijos; Nieko aiškaus.
• Tiesioginį mandagų klausimą; Neveikia.
• Ironišką klausimą su priedais, pavyzdžiui, gal man nuogai pradėt lakstyt, kad kas nors dėmesį atkreiptų?:) Suveikia! Tik visi mane mintyse vadina be proto arogantiška ir velnias žino kuo čia nepatenkinta, antrąjį variantą išreiškiant garsiai, bet info ar sukirbėjimo kokio link proceso vistiek nėra!
• Kalbėjimas tiesiai apie problemų aštrumą jau kraštutiniu atveju (vėluojant į terminus) - absoliutus nesupratimas, ko aš noriu, juk viskas gerai, niekas nieko nedaro toliau.

Variantų, kur norisi bent kažką žinot, kad mano gyvenime viskas pasidarytų aiškiau ir lengviau, ar įkvėptų ieškot kelių spręst bėdas yra net keturi (šiandien negalėjau patikėti skaičiuodama)! Pagal pagarbos, pasitikėjimo lygį ir pažinčių stiprumus naudotos strategijos yra skirtingos.

O dar kur atsiradę Didieji Pasirinkimai... Reikia mokytis įjungt durnių, turbūt, atsisakyt tikslų, siekių maksimaliems rezultatams, palikti viską, kam nors ir ramiai, be jokių nervų, nusišypsojus nueinant palinkėti geros dienos:)


Sėkmės tau šiandienos kolyje ir gyvenime, Dovile :)

Apie pirmąsias lapkričio dienas, krepšinį ir įsikvėpimus

Lapkritis prasidėjo nuriedėtais ~900km Lietuvos keliais ir keliukais, aplankant ryčiausią Lietuvos tašką, šiaurės kraštus ir pakeliui gal aštuonerias kapines ir mažas kapinaites, visas su savais šarmais ir grožiais. Taigi, nuovargis buvo pagrindinis prizas, kurį per savaitgalį laimėjau be konkurencijos.

O po to visai visai netikėtai sulaukiau tobuliausios žinutės pasaulyje "turiu du bilietus į žalgirį pirmadienį 18:35. Einam?" Po mano džiaugsmingo "Taip!" gavau atsakymą, kad žiauriai mane myli už tai, bet kaip gi aš galėčiau atsisakyt? Jau porą savaičių vis galvojau, kad reikėtų kada nors į krepšinio rungtynes nukeliaut, nes futbole per atstiktinumą jau esu buvus, o apie jį tai nieko neišmanau(!), kas visai nepasakytina apie krepšinį.
Taigi taip aš vakar atsidūriau Kauno sporto halėje su madam J. Nuotaikos tos perteikt niekaip nesugebėčiau, nes ten tokia tikrai šventiška aura buvo ir tieeeek visokių vyrų aplinkui ir toookios juokingos rungtynės! Kalevas gavo 51 taškų, o aš išmokau daug visokių skanduočių ("šiandien Žalgiris laimės ir varžovus nugalės/mūsų pergalės daina ir vėl skambėėės!") ir buvo tikrai labai smagu. Eisim vėl kai proga pasitaikys!

Na, o kalbant apie šiandien, tai šią nuostabiai saulėtą dieną dalyvavau turbūt Metų paskaitoje, kuri vyko "Auros" modernaus šokio teatre. Niekam nepaslaptis, kad esu žmogus Medis/Kaulas, čia kaip kam patogu vadinti, ir man buvo labiau nei truputį neramu ten eiti, žinant, kad ne ant kėdės sėdėsime mes ten. Labai mėgstu likt už scenos kai šokt ką nors reikia. Bet buvo kitaip nei tikėjausi (kaip netikėta!). Drauge su dėstytoja tam tikra prasme mokėmės vieni kitais pasitikėti, pastebėti smulkmenas ir atsiminti kaip reikia įsiklausyti ir jausti. Dešimt žmogiukų lakstinėjome, sukomės ratu ir rūpinomės užsimerkusiais draugais, mėginome pojūčius ir lavinome fantaziją. Nematant išties atsiveria visokiausios trečiosios akys, čiakros ir visai kitaip jauti ir įsivaizduoji pasaulį.
Pasikrovus gerų emocijų turėjome antrąją ir ne ką prastesnę paskaitos dalį su "Auros" renginių vadybininke, kasmetinio modernaus šokio festivalio koordinatore Gintare Masteikaite, kuri yra grynas pavyzdys tikro kultūros vadybininko, kuris Betmeniškai nudirba kalnus darbų ir turi tiesiog milžinišką bagažą viešųjų ryšių ir marketingo žinių. Na, ne tų toerinių, o grynai praktinių. Buvo įdomu tiesiog pasikalbėti kaip lygus su lygiu, nes į mus žiūrėjo ne iš aukšto, kas sakyčiau gana retai nutinka, su tais, kurie dirba su įtakingais žmonėmis, pasitvirtint savo atradimus/patirtis/naudotas marketingo taktikas kultūros vadybos sferoje, ironiškai paplepėti apie Kauno rinką, jos problemas ir paklausti rūpimų dalykų. Man patinka žmonės, kurie išties moka bendrauti ir uždegti geromis idėjomis, ūpu dirbti kitus. Taigi, išėjau pasikrovus visokio gero, įsikvėpus ir nusiteikus šį vakarą "pakūrybinti".

O dabar visa ultrasiautulingos nuotaikos netgi rezgu mintį labai produktyviai pasimokyti! SKY IS THE LIMIT!

1