Mielas dienorašti,

Tetrenkia mane Perkūnas arba mūsų miela dėstytoja Lina Puodžiukaitė, bet modernių dalykų mano gyvenime paskutiniu metu tikrai per daug! Modernus šokis, modernus menas, modernioji muzika, moderni choreografija, viską reikia nagrinėti, suprasti ir vis dažniau aš pagalvoju, ar kas apie paprastus žmogelius pagalvojo? A?

Niekaip nesuprantu, kodėl stotelėse, kai ramiai sau stoviu visa pavargus iki negaliu, traukiu girtus dėdes. Na, nepiktus, bet girtus ir itin draugiškus. Ir kai tu sakai, kad mielai paplepėtum apie fetišus ir kitus gyvenimo džiaugsmus, kad ir ką ten jis norėtų pasakyti, bet tu dabar lauki mikroautobuso labai susikaupus. Ir jis sako "Ajo? bet..." ir vėl pasakoja apie mėlynus mėnulius, kosminius autobusus ir žalius markerius su tokiu džiaugsmu akyse. Tada tu sakai, kad tau nelabai smagu, kai dėdė naktį pristoja ir kalba kažką, ko tu nesupranti, ir paprašai pakalbinti kokią kitą mergaitę. Ir jis vėl sako "ajo? bet aš noriu, kad tavęs niekas čia neužpultų" ir taip susvirduliuoja, kad net graudu. Na, bet kai pagalvoji, nedažnai turi didvyrį devynioms kraupioms minutėms.

Jeigu ne tos rankos, į kurias galiu vis protarpiais pabėgti, ko gero, jau šią akimirką išprotėčiau. Visos tos kiaulės lendančios iš už pasalų, baubai akademiniai darbai, neaišku kokie sapnai naktimis, bepročio laiko bėgimas, idėjiniai-kūrybiniai uraganai, namai-pragarai, mane lėtai lėėėtai pribaiginėja su besaikiu pasimėgavimu. Bet aš juk didelė (metro septyniasdešimt aštuonių), aš susitvarkysiu, būsiu rami, šauni ir... pavarysiu!

Ir... su žiemos pradžia visus gerus žmones!

"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema"

Šis negražus rytas prasidėjo, regis, kaip visuomet: atėjus reikiamam laikui pramerkiau akis, nusišypsojau, pamerkiau kairę (kitos nemoku) akį pasauliui ir ėmiau katiniškai rąžytis. Visai netrukus pajutau kaip mano žavus ir mielas pasaulėlis smarkiai susiūbavo, o tuoj po to sugavau save skaičiuojančią įtrūkimus lubose, savanaudiškai galvojančią apie negražius dalykus, kaltinančią pasaulį nebūtais dalykais ir klausiančią visų tų Dievus taip varginančių retorinių klausimų.

"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema", - pagalvojau aš, ir savaime nustačiusi kankinės miną ėmiau skęsti pirminės reakcijos sukeltame skaudulyje.
Po kurio laiko stebint, kas naujo ant mano lubų, įsijungiau kone pačią gerietiškiausią muziką Žemėje ir ėmiau mąstyti, kodėl mano pasaulyje šitaip nutiko ir ar nėra kitos išeities. Suvokiau, kad viskas logiška ir gera ir, kad šiuo atveju man belieka džiaugtis Dalykais, kuriuos turiu dabar ir čia. Juk gyvename vieną kartą. (Baik graudentis, Dovile, juk tau tai nebūdinga *susiima į nagą*) Paskutiniai keli mėnesiai vadovaujantis šiuo moto buvo kaip reikiant pašėlę ir dėl visko aš jaučiuosi labai Laiminga.

Apie gerą vidurdienį (suskaičiavusi visus įtrūkimus lubose) pajaučiau, jog esu pasirengusi toliau šypsotis žmonėms. Rytoj bus pašėlusiai gera diena, nusispjaunant į visokias konferencijas ir kitas sąžinės karpas, o šįvakar juk eisim į Šokio ir gyvos muzikos projektą TAIP.
Neskaniai papusryčiavusi, paskubomis išsiruošusi išėjau pavaikštinėti prieš paskaitas. Nesvarbu, kad lijo, juk jau sakiau, kad šiandien negraži diena, absurdiška būtų tikėtis, kad ims ir nušvis man saulė (MAN, dievaži, reikėtų nustoti laisvalaikiu sukti pasaulį aplink save). Paskaita ir damos man savaime kėlė ūpą, o neskanią pusiausvyrą palaikė įvykiai iš Atsakomybių temos, apie kurią rašiau anksčiau. Galiausiai vėl pasidarė klaikiai liūdna, nes kilo mintis imti va ir pasiduoti prieš savo svajones, mat per sunku man darosi. Ačiū, Mo, kuri paklausė kokio velnio aš papiktėjau paskaitų eigoje ir truputį paprotino. Manau, jog šiandien man tereikėjo preteksto truputį prasprogti ne ten, nors kita vertus, su kantrybe man tikrai ne kas pastaruoju metu. Savanaudiškai keiksnoju vaistus, kuriuos geriu, kad jie veikia, nes aš tiesiog trokštu vėl būti išsiblaškiusi, lengvabūdiška ir labiau vėjavaikiška kaip prieš kelias savaites, o čia mat atmintį, smegenų veiklą ir dėmesio sukoncentravimą pagerino. Oh well, dabar daugiau laiko lieka susikoncentruoti į asmeninio gyvenimo problemas.

Ironiška, spektaklis man nepatiko, nesupratau kažko, o pagal nuogirdas ir koleges buvo aišku, kad to paties neįkirto ir nemaža dalis publikos, vadinasi, problema ne manyje. Vėliau nutiko dar keletas šaunių gyvenimiškų dalykėlių ir desertui Likimas metė į mane akmenį - itin ramiai, lyg to ir būčiau tikėjusis sutikau žinią, kad rytojus mums nieko gero nežada. Kaip ir visas likęs savaitgalis bei mano kita savaitė.

*išjungia tą ramią muzikytę*
Užteks.

Apie popietę mėginant respiratoriaus galimybes

Gyvename kiaulių gripo inkubatoriuje kur TV3 kelia paniką savo socialinėmis kampanijomis, mokyklos vaikų džiaugsmams uždarytos, o studentai (kaip visada) pripažįstami ne žmonėmis, todėl jokių čia karantinų jums, nors sėdime auditorijose po kelis. Niekam nepaslaptis, jog kol viena pusė Lietuvos serga, kita - daug ir aktyviai geria, imunitetą dezinfekuoja. Na, o aš šiandien nutariau išmėginti vis populiarėjantį būdą apsisaugoti nuo visuotinių bacilų - nusipirkti ir užsidėti respiratorių ir pažiūrėti ar tai padeda, bei kaip į tai reaguoja aplinkiniai.

O dabar apie viską nuo pradžių:
Šiandien su ištikimąja bendražyge J. nutarėme pasielgti visai neprotingai ir užsukti pas kiauliagripiais užsikrėtusius kolegas į svečius, bet susipratome, kad gal per daug rizikuosim sveikatėlėm tad užėjome į vaistinę, kur entuziastingai pasisveikinę, dar entuziastingiau ir su didžiom šypsenom paklausėme ar turi jie respiratorių. Mūsų džiaugsmui jų vasitinėje buvo ir sumokėję po 49ct/vnt nusipirkome žaliai baltas kaukes.
Mes nebūtume mes, jei įlipę į troleibusą staiga nesumąstytumėm, kad va čia va yra tikrojikiauliųgripobacilųirštva ir demonstratyviai neišsitrauktume savo pirkinių palydėdamos komentarais kaip svarbu turėti tokį daiktą.

Užklupę jausmai užsidėjus respiratorių:
Mama, man karšta su šituo daiktu!;
Jaučiausi truputį kaip nindzė;
Po kelių akimirkų suvokiau, kad neitin daug matau;
Šiaip jaučiausi paslaptinga, kaip kokia musulmonų moteris, kur veido nesimato ir nori nenori pradedi pasitelkti savo įgimtą žavesį;
O šiaip būsena jau apsipratus buvo panaši į tą, kai tu esi su akiniais nuo saulės ir jautiesi visoks šaunus ir kietas.

Kaip į viską reagavo žmonės troleibuse?
Dalis stebėjusių mūsų demonstratyvų respiratoriaus aktą suprantingai palaikė, maždaug jojojo reikia saugotis!, kiti ganėtinai baugiai žiūrėjo į mus, lyg į panikos skleidėjas, visuotino pavojaus ženklus ir norėjo atsiriboti. Linksmiausia buvo su tais, kurie sėdėdavo užsisvajoję ir taip lyg tarp kitko atsisukę žiauriai nusigąsdavo. Ir naujai įlipę keleiviai arba baisiai išsigąsdavo arba sunerimdavo mus pamatę. Bet buvome baisiai geraširdiškos, daug juokavome ir juokėmės visaip, kad no worries people! :)

O tada mes ėjome į maximą apelsinų ligoniams pirkti:
Eiti su respiratoriumi ant veido yra ne taip jau paprasta. Na, dėmesio sulauki tikrai daug, bet dalį jo gauni dėl to, kad nematai nieko kas po kojomis dedasi. Maximoje sukinėtis tarp lentynų ir daiktų buvo nelengva, nes nu rimtai nieko nesimato, atsiplėšti maišelį buvo sunku, surasti rankinėje piniginę taip pat. Bet užtai eilėje kokią diskusiją sukėlėm! Stovime mes sau ramiai jaunosios nindzės, plepamės, truputį juokiamės ir staiga močiutė paklausia kur dalina šitas kaukes. Prie jos mikliai prisijungė 5 poros klausiančių to paties tetų akys iš gretimos eilės. Turėjome visoms nuosekliai papasakoti kur pirkome, kiek kainavo iš ko čia padaryta, kiek laiko tarnauja ir kitus panašius dalykus! Sakė, kad įdomu ne dėl gripo tai močiutei, o dėl to, kad kai skalbia chemikalų prisiuosto. O po to neaišku kodėl iš mūsų juokėsi kasininkė.

Praeiviai kažko baidėsi mūsų, kaukėtųjų damų, o vaikai klausinėjo mamų kuo mes infekuotos, kai keliavome link vizito tikslo. Einant į laiptinę, tiesiog baisiai išgąsdinome moterį! Čia buvo truputį juokinga ir netikėta, o lipti laiptais į ketvirtą aukštą su repsiratoriumi ant veido nėra taip paprasta. Rimtai!
Dar keletas minusų, kuriuos pastebėjau: baisiai sunku užpuolus netikėtam kosuliui greitai apsispręsti ar kosėti bet kaip ar nusiimti kaukę ir tik tada. Rūkančiam žmogui neturėtų būti malonu dėvėti respiratorių po cigaretės. Rašyti sms yra sunku, nes telefoną reikia kelti iki debesų, jei nori matyti ką darai.
Ir išvis, neįsivaizduoju kaip chirurgai gali dirbti su šiais daiktais :)

Tai tiek potyrių šiam kartui, rytoj eisime bauginti universiteto!

Ei, atėjo metas nusišypsoti!

Pagaliau pagaliau pagaliau kartu su bendraminčiais (linkėjimai Jums!) susėdę nuveikėme keletą šaunių dalykų ir šią minutę aš labai labai džiaugiuos galėdama pagaliau Jus visus pakviesti į Kauno Flashmob akciją "Ei susitikime nusišypsoti!"

Paskutinių dienų atradimai/pasiekimai/panorėjimai

Atradimas numeris vienas:

Pasidariau jautri fiziškai. Esu viena iš tų medžių, kurie nebijo kutenimo, neklykia, jei pakliūva į beprotiškai netikėtą, truputį pavojingą situaciją, o jei išsigąsta, tai dažniausiai neparodo, o tik vėliau ramiu balsu pasako "nerealiai čia išgąsdinai!". Tai laikiau vienu iš savo trūkumų. O dabar tai tik pakutenk reikiamoje vietoje, tuoj susiriesiu į kamuolį ir kikensiu iki nebegalėjimo arba iš anksto rėksiu, kad būsiu gera, prašau, nereikia, pasigailėkit pone!

Atradimas numeris du:
Grįžtu namo. Įsijungiu savo mažąjį draugą HP ir matau... Tai. Ačiū, sese, tu turi humoro jausmą! Kikenau kokias tris minutes negalėdama patikėti.

Atradimas numeris trys:
Iš kažkur pas mane užklydo neaiškios kilmės Didžiosios Nuotaikų Kaitos ir todėl Dovilė netikėtai pavirto panele Ragana, kuri nesupranta juokų ir yra nei šauni, nei faina. Damos, ar turit kokį šaunų patarimą ką man daryti?

Atradimas numeris keturi:
Kai viduryje rašymo nutari pakeisti pranešimo stilių, netikėtai pasikeičia ir visa jo nuotaika ir tu jautiesi daug geriau!

Pasiekimas. Tik vienas.
Absoliutus pasisekimas kurso vakarėlyje headbanginimo kategorijoje. Truputį sprandą skauda dabar, bet užtai kaip smagu buvo!

Panorėjimas:
Nenustoti džiaugtis ir šita nuotaika bei daugiadiene drugelių puota skrandyje išgyventi ateinančią žiemą. *Skambina ponui Dievui ir tariasi dėl pavasario atvykimo laiko, pažadant gerus mūsų darbus ir solidų honorarą*
Ir dar vienas mažutėlis:
*Stipriai užsimerkia ir suspaudžia kumštukus* Noriu, noriu, noriu... kad viskas būtų gerai.


:)
Reziumė:

CV rengimo ypatybės

Prispyrė mane reikalas pagaliau susitvarkyti gyvenimo aprašymą su didžiu tikslu pradėti derybas dėl praktikos vienintelėje trokštamoje įstaigoje, nes jei ne - teks pavasarį kandidatuoti į Erasmus ir, jei pasisektų, išplaukti į tarptautinius vandenis. Bet aš labai labai noriu Lietuvoj! Ale ne apie tai čia šįvakar :)

Rengti CV - turėti milijoną sąžinės priekaištų sau pačiai. Žmogaus socialinę tapatybę lemia tai, kuo jis laiko save ir tai, kuo jį laiko kiti, ar tai sutampa. Na, bet nemoku aš į save ir savo darbus iš šono pažvelgti, nežinau kaip nepamažinti, kaip neperdidinti dalykų. Neesmė, kad CV yra ne tiems žmonėms, kurie galėtų apie tai man papriekaištauti, bet man pačiai ir įstaigoms, kurios galbūt manimi domėsis. Todėl susidūrė Dovilė su egzistencinėm problemom, kurias mėgina spręsti jau antrą vakarą - kaip objektyviai pažvelgti į save, kad jausčiausi verta to, kas parašyta?
Su darbo patirtim ir kompetencijomis lyg ir susitvarkiau, bet tebėra visos kitos Ypatingos Probleminės Sritys: Socialinių, organizacinių, techninių gebėjimų ir kompetencijų apibrėžimas. Sėdžiu, žiūriu į ekraną, galvoju komunikabili aš ar nelabai, iš ko galima čia taip spręst, kur skaitosi, kad įgyjau visų tų kompetencijų :D
Jei kas nors gali pasiūlyti man pagalbą, labai nuoširdžiai lauksiu! Niekam tikę visų perrašyti, nurašyti CV pavyzdžiai man netinka;]]

Apie laiką ir Likimo dovanas

Vakar buvo viena iš dienų, kurias norisi įsidėmėti iki mažiausių smulkmenų, saugoti, branginti, kad niekada niekada nepamirštum.
Žinoti, kad tikrai turi priežasčių džiaugtis viskuo, o ne ieškoti pretekstų nusišypsojimui ar suradus slėptis, baidytis, yra kažkas neį(pa)prasta. Nežinau už kokius gerus darbus man visa tai, bet esu labai dėkinga savo Likimui.

Man laikas atrodo dviveidis - mėnesiai skrieja lyg pro šalį, pavienės dienos pralekia lyg gražaus filmo kadras, tepespėju titrus perskaityti, bet skaičiuojant dienas į ateitį, viskas atrodo ilgu, tolima ir gal net šiek tiek baugu. Matyt, tokia gerų dalykų kaina, bet apie tai galvodama vis prisimenu, jog laimingi laiko neskaičiuoja.
Būna, kad sėdi žmogus ir mąstai, jog iš žmonių, aplinkos ir kasdienos dar norėčiau kada nors šio, šio ir šio Laimingam gyvenimui. Paskutiniu metu galvoju, kad šie metai man yra tokie Ypatingi, davę man tiek daug, kad aš nebežinau ar man dar kažko reikia. Visokie gyvenimiški prieskoniai, kliūtys, nesėkmytės, man savotiškai netgi patinka, nes nenorėčiau gyventi pasakoje, kur man visi šypsosi, yra iki beprotybės malonūs ir paslaugūs, man viskas sekasi ir namai yra tiesiog rojaus kampelis pailsėti po dienos darbų. Tu nuolat turi save grūdinti ir tobulinti. Viską sukramčius pasiekti tikslai atrodo daug skanesni ir saldesni.

Bet grįžtant prie Likimo dovanų, visada reikia laiko suvokti ir įvertinti, kad kažką gavai tiesiog iš dangaus. Svarbu, kad tai įvyktų laiku. Tebūnie tai subtili dalykinė sėkmė, geri balai moksle, ypatingi žmonės aplink tave. Galvoju, kad tokie dalykai man lyg duodami avansu, todėl nepamirštu kartais nusišypsoti nepažįstamam žmogui, kažko nuliūdusiam palinkėti geros dienos, ką nors įkvėpti siekti tikslų - padaryti kažką mažo ir paprasto, bet galbūt labai reiškmingo kitam.